Grįžkime prie tikėjimo išpažinimo. Praėjusiame pamintijime apie tikėjimo išpažinimą pasakiau, kad oficialioji Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiama  forma yra tikėti Dievą, o kasdienėje kalbos praktikoje, t.y. ne oficialiuosiuose dalykiniuose tekstuose, galima vartoti ir tikėti į Dievą. Tai lemia ir tradicija, ir vartojami liturginiai tekstai, kuriuose esama ir vienaip, ir kitaip.

Kiek bendresnis ir gerokai mažiau teologinis klausimas, kas gi nutinka su valdomu daiktavardžiu ar prielinksnine konstrukcija, kai veiksmažodis paverčiamas daiktavardžiu: tikėjimas Dievui, Dievu, į Dievąar dar kaip kitaip? Tai tik kalbos sistemos klausimas. Šiuo atveju reikėtų vadovautis bendromis kalboje esančiomis tokio virsmo taisyklėmis. Imkime pavyzdžius: skaityti knygą, rašyti laišką, sodinti medį, tikėti Dievą. Darome daiktavardžius: knygos skaitymas, laiško rašymas, medžio sodinimas, Dievo tikėjimas. Beje, lygiai tas pat nutinka, kai vartojame neigiamą veiksmažodžio formą: neskaityti knygos, nerašyti laiško, nesodinti medžio,vadinasi, ir netikėti Dievo.

Kiek kitaip tokiose situacijose elgiasi prielinksinė konstrukcija: žiūrėti į knygą, eiti į mišką, spjauti į šulinį, tikėti į Dievą. Vėl padarykime iš veiksmažodžių daiktavardžius: žiūrėjimas į knygą, ėjimas į mišką, spjovimas į šulinį,vadinasi, ir tikėjimas į Dievą. Arba vėl neigiamos veiksmažodžio formos: nežiūrėti į knygą, neiti į mišką, nespjauti į šulinį,vadinasi, ir netikėti į Dievą.

Taigi, galima apibendrinti – oficiali vartosenos forma: aš tikiu Dievą, aš netikiu Dievo, mano tikėjimas Dievo. Konstrukcijos tikėti Dievui artikėti Dievuyra kalbos niekalas. Konstrukcijos aš tikiu į Dievą, aš netikiu į Dievą, mano tikėjimas į Dievą tinka šnekamajai kalbai. Bet sutikite – netikiu Dievoir Dievo netikėjimasyra kažkokios keistos, nenatūralios, painios ir nesuprantamos konstrukcijos. Vadinasi, belieka pasikliauti šnekamosios kalbos konstrukcijomis… ir gal jas pagaliau įteisinti kaip standartą?

A.S.