Smetona.lt

Lietuvių kalba ir kalbotyra

Kategorija

Uncategorized

Svetimas ar savas žodis

Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kalbų nuo seno esama svetimų žodžių. Ir ne tik nuo seno, bet ir šiuo metu nuolat jų skolinamės. O kaip gi kitaip – juk neprigalvosi visam daiktų pasauliui tiek pavadinimų – paprasčiausiai nepakaks žodžių. Žinoma… Skaityti toliau →

Caesar non supra grammaticos

Sena tiesa. Jokių išimčių niekam nenumatyta. Nei svetimvardžių rašybai. Deja, daug kam tai nežinoma. Arba apsimetama, kad nežinoma. Iš to nežinojimo ir kišimasis ten, kur nederėtų. Nei vykdomoji valdžia, nei politikai neturėtų kišti nagų nei prie rašybos, nei prie gramatikos…. Skaityti toliau →

Daugių daugis

Prieveiksmiai nėra tie žodžiai, iš kurių lietuvių kalboje darytumėmės labai daug naujų žodžių. Nors vienas kitas kartais ima ir išsiveržia į darybos pirmūnus. Šiuokart turiu galvoje prieveiksmį daug, iš kurio prisidarome žodžių ir su priesagomis, pvz.: dauginis, daugintis, daugiklis, daugintuvas, ir dūrinių: daugialąstis,… Skaityti toliau →

Joto tarimas

Lietuvių kalboje yra garsas j, vadinamas jotu. Tai priebalsis, išsiskiriantis tuo, jog standartinėje kalboje visada būna minkštas. Šiaip šio garso tarimas nekelia kokių didelių problemų, nors apie kelis atvejus galima ir pasamprotauti. Pirmiausia paminėtinas j šaknyje po garsų p, b. Labai ilgai jis nebuvo… Skaityti toliau →

Kalba gyva, vadinasi, kis

Lietuvių kalba yra tarp 10 procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų, ir tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis, nes XIX a. ne vienam šviesuoliui iš tiesų jau atrodė, kad lietuvių kalba beišnykstanti. Ir, matyt, pagrįstai. Tačiau mes išsilaikėme ir sutvirtėjome. Bet… Skaityti toliau →

Tikiu į Dievą Tėvą

„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Dangus ir Žemės sutvėrėją…“ Ar dar prisimenate, ar meldžiatės? Ne šiaip prisiminiau maldos pradžią. Esama čia nemenko kalbinio klausimo, neišsprendžiamo lietuvių kalbotyroje jau turbūt 100 metų – tikėti Dievąar tikėti į Dievą. 1909 metais labai aiškiai buvo… Skaityti toliau →

Dievo tikėjimas

Grįžkime prie tikėjimo išpažinimo. Praėjusiame pamintijime apie tikėjimo išpažinimą pasakiau, kad oficialioji Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiama  forma yra tikėti Dievą, o kasdienėje kalbos praktikoje, t.y. ne oficialiuosiuose dalykiniuose tekstuose, galima vartoti ir tikėti į Dievą. Tai lemia ir tradicija, ir vartojami… Skaityti toliau →

Asmenukė ir grupinukė

Mūsų kasdienė kalba vis labiau siejasi su moderniosiomis technologijomis, o jos žodynas – labiausiai kintantis kalbos klodas. Ir nieko keista, nes naujosios technologijos kuo toliau, tuo labiau veržiasi į mūsų gyvenimą, randasi vis daugiau nematytų neregėtų reiškinių, daiktų, idėjų ir visam… Skaityti toliau →

Atostogose ar atostogauja

Kaip geriau – Jonas dabar atostogosear Jonas dabar atostogauja? Dėl veiksmažodžio čia jokių abejonių nekyla: Ką jis dabar veikia? Atostogauja, gastroliuoja, stažuojasi. O štai vietininku kartais imama ir suabejojama – ar jis tinkamas bendrinei kalbai. Šis vietininkas reiškia kieno nors būvį su laiko atspalviu: jis… Skaityti toliau →

„Uždrausti“ žodžiai

Ne kartą teko girdėti, kad vienas ar kitas žodis imamas kažkieno ir uždraudžiamas (paprastai tai daro kažkokie mistiniai pabaisos kalbinikai): fortkė– negalima vartoti, maikė– nėra tokio žodžio lietuvių kalboje. Galima ir naujesnių: ofisas– draudžiama, segvėjus– nusikaltimas, o užbukinti– apskritai dangaus keršto šaukiasi. Iš tiesų, tai… Skaityti toliau →

© 2019 Smetona.lt — Sistema: WordPress

Tema: Anders NorenĮ viršų ↑