Lietuvių kalba yra tarp 10 procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų, ir tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis, nes XIX a. ne vienam šviesuoliui iš tiesų jau atrodė, kad lietuvių kalba beišnykstanti. Ir, matyt, pagrįstai. Tačiau mes išsilaikėme ir sutvirtėjome. Bet netikėtai pasirodė, kad lazda beturinti ir antrą galą – bet koks gyvas organizmas keičiasi, taip pat ir mūsų kalba. Tai, žinoma, smarkiai kertasi su kai kurių kalbos mylėtojų normatyvinėmis nuostatomis – kuo griežčiau bendrinę kalbą norminti, neleisti jai keistis, saugoti nuo visokių lenkų ir anglų klastos (ačiū Dievui, nuo rusų šiandien mažiau). Tai visuomenėje kelia nemenką erzelį. Bet tiek to – „nebeužtvenksi upės bėgimo…“
Kalbų kitimą nuo seniausių laikų iki dabarties tyrinėja istorinė kalbotyra visais savo pavidalais – etimologija, istorinė sintaksė, istorinė gramatika, istorinė žodžių daryba ir pan. Šių sričių specialistų esama VU, LKI, kituose universitetuose.
Kalbos kitimu į ateitį užsiima lingvistinė prognostika. Šios srities specialistų berods Lietuvoje neturime. Deja, lingvistinės prognostikos numatomos aplinkybės, lemiančios kalbos raidą, yra tokios bendros, kad galime tik labai apytiksliai numatyti raidos tendencijas. Juk šiaip gana tikslius ir numanomus vidinius kalbos raidos dėsningumus iš esmės gali pakoreguoti tradicija, visuomenės nuostatos, geopolitiniai pokyčiai ir visos kitos visuomenės raidos apraiškos. Na, tarkime, yra visiškai akivaizdi nekirčiuotų ilgųjų balsių redukcija žodyje sako arba žodžio drąsus šaknies balsio sutrumpėjimas – visų tokio tipo garsų likimas aiškus, dabartinėje kalboje jie trumpėja arba nyksta. Arba dviskaita – nors daugelis dar ją suprantame, retai kuris tam tikromis tarmėmis nekalbantis ją bevartoja, todėl jos išnykimą nesunku numatyti. Kaip šie šiaip neabejotini ir nesunkiai prognozuojami pokyčiai paveiks visą kalbos sistemą – jau prognozuoti nebeįmanoma. Todėl į visa tai atsižvelgiant galima apytiksliai (labai apytiksliai), remiantis kalbos raidos vidiniais dėsningumais, žinomais kalbos raidos visuomenėje dėsningumais ir visuomenės, kaip kalbos vartotojo ir kūrėjo, nuostatomis, numatyti tikėtinus pokyčius. Rimti ir gilūs svarstymai kalbama tema nesunkiai galėtų tapti dideliu straipsniu, bet šiaip iš pirmo žvilgsnio į akis krintantys ir čia galimi paminėti pokyčiai greičiausiai bus tokie:
Greičiausiai išnyks tarmės. Gal kam tai ir šventvagiška pasirodys, bet tarmės savo didžiąją misiją jau atliko – išmaitino savo gyva versme bendrinę kalbą ir, deja, beliko joms garbingai nukaršti. Labai gerai, kad šiandien tarmės yra palyginti gerai ištirtos ir užrašytos, todėl ir ateities lietuvių kalbos tyrėjams tarminė medžiaga bus prieinama.
Galbūt išnyks priegaidės. Šį kitimą mums rodo ir kasdienė mūsų kalba (daug vartotojų jau nebeskiria ilgųjų balsių ir sutaptinių dvigarsių priegaidžių), ir kitų kalbų istorijos (pavyzdžiui, sintetinėse lenkų ir rusų kalbose buvusios priegaidės seniai nunyko, o kalbų apokaliptiniai pokyčiai neištiko – gal ir mums pasiseks). Su priegaidžių nykimu keisis ir kirčiavimo sistema, ir apskritai visa kalbos fonetinė sistema.
Tikriausiai sumažės linksnių. Šią prielaidą leidžia daryti per pastarąjį šimtmetį iš lietuvių kalbos jau išnykę trys linksniai – anksčiau plačiai buvo paplitusi dešimties linksnių sistema. Šiandien turime septynių linksnių sistemą ir matome, kad kai kurie iš jų menkai funkcijų beturi arba labai siaurina reikšmių lauką.
Tikėtina, kad visi šie pokyčiai lems sintaksės stabarėjimą, prielinksninių konstrukcijų gausėjimą ir įvairėjimą.
Kartu su tarmių nykimu nepamirškime ir kai kurių kitų kalbos atmainų nykimo. Pavyzdžiui, kai kurių mokslo šakų kalba jau šiandien yra ne lietuvių – vadinasi, toje mokslo srityje lietuvių kalba apskritai jau numirė arba baigia mirti, tik visuomenė to dar nepastebi (patyrinėkite kai kurių institutų pastarųjų penkerių metų mokslo produkciją!), o kai kuriems mokslininkams ir taip patogu. Gali būti, kad lygiai taip pat kai kurios mokslo kalbos atmainos ir iškils, jei kuri nors sritis netikėtai pradės plėtotis lietuvių kalbai palankia linkme, tarkime, prasidės rimti tyrimai Lietuvoje. Kita vertus, greičiausiai suklestės didžiųjų miestų sociolektai ir smarkiai veiks bendrinę kalbą. Taip pat tikriausiai jau galima kalbėti apie savarankišką dabar besiformuojančią elektroninę lietuvių kalbos atmainą.
Labai nejaukiai atrodo dalyvio, padalyvio ir pusdalyvio vartosena jaunimo kalboje – jaunuoliai, atrodo, masiškai nebesupranta, kaip juos derinti, visiškai nesuvokia neveikiamųjų dalyvių reikšmių, nesusigaudo, kas yra šalutinis sakinio veiksmas ir kaip jis turi derėti su pagrindiniu, jau nekalbu apie veikėjų kiekio lemiamas skirtybes. Tokia padėtis verčia rimtai susimąstyti apie nelengvą veiksmažodžio sistemos likimą.
Iš menkesnio masto pokyčių galima paminėti, pavyzdžiui, skolinių iš anglų kalbos gausėjimą, o tolimesnėje ateityje galbūt ir iš kinų. Geriau susitvarkysime rašto sistemą – nebeliks tokių nesusipratimų kaip viduramžių rašymas mažąja raide, o Renesanso – didžiąja, pasibaigs kvailos diskusijos, ar lenkas su norvegu gali savaip užsirašyti savo pavardę, apmažės tik iš tradicijos palaikomų istorinės rašybos atvejų, t. y. prapuls kai kurios nosinės raidės (atkreipiu dėmesį, kad nosiniai garsai lietuvių kalboje jau senų seniausiai yra išnykę).
Taigi, mūsų kalba, ačiū Dievui, gyva, o tai reiškia, kad ir jos pokyčiai neišvengiami. Kalbos kitimas labai glaudžiai susijęs su mus supančio materialaus pasaulio kitimu. O šiais laikais jis kinta labai audringai – nepalyginsi nei su devynioliktuoju, nei su ankstesniais amžiais. Ar pakitusi kalba bus lietuvių kalba? Lotynų pakito – turime italų. Senoji graikų pakito – turime naująją graikų. Naujieji italai ir graikai senųjų savo kalbų nesupranta. Mes Mažvydo „Katekizmą“ galime skaityti ir viską laisvai suprasti, nors kalba ir kito. Tai rodo, kad mūsų kalba šiaip yra „lėto kitimo“, o senesnių tekstų neturime, tai ir palyginti su kokia nors senovės lietuvių kalba negalime. Kad būtų ramiau ir aiškiau, kaip atrodo kintančios kalbos, siūlau žvilgtelėti į „greito kitimo“ ir senesnių raštų anglų kalbą internete – čia rasite įvairaus senumo „Tėve mūsų“ variantus, kuriuos galite nesunkiai palyginti (ir net paklausyti).
A.S.