Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kalbų nuo seno esama svetimų žodžių. Ir ne tik nuo seno, bet ir šiuo metu nuolat jų skolinamės. O kaip gi kitaip – juk neprigalvosi visam daiktų pasauliui tiek pavadinimų – paprasčiausiai nepakaks žodžių. Žinoma – svetimų žodžių gausa nėra labai gerai, bet jei jau esame atviri pasauliui – teks su tuo susitaikyti. Esama net tokių skolinių, apie kuriuos iš pirmo žvilgsnio nė nepasakysi, kad tai skoliniai – knyga, muilas, vyšnia, bažnyčia. Tačiau, nepaisant to, lietuvių kalboje nuolat randasi žodžių poros, kurių vienas narys paprastai yra skolintas, o kitas – savas. Va tada ir kyla apsisprendimo klausimas: o kuris gi žodis tinkamesnis? Aišku, iš pirmo žvilgsnio apsispręsti labai lengvai – vartojame savo žodį, ir tiek šnekos. Deja, viskas kur kas sudėtingiau. Štai kelios poros: ėduonisir kariesas, troleibusasir vielabraukis, striukėir kurtkė. Ėduonisir kariesasvartojami abudu – šnekamojoje kalboje, reklamose, greičiausiai grožinėje literatūroje, laikraščiuose jau įsigalėjo ėduonis. Kariesasyra „Medicinos terminų žodyne“, ir jei specialistams (šiuo atveju gydytojams) jo labai reikia – gali sau vartoti. T.y. šio skolinio vartojimo sfera – specialioji, profesinė kalba. Troleibusasir vielabraukis– visais atvejais vartojame tik skolintą troleibusą, o vielabraukisyra iš anekdotų srities. Striukėir kurtkė– visais atvejais vartojame savą žodį striukė, nes kurtkėjau seniai yra pripažintas barbarizmas. Kaip atskirą atvejį reikia paminėti skolinius tarmėse: lėkštė – torielka, grandinė – lenciūgas, afieravoti – aukoti, krūzas – puodelis, jupikė – suknelėir t.t. Be jokių abejonių, bendrinėje kalboje visi tie krūzaiir torielkosyra aiškiausi barbarizmai ir grūstini lauk. Tačiau tarmiškai kalbant – labai normalūs skoliniai. Juk tarmė nuo bendrinės kalbos tuo ir skiriasi, kad ji nėra sunormina, nuglostyta sušukuota (nors pastaruoju metu plinta, švelniai tariant, keistas reiškinys – vis daugiau randasi tarmių normintojų ir naujų bendrinių kalbų kūrėjų, bet apie tai atskira šneka).

Taigi, skolinių kalboje esama ir su senaisiais skoliniais didesnių bėdų neturime: kas buvo – pražuvo, kas prigijo – tuo džiaukimės. Pasitikrinti galima žodynuose ir įvairiuose kalbos patarimuose. Tačiau šiandieninis didysis visų kalbos vartotojų galvos skausmas yra į kalbą naujai besiveržiantys skoliniai, kurie gali ir ne vieną seną žodį pradėti kraustyti iš vartosenos, ir tuščioje vietoje iš karto prigyti. Nuolatos mūsų gyvenime randasi naujų daiktų ir reiškinių, kuriems pavadinti galime ir naują žodį susikurti, ir pritaikyti jau esamą, ir pasiskolinti svetimą. Pvz,: segvėjus – riedis, monitorius – vaizduoklis, printeris – spausdintuvas. Kaip elgtis? Ar yra kokia paprasta taisyklė?

Dažniausiai naujieji svetimžodžiai yra terminai, o terminų kūrimo ir vertinimo taisyklių esama. Paprastai naujiems terminams keliami tokie reikalavimai: savosios kalbos pirmenybė, taisyklingumas, darybinis patogumas, semantinis skaidrumas, stilistinis neutralumas, trumpumas, fonetinis patogumas ir pan. Deja, griežtos šių reikalavimų hierarchijos nėra, todėl kiekvienu atveju reikia žiūrėti su protu. Pavyzdžiui: segvėjus – riedis– pirmenybę reikėtų teikti riedžiui, nes tai ir darybiškai patogesnis žodis, ir lietuviškas, ir apskritai vykęs darinys, ir turinys daug aiškesnis. Monitoriausir vaizduoklioatveju – mažiau aiškumo. Žinoma, kad lietuviškesnis, taisyklingos darybos, aiškesnio turinio yra vaizduoklis. Bet juk jau nemenka ir monitoriausvartojimo tradicija – turbūt pusė amžiaus. Tačiau didžiausias iš vartotojų išgirstas priekaištas – stilistinio neutralumo stoka. Kažkodėl vartotojams tai panašu į vaiduoklį, todėl greičiausiai reikėtų palikti ramybėje tą monitorių. Visiškai priešingai nutinka su prietaisu, kreivių ilgiui matuoti – kreivėmačiu. Skolintas jo pavadinimas būtų kurvimetras, bet dėl emocinių asociacijų su panašios šaknies ne visai padoriu žodžiu, aišku, kad svetimas žodis vargu ar prigis. Taigi, visada mąstykime, ar naujas skolinys yra priimtinas, ar neišstumia lietuviško žodžio, bet nepamirškime, ar lietuviškas žodis yra taisyklingos darybos, stilistiškai neutralus, trumpesnis ar ilgesnis ir panašiai. Naujų žodžių prigijimas – ne kalbininkų, o visų mūsų apsisprendimo dalykas, todėl gerai pagalvokime: riedisar sigvėjus, kastingasar atranka, pylingasar šveitiklis, troikaar trejetas, marketingasar rinkodarair didelė gausybė kitų žodžių porų.

A.S.