Lietuvių kalbos abėcėlė

Standartinės lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės:

Raidė	Pavadinimas	IPA
A a	a	[ɐ], [ɑː]
Ą ą	a nosinė	[ɑː]
B b	bė	[b], [bʲ]
C c	cė	[t͡s], [t͡sʲ]
Č č	čė	[t͡ʃ], [t͡ɕ]
D d	dė	[d], [dʲ]
E e	e	[ɛ], [e], [ɛː], [æː]
Ę ę	e nosinė	[ɛː], [æː]
Ė ė	ė	[eː]
F f	ef	[f], [fʲ]
G g	gė	[g], [ɡʲ]
H h	ha	[ɣ], [ɣʲ]
I i	i trumpoji	[ɪ], minkštumo ženklas
Į į	i nosinė	[iː]
Y y	i ilgoji	[iː]
J j	jot	[j]
K k	ka	[k], [kʲ]
L l	el	[l], [lʲ]
M m	em	[m], [mʲ]
N n	en	[n], [nʲ], [ŋ], [ŋʲ]
O o	o	[ɔ], [oː]
P p	pė	[p], [pʲ]
R r	er	[r], [rʲ]
S s	es	[s], [sʲ]
Š š	eš	[ʃ], [ɕ]
T t	tė	[t], [tʲ]
U u	u trumpoji	[ʊ]
Ų ų	u nosinė	[uː]
Ū ū	u ilgoji	[uː]
V v	vė	[v], [vʲ]
Z z	zė	[z], [zʲ]
Ž ž	žė	[ʒ], [ʑ]

Svetimvardžiams užrašyti gali būti pavartojamos likusios trys lotynų abėcėlės raidės:

Raidė	Pavadinimas	IPA
Q q	kū	[ku], [kuː]
W w	vė dviguba	[v], [vʲ]
X x	iks	[ks], [ksʲ]

Pastaba: Abėcėliniuose sąrašuose Q q eina po P p, W w – po V v, X x – po W w.

Truputis istorijos: Pirmą kartą lietuvių kalbos abėcėlė buvo pateikta pirmojoje iki šiol žinomoje lietuviškoje knygoje Martyno Mažvydo „Katekizme“ 1547 m. Joje pateiktos 23 didžiosios lotyniškos raidės ir 25 mažosios. Iš lotyniškų didžiųjų raidžių nepaminėtos j, u ir w. Esama ir to meto keistenybių: tarp didžiųjų raidžių paminėta tik v, tarp mažųjų atsiranda u, v, o knygos tekste vartojamos jau visos trys u, v, w. Ten dar nebuvo šiandien įprastų ą, ę, ė, č, į, ų, ū, š, ž, kurios iš tiesų yra tos pačios lotyniškos raidės, tik „pagerintos“ diakritikais. 

Dėl tuometės Vakarų kultūrinės įtakos ir spausdinto rašto atsiradimo aplinkybių iš pradžių lietuviškuose raštuose išpopuliarėjo gotikinis šriftas, o nuo 18-ojo amžiaus pabaigos masiškai pereinama prie renesansiškosios antikvos. Nors kai kur (pvz., Mažojoje Lietuvoje) gotikinis šriftas buvo populiarus iki pat 20-ojo amžiaus pradžios.

Raidžių stoka specifiniams lietuviškiems garsams užrašyti buvo matoma iš karto, todėl 16–19 amžiais įvairūs autoriai ir leidėjai eksperimentavo tobulindami lietuvišką raidyną – ir patys kūrė, ir kaimyninių tautų patirtį pritaikė. Pavyzdžiui, ė pirmą kartą pasirodo Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Š, ž, č iš pradžių rašytos vokiška arba lenkiška maniera sz, sch, rz, cz, o 19-ojo amžiaus pabaigoje perimamos iš čekų raidyno. Nosinės raidės ą, ę perimtos iš lenkų, o į ir ų pasidarytos pagal tą patį pavyzdį. Tuo pačiu laiku ir raidę ū lietuvių raidynui pasiūlo Jonas Jablonskis.

Beveik šiuolaikinį pavidalą lietuvių raidynas įgauna 19–20-ojo amžių sandūroje. Šiuolaikinio raidyno pirmeiviu galime laikyti Vincą Kudirką su jo „Statrašos ramščiais“, 1890. Nuo dabartinio raidyno skiriasi tik dviem raidėmis: dar nėra ū ir jau nebėra ł. Tiesa, f, h persikraustė į pagrindinį raidyną, q, w, x ir toliau lieka tik svetimvardžiams užrašyti, o ch apskritai pakibo tarp dangaus ir žemės: lyg ir pasidarė tinkamas adaptuotiems svetimžodžiams užrašyti, bet į pagrindinę abėcėlę taip ir neįsileistas.

Po trejų metų Jonas Jablonskis pasiūlo raidę ū straipsniuose „Dar keletas žodžių apie mūsų rašybą“ („Varpas“, 1893/1) ir „Ar reikalingi tam tikri ženklai ilgojom i ir u išreikšti?“ („Varpas“, 1893/8). Pirmajame straipsnyje J. Jablonskis kalba apie lietuvių kalbos abėcėlės problemas ir pasiūlo savo versiją. Kartu pasiūlo raidę ū ir pats ją nuosekliai vartoja – būtent, tūlas, būti, gal-būt… Tiesa, J. Jablonskio abėcėlė gerokai daugiau skiriasi nuo šiuolaikinės, nei V. Kudirkos „Statrašos ramščiuose“ (pvz., pats J. Jablonskis tuo metu ir nesiūlo, ir nevartoja raidės č). Todėl greičiausiai galima paneigti gandą, neva J. Jablonskis bus prisidėjęs prie „Statrašos ramščių“. Atkreipiu dėmesį, kaip ir V. Kudirka, J. Jablonskis vardija lotyniškas raides svetimžodžiams užrašyti.

Nepaisant visokiausių istorinių peripetijų ir ginčų, V. Kudirkos ir J. Jablonskio tradicija tęsiama per visą 20-ąjį amžių ir nuosekliai pasiekia mūsų laikus. Nesigilinant ir nesiplėtojant į visus daugiau kaip šimto metų klystkelius ir kryžkeles, galima teigti, kad lygiai tą patį, ką sakė V. Kudirka su J. Jablonskiu, pakartoja „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ 2006 metais. Abėcėlės skyriaus autoriai Aleksas Girdenis ir Kazimieras Garšva.

Raidės ir garso santykis: Lietuvių abėcėlė palyginti tobulai žymi lietuvių kalbos garsus. Nors lietuvių rašyba grindžiama trimis principais – fonetiniu, morfologiniu ir istoriniu – vyrauja fonetinis, t.y. dažniausiai kaip girdime, taip ir užrašome, jokių sudėtingų istorinių ženklų kombinacijų standartinėje lietuvių rašyboje nėra.

Priebalsių rašyba labai sisteminga – visi priebalsiai užrašomi vienu pavidalu, nors kaip garsai jie būna dvejopi – minkštieji ir kietieji (išskyrus j, kuris visada minkštas). Minkštiesiems ir kietiesiems priebalsiams reguliariai žymėti rašto ženklų nėra, nes standartinėje kalboje nesunkiai suvaikomas pozicinis priebalsių minkštumas/kietumas: visi priebalsiai prieš užpakalinės eilės balsius tariami kietai, o visi priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius tariami minkštai (pvz.: lapas – ledas, kopos – kilpa, mūkia – myli); užrašomi, kaip matome, vienodai. Esama keleto atvejų, kai priebalsis minkštinamas prieš užpakalinės eilės balsius, tada minkštumui parodyti pasitelkiamas minkštumo ženklas i (pvz.: liaudis – laužas, miaukia – maukia, Brutas – briutas); minkštumo ženklas jokio garso nežymi.

Su morfologine rašyba yra susijusi priebalsių skardumo/duslumo opozicija. Skardieji priebalsiai prieš dusliuosius suduslėja, o duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius suskardėja. Dėl to randasi atvejų, kai skardžiąja priebalse pažymime duslųjį garsą ir atvirkščiai (pvz.: bėgti [bėkti], užšokti [uššokti, ušokti], išžergti [ižžerkti, ižerkti]). Lietuviškai kalbančiam žmogui tokie priebalsių užrašymo neatitikimai tekstui perskaityti ir suprasti keblumų nekelia. Kaip tik atvirkščiai – kyla keblumų taisyklingai užrašyti diktuojamą tekstą, nes reikia žinoti, kokias žodžio formas pasitelkti, tikrajam (neasimiliuotam) garsui nustatyti.

Dar galima atkreipti dėmesį, kad vienas priebalsis neturi savo raidės abėcėlėje – tai priebalsis [ x ], [ xʲ ]. Šis priebalsis lietuvių kalboje yra naujas, atėjęs su svetimžodžiais, todėl tik juose ir pasitaikąs. Kaip matyti iš pateiktų lentelių, jam užrašyti adaptuotuose svetimžodžiuose pasitelkiama dviraidė (digrafas) Ch ch. Atskirus kalbos garsus žyminčių dviraidžių įtraukimas ar neįtraukimas į pagrindinę abėcėlę yra tradicijos klausimas, pavyzdžiui, čekai irgi turi tą pačią dviraidę ir įtraukia ją į abėcėlę, o lenkai, turintys gerokai daugiau ir dviraidžių, ir net triraidžių, jų į abėcėlę neįtraukia. Taigi, čia mes sekame lenkų tradicija.

Lietuvių kalbos balsių pagrindinės opozicijos yra toninės – trumpumas/ilgumas ir kylantis/besileidžiantis ilgumas, t.y. tonas. Balsių tonui žymėti turimi trys ženklai, kurie gali būti rašomi virš balsių arba pusbalsių l, m, n, r. Tai akūtas (besileidžiantis ilgumas), cirkumfleksas (kylantis ilgumas) ir gravis (trumpumas) (pvz.: káltas – kãsa – kasà, výras – grỹbas – vìsas). Tono ženklų rašymas nėra privalomasis standartinės rašybos bruožas. Jis dažniau naudojamas mokymo ir moksliniais tikslais arba dviprasmybių atvejais, o prigimtiniai kalbėtojai ir be tų ženklų nesunkiai suvaiko tonus.

Pagrindinė rašybos problema – balsių trumpumas/ilgumas. Ilgumas būna pozicinis ir istorinis. Skirtingo ilgumo balsiams lietuvių kalboje numatytos skirtingos raidės, nors istoriškai susiklosčiusi tradicija yra ne visai nuosekli. Pavyzdžiui, raidės o, ė, y, ū visada žymi ilguosius balsius. Raidės u, i visada žymi trumpuosius balsius. Šiokia tokia išimtis yra balsis o, kuris palyginti naujuose skoliniuose gali būti trumpas. Nepaisant to, matyti aiški tendencija ilginti o net svetimžodžiuose, todėl žodyje doleris balsis o iš tikrųjų gali būti ir trumpas, ir pusilgis, ir ilgas. Ir ši ilginimo tendencija standartinėje kalboje yra toleruotina. Nosinės raidės ą, ę, į, ų yra skirtos seniai kalboje išnykusiems nosiniams garsams žymėti, t.y. istoriniam ilgumui, pvz.: ąžuolìnis, drąsùs, vaĩką; lęšiùs, kãtę; nósį; rañkų. Čia matome nosinėmis raidėmis žymimus ilgus garsus nekirčiuotoje pozicijoje žodžio šaknyje ir galūnėje. Teoriškai visos jos turi žymėti ilguosius balsius, bet, tikrovėje yra truputį kitaip – šaknyje praradę kirtį net istoriniai garsai trumpėja, o ilgųjų galūnių trumpėjimas apskritai vos ne epidemija virtęs. Raidėmis a, e žymimi balsiai yra ryškūs pozicinio ilgumo pavyzdžiai – jie paprastai kirčiuoti būna ilgi, o nekirčiuoti sutrumpėja (vienskiemeniuose žodžiuose esama išimčių), pvz.: vãsara – vasarìnis, vẽda – vedė́jas.

Papildymas: Dar kai kuriems garsams užrašyti vartojami digrafai. Jais užrašome vieną priebalsį, dvi afrikatas ir du sutaptinius dvibalsius: ch, dz, dž, ie, uo. Šie digrafai išskirti todėl, kad jie iš esmės jau žymi atskirus, vientisus garsus. Beje, lietuvių kalboje iš viso yra devyni dvibalsiai. Likę septyni yra paprastieji, nesutaptiniai – taip yra todėl, kad dar labai aiški jų dvinarė garsinė sandara. Štai visi lietuviški digrafai – vienas priebalsis, dvi afrikatos ir devyni dvibalsiai:

Dviraidė	Pavadinimas	IPA
Ch ch	cha	[x], [xʲ]
Dz dz	dzė	[d͡z], [d͡zʲ]
Dž dž	džė	[d͡ʒ], [d͡ʑ]
Ai ai	ai	[âˑɪ̯], [ɐɪ̯ˑ]
Au au	au	[ âˑʊ̯ ], [ɐʊ̯ˑ]
Ei ei	ei	[æ̂ˑɪ̯], [ɛɪ̯ˑ]
Eu eu (iau)	eu	[ɛ̂ʊ̯], [æ̂ˑʊ̯], [ɛʊ̯ˑ]
Ie ie	ie	[îə], [iə]
Oi oi	oi	[ɔ̂ɪ̯]
Ou ou	ou	[ɔ̂ʊ̯]
Ui ui	ui	[ʊ̂ɪ̯], [ʊɪ̯ˑ]
Uo uo	uo	[ûə], [uə]

Pastaba: Abėcėliniuose sąrašuose digrafai eina pirmųjų savo raidžių eilėse.

Viską apibendrinant, galima sudaryti ir bendrą lietuvių kalbos raidžių sąvadą, kuris iš tiesų parodo tikrąją mūsų abėcėlės būklę, šimtatrisdešimtmetę jos tradiciją, o gal ir pamažintų kvailų ginčų.

Pastaba: Digrafai abėcėlėje nepatogūs tuo, kad orientacija abėcėliniuose sąrašuose į pirmąją raidę gali būti paini ir iš esmės klaidinti. Štai kad ir digrafas ch, kuriuo žymimas garsas [x] – juk logiška manyti, kad chorui ir chemijai turėtų būti atskiros raidės skyrius, nors dabar jų ieškome raidėje c greta cirko ir cukatų. Iš tiesų juk choras labiau tiktų greta herbas. Beje, J. Jablonskis 1919 metų „Lietuvių kalbos gramatikoje“ taip ir rašo: abėcėlėje h ir ch eina po g. Taigi, gal jau laikas digrafui ch [x] – kaip ir kitiems digrafams – surasti kokias tik jiems skirtas raides su diakritikais ir vietą raidyne? Na, pavyzdžiui: Ch ch = Ȟ ȟ, Uo uo = Ů ů, Dž dž = Ď ď, Dz dz = Ḋ ḋ…? Žinoma, tai ne vienintelis galimas rašybos tobulinimo kelias, todėl kad ir ką naujo darant, nedera aplenkti įdomaus, nors iš primiršto darbelio (atkreipiu dėmesį į pavardes): „Rašybos reformos projektas“, redakcinė komisija A. Salys, Pr. Skardžius, J. Talmantas, Sakalo b-vė, Kaunas, 1933. Pažymėtina, kad šios knygelės turinys buvo derintas su J. Jablonskiu.