Veiksmažodžių daryba, viena vertus, skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių keliais esminiais požymiais todėl, kad užima visiškai kitą gramatinės semantikos lauką nei vardažodžiai (modalumo ir aspektualumo); kita vertus, būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu ypatybių pavadinimai) leidžia abu juos priešinti su daiktavardžiu. Dėl to esminiai veiksmažodžių darybos ypatumai tokie:

  1. veiksmažodis neturi paradigmacijos (galūninės darybos), ir tai suprantama – pagrindinės veiksmažodžio formos neturi galūnių, todėl ir negalima galūnės pridėjimu pasidaryti naujo veiksmažodžio.
  2. veiksmažodis neturi ir II tipo paradigmacijos (dūrybos), ir tai suprantama – juk dūrinio darybos formantas yra galūnė, taigi, jei nėra paradigmacijos, negali būti ir šiuo būdu pasidaromų dūrinių. Tiesa, sudurtinį kamieną veiksmažodis gali turėti – jį gauna iš darybos pamato sufiksacijos būdu: padlaižiauti : padlaižys;
  3. ypatinga ir labai dari priešdėlinė daryba – priešdėlis pats vienas (be galūnės) daro naują žodį, su­teik­damas jam įvairias lokalines ir laiko reikšmes, kartu būdamas viena iš veikslo raiškos priemonių; kiekviena veiksmažodžio šaknis (kamienas) gali prisijungti, jei ne visus, tai bent daugelį priešdėlių; kadangi priešdėlis yra šaknies modifikacijos šaltinis, priešdėliniai veiksmažodžiai daromi tik iš veiksmažodžių;
  4. priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių tuo, kad priesagų nedaug, o pačios priesagos daugiareikšmės. Vedinių iš daiktavardžių ir būdvardžių yra daugiau negu iš pačių veiksmažodžių;
  5. vieninteliam veiksmažodžiui būdinga refleksyvacija – naujų žodžių darymas su sangrąžos dalelyte: duotis : duoti. Sangrąžos dalelytė gramatiškai labai sudėtinga: susijusi ir su rūšimi, ir su tranzityvumu, todėl naujų žodžių darymas yra tik viena iš sangrąžos funkcijų. Sangrąžos radimasis kitų kalbos dalių kamienuose yra tik darybos iš veiksmažodžio rezultatas.

Veiksmažodžių sufiksacija

Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti). Ši bendra reikšmė leidžia veiksmažodžius daryti iš daiktavardžių ir būdvardžių, kuriems eiga nebūdinga.
Daugiausia vedinių yra su priesagomis -uoti, -uoja, -avo; -auti, -auja, -avo; -oti, -oja, ojo (po kietojo ir minkštojo priebalsio), mažiau su priesagomis -inti, -ina, -ino; -yti, -ija, -ijo ir visiškai nėra vedinių su akimirkos priesagomis.Priesagos -uoti vediniai reiškia:

  • daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: dygsniuoti, grupuoti, sluoksniuoti, vingiuoti, žingsniuoti;
  • tepti, dengti tuo, kas pasakoma pamatiniu žodžiu: degutuoti, dervuoti, vaškuoti, nikeliuoti, auksuoti;
  • naudoti pamatiniu žodžiu pasakytą priemonę: buriuoti, irkluoti, vairuoti, skaptuoti, skudučiuoti;
  • atsirasti savaime tam, kas pasakoma pamatiniu žodžiu: banguoti, garuoti, kraujuoti, pūliuoti, spinduliuoti, žaibuoti;
  • vadinti tuo, ką reiškia daiktavardisdėdžiuoti, galvijuoti, rupūžiuoti, velniuoti;
  • laikyti save ar elgtis taip, kaip elgiasi daiktavardžiu reiškiamas asmuo: broliuotis, giminiuotis, svečiuotis, bičiuliuotis;
  • leisti laiką: naktuoti, rytuoti, vakaruoti (greta vakaroti, dienoti).

Priesagos -auti vediniai reiškia:

  • būti tuo, daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: draugauti, girtuokliauti, plėšikauti, tarnauti, valkatauti;
  • rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: grybauti, riešutauti, uogauti, žoliauti;
  • daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: atgailauti, juokauti, kariauti, triukšmauti.

Priesagos -oti vediniai reiškia:

  • daryti tai, kas žymima pamatiniu žodžiu: aukoti, dovanoti, garbanoti, pasakoti, vagoti, žaloti;
  • savaime vykti tam, kas išreikšta pamatiniu žodžiu: audroti, darganoti, lapoti, putoti, rasoti;
  • būti būsenoje, pasakytoje pamatiniu žodžiu: miegoti, svajoti;
  • naudoti įrankį: meškerioti.

Priesagos -ėti vediniai ryškesnių grupių nesudaro:

  • auklėti ‘auginti ir mokyti’, pūslėti ‘versti pūslėmis’, raukšlėti ‘daryti raukšles’;
  • išsiskirtų tik grupelė, reiškianti ypatybės intensyvėjimą: akmenėti, medėti, vaikėti, bobėti, pavasarėti, rudenėti, vakarėti.

Priesagos -yti vediniai reiškia:

  • atsirasti savaime tam, kas pasakoma pamatiniu žodžiu: akyti, kirmyti, rūdyti, šerkšnyti, vilnyti;
  • daryti, sukelti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: dalyti, gėdyti, ginčyti, skiepyti, viršyti.

Priesagos -inti vediniai reiškia:

  • daryti, kelti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: garintišiukšlinti, talkinti, vaišinti;
  • tep­ti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: auksinti, anglinti, purvinti.

Priesagos -inėti vediniai  reiškia:

  • kartotinį veiksmą iš veiksmažodžių: rašinėti, skaitinėti, varinėti;
  • kartotinį menkinamosios reikšmės veiksmą iš daiktavardžių: blusinėti, utinėti, varlinėti, grybinėti.

Priesagų -ėti, -inti vediniai reiškia:

  • savaiminio ir aktyvaus veiksmo veiks­ma­žo­džių poras iš kokybinių būdvardžių: gerėti, gerinti : geras; saldėti, saldinti : saldus; liesėti, liesinti : liesas; storėti, storinti : storas; tvirtėti, tvirtinti : tvirtas . Tai reguliari daryba su tomis pačiomis darybos reikšmėmis: storėti ‘savaime darytis tokiam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu’, o storinti ‘daryti, kad storėtų’.
  • yra vedinių iš tarptautinių žodžių: aktyvėti, aktyvinti : aktyvus; populiarėti, populiarinti : populiarus; modernėti, moderninti : modernus; vulgarėti, vulgarinti : vulgarus .

Priesagos -uoti vediniai reiškia:

  • ypatybės buvimą ar staigų atsiradimą: geltonuoti, mėlynuoti, žaliooti. Reikšmės skirtumas priklauso nuo konteksto, staigumo, baigtumo: Gražiai šiemet žaliuoja žiemkenčiai ir Iš to pykčio net pažaliavo„tapo, pasidarė žalias“. Geltonúoja reiškia ir „gelsta“, ir „matyti geltonumas“: Iš tolo geltonuojapribrendę rugiai;
  • Apie juos kalbama kartu todėl, kad kartais sunku atskirti, ar pamatinis žo­dis veiksmažodis, ar ištiktukas. Pvz., neįmanoma nustatyti, ar veiksmažodis  šniokš­túoti yra padarytas iš veiksmažodžio šniõkšti, ar iš ištiktuko šniókšt.

Priesagų -auti, -oti, -enti vediniai reiškia:

  • Nedaug vedinių su daiktavardinėmis ir veiksmažodinėmis priesagomis auti, oti, entidykáuti (:dkas), narsáuti (:narsùs), páikauti (:pakas), rstauti (:rūstùs), smárkauti (:smarkùs); kreivóti (:krevas) „eiti kreivai“, bjauróti (:bjaurùs) „bjaurinti, teršti“; gyvénti (:gývas) „būti gyvam“, graudénti (:graudùs) „graudinti“, purénti (:purùs) „purinti“.

Priesagos -inėti vediniai reiškia:

  • kartotinį veiksmą su stipresnio ar silp­nes­nio intensyvumo atspalviu iš veiksmažodžių: adinėtibėginėtimušinėtišla­vinėtišokinėtižiūrinėti.

Priesagos -inti (-dinti, -linti) vediniai reiškia:

  • priežastinį veiksmą, sukeliantį atitinkamą savaiminį veiks­mą, todėl susidaro priežastinio ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių poros: ge­sinti  ‘daryti, kad gestų’ : gesti, kepinti : kepti, laipinti : lipti, lesinti : lestima­rin­ti : mirtitalpinti : tilpti. Greta priesagos dažnai pasirodo ir šaknies balsių kai­ta;
  • priesagos –inti variantais galima laikyti parūpinamųjų veiksmažodžių priesagą –dinti ir mėgdžiojamųjų veiksmažodžių –linti, bet reikšmė ne visai sutinka: aus­dinti : austi, siūdinti : siūti,statydinti : statyti, spausdinti : spausti  reiškia pa­si­rūpinti, kad kas kitų tau būtų daroma. Tačiau ši grupė apnykusi dėl to, kad reikš­mė labai artima pamatinių žodžių reikšmei. Dabar dažnas sako Siu­vuo­si naują paltą, nors iš tikrųjų siūdinasi siuvykloje. Arba spausdinu mašinėle vartojama tie­sioginiam veiksmui be jokios parūpinamosios reikšmės;
  • priesagos fonetinis variantas –linti neturi jokios priežastinės reikšmės: dvok­lin­ti ‘apsisnaudus eiti’, gauglinti ‘eiti dideliais žingsniais’, muklinti ‘negražiai, sun­kiai mauti’, purzlinti ‘teršti, laistyti vandenį’. Tai stilistiškai žymėti šnekamosios kal­bos žodžiai. Greta –inti, –linti yra ir menkinamosios reikšmės variantų: birbyti, dzieryti, pliurzyti, plumpyti, burblyti, čiurlyti, gargasyti, vepesyti . Visi jie padaryti iš ištiktukų.

Priesagos -uoti (-aliuoti, -eliuoti, -ariuoti, -uriuoti) ve­di­niai reiškia:

  • kartotinį veiksmą: krypuoti, mojuoti, sūpuoti, girgžduoti, plumpuoti, tabaluoti, vapa­liuo­ti, snūduriuoti, šurmuliuoti, gargaliuoti, žaižaruoti . Daugeliu atvejų sunku nustatyti darybos pa­ma­tą.

Priesagos –auti vediniai reiškia:

  • kar­to­ti­nį, intensyvų veiksmą iš veiksmažodžių: dūsauti, džiūgauti, čirškauti, krykštauti, stūgauti, ūkauti, žvingauti, vir­kau­ti .

Priesagos -enti vediniai reiškia:

  • silpną kartotinį veiksmą iš veiksmažodžių: kalentibarškentidudentigrikšentisruventirusenti.

Priesagų -telėti, -terėti vediniai  reiškia:

  • akimirkos veiksmą: bumbtelėti, barkštelėti, drėkstelėti, pykšterėti, pokšterėti, drėbtelėti, kryptelėti, žvilgterėti, sensterėti, žilstelėti . Visiems vediniams bendra įvykio veikslo reikšmė. Staigus trumpas veiksmas apimamas visas nuo pradžios iki galo. Darybos pamatą nustatyti sunku.

Mišrieji veiksmažodžiai:

  • Mišriaisiais juos galima pavadinti ir reikšmės, ir formos požiūriu. Pirmiausia į akis krinta priesaga, išlaikoma ne visuose pagrindiniuose kamienuose ir dar tai, kad didelę jų dalį galima nesunkiai susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais ir ištiktukais. Reikšmės požiūriu didžioji dalis šių veiksmažodžių atrodo turi semantinę motyvaciją:
  • dalis jų reiškia kartojamą veiksmą (intensyvų ar neintensyvų): braidyti ‒ braido ‒ braidė : bristi, braukyti ‒ brauko ‒ braukė : braukti, brukti, raikyti ‒ raiko ‒ raikė : riekti, čepsėti ‒ čepsi ‒ čepsėjo : čep, čept, kriuksėti ‒ kriuksi ‒ kriuksėjo : kriu, kriukt,
  • kita dalis reiškia priežastinį veiksmą „daryti, kad vyktų pamatiniu žodžiu reiškiamas veiksmas“: migdyti ‒ migdo ‒ migdė : migti, žudyti ‒ žudo ‒ žudė : žūti,
  • dar kiti reiškia susidariusią dėl pamatiniu žodžiu reiškiamo veiksmo rezultatinę būseną: drybsoti ‒ drybso ‒ drybsojo : dribti, drėbti, drėbtis.
  • Jeigu nėra bendrašaknio nepriesaginio veiksmažodžio, tai tada šio tipo veiksmažodžiai (kaip ir paprastieji) reiškia nemotyvuotą veiksmą arba būseną: kalbėti ‒ kalba ‒ kalbėjo, rašyti ‒ rašo ‒ rašė, skaityti ‒ skaito ‒ skaitė, sakyti ‒ sako ‒ sakė; bijoti ‒ bijo ‒ bijojo, galėti ‒ gali ‒ galėjo, regėti ‒ regi ‒ regėjo ir kt.
  • Kaip matyti iš pavyzdžių tokių ne visuose pagrindiniuose veiksmažodžio kamienuose pasirodančių priesagų yra trys: -ėti, -yti, -oti. Priesagos -ėti ir -oti skiria bendratį ir būtąjį kartinį laiką nuo esamojo, neturinčio priesagos ( byrėti ‒ byra ‒ byrėjo, dulkėti ‒ dulka ‒ dulkėjo, mylėti ‒ myli ‒ mylėjo, sėdėti ‒ sėdi ‒sėdėjo; bijoti ‒ bijo ‒ bijojo, klūpoti ‒ klūpo ‒klūpoti), o priesaga -yti skiria bendratį nuo kitų dviejų pagrindinių veiksmažodžio formų ‒ esamojo ir būtojo kartinio laiko (braidyti ‒ braido ‒ braidė, daužyti ‒ daužo ‒ daužė, taupyti ‒ taupo ‒ taupė).
  • Veiksmažodžių, turinčių priesagas ne visuose pagrindiniuose kamienuose, lietuvių kalboje yra gana daug (tiksliai nesuskaičiuota). Reikia manyti, kad istoriškai visi jie yra dariniai, bet sinchroniškai dariniais galima laikyti tik motyvuotos reikšmės žodžius.
  • Antra vertus, yra veiksmažodžių, išlaikančių priesagas visuose kamienuose, bet neturinčių pamatinių žodžių: akėti – akėja – akėjo, alinti – alina – alino, raginti – ragina – ragino, vadinti – vadina – vadino, bučiuoti – bučiuoja – bučiavo, ragauti – ragauja – ragavo ir kt. Nors priesaga aiški ir išlaikyta visuose pagrindiniuose kamienuose, bet šių veiksmažodžių dariniais laikyti sinchroniniu požiūriu negalima, nes trūksta dviejų dalykų: pamatinio žodžio ir struktūrinės darinio reikšmės, kuri leistų nustatyti ir darybos formanto semantinį vaidmenį.

Veiksmažodžių prefiksacija

Priešdėlių yra dvejopų – dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už.Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis. Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. To proceso praktinėje gramatikoje parodyti neįmanoma. Bet gal užteks dviejų pavyzdžių:

  • veiksmažodis bėgti turi kryptingo veiksmo reikšmę, kurią gali dar rodyti ir prielinksnisapibėgti (apie), atbėgti (nuo ko, į kur), įbėgti (į kur), išbėgti (iš kur), nubėgti (nuo kur), pabėgti (po kuo ir nuo ko), parbėgti (namo), perbėgti (per ką), prabėgti (pro ką), pribėgti (prie ko), subėgti (iš visur, su kuo), užbėgti (už ko);
  • tačiau yra ir kitokių veiksmažodžių, kur priešdėlio reikšmė nutolusi nuo atitinkamo prielinksnio, pvz.: valgyti – apvalgyti, atvalgyti, įvalgyti, išvalgyti, nuvalgyti, pavalgyti, pervalgyti, per(si)valgyti, pravalgyti, privalgyti, suvalgyti, užvalgyti.
  • Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes. Čia pasirinktas antrasis būdas.

Veiksmo galo ir rezultato reikšmė be papildomų atspalvių (gryna eigos/įvykio priešprieša):

  • Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga=rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti. Ypač daug tokių vedinių yra iš kintamosios būsenos (arba tapsmo) veiksmažodžių: užaugti : augti, išblėsti : blėsti, atbukti : bukti, prašvisti : švisti, pražilti : žilti, užmigti : migti.
  • Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus par), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato reikšmę suteikia priešdėliai pa, iš, nu, su. Kai kada jie vartojami net kaip sinonimai: išbalti, nubalti, pabalti; nuskęsti ir paskęsti.

Krypties réikšmės, sutinkančios su prielinksnių reikšmėmis:

  • Jos jau parodytos veiksmažodžio bėgti pavyzdžiu. Čia tik keletas tos rūšies veiksmažodžių sakiniuose: Dar kartą apžvelgė aplinkui, sudzirzgino smičiumi per stygas. Atskirti keliai keleliai, minom užminuoti. Kaip įėjai į šią tvirtovę, taip ir išeisi iš jos. Ir neapsakomo dėkingumo jausmas pripildo mano krūtinę. Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą. Suvaikščioję peronu į abu galu, mes jau buvome seni pažįstami. Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo ir apdengė žemę nakties tamsumu?

Veiksmo stiprumo (kiekybės) reikšmės. Veiksmas gali būti stiprus arba silpnas:

  • Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt. Tas stiprus veiksmas dažnai turi normos viršijimo, ko nors sunaikinimo reikšmę.
  • Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek. Kontekstas, žinoma situacija suartina nepriesaginius ir priesaginius veiksmažodžius: Truputį padirbom, o dabar ilsimės.
  • Silpno veiksmo reikšmę tam tikrame kontekste turi ir kitų priešdėlių veiksmažodžiai: Truputį (ir daug) gali įlinkti, įlūžti, įskilti, įdubti, praskleisti, praglėbtiPragnybk sūrį, pažiūrėk, ar nesupelijęs. Velnias, bijodamas pračiaupti lūpų, kad vėlė neištrūktų, tik sumykė. Praskleiskit užuolaidas. Vėjas praglėbė jos palto skvernus.

Įstangos reikšmė:

  • Priešdėliai į, iš, nu, pa rodo veikėjo galėjimą ar negalėjimą atlikti kokį veiksmą:
  • Saulelė nors pakilusi, bet neįkaitina. Kaip tu išlaikai tokiam pragare? Tupi šarka ant tvoros, nenuvaldo uodgos. Tavo priespaudos savo pečiais aš pakelti, panešt negalėsiu.

Laiko trukmės riba:

  • Yra tokių veiksmų, kuriuos suvokiam kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: Rytojaus dieną kaip migloje išvaikščiojo. Jis išnešiojo šautuvą dešimt metų ir buvo daug kartų sužeistas. Prabūsim šiuos mėnesius ir be spirginio.
  • Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, prasvajoti, išsvajoti kurį laiką. Dažniausiai laiko ribojimo reikšme vartojami priešdėliai pra ir .

Momento reikšmė:

  • Tai staigus veiksmas: prabilo, pragydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėtivediniai. Plg.sukliko ir klyktelėjo. Tačiau staigus, trumpas veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia, pvz., pragydo – ėmė giedoti, prabilo – ėmė kalbėti. Na, bet situacija, kontekstas visada rodo tikrąją žodžio reikšmę: O jeigu išgirdo nuo vyro rūstesnį žodį, tuojau nulėkusi parsivedė motiną. Sukliko mergelei ties galva pelėda. Tikrai jau Šiašiapūdis kad užbaubdavo, tyliausią dieną malūnas pradėdavo suktis.
  • Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Tada veiksmažodis be priešdėlio arba nevartojamas, arba turi visai kitą reikšmę: apgauti, aprėpti, atsikvėpti, įsakyti, įgyti, išmanyti, išduoti, nutuokti, nustoti, pažinti, pavykti, parduoti, prisiekti, suprasti, suvokti, užtekti ir kt.
  • Tokiais atvejais ir veikslas nuo priešdėlio nepriklauso: atrodyti, priklausyti, pavydėti yra eigos veikslo, įgyti, įsakyti, apgauti – įvykio, o kitų veikslą rodo situacija, laikas: išduoda (eiga) – išdavė (įvykis),supranta (eiga) – suprato (įvykis), parduoda (eiga) – pardavė (įvykis).

Sangrąžiniai veiksmažodžiai

Sangrąžos forma

  • Pagrindinė sangrąžos forma yra si, nesusijusi su veiksmažodžio kaitymu, o absoliutaus žodžio galo variantai -si, -is, -s priklauso nuo fonetinių priežasčių: prie balsio yra -si (sukasi), prie priebalsio yra -is(sukis), o kai kur sutrumpėjusi (sukamės).
  • Pridėti priešdėlį, ir sangrąža įgauna tikrąją savo formą (pasisukame).

Sangrąžos vieta žodyje

  • po galūnės ar priesagos (sukasi, suktis, sukis, suktųsi, sukamės, sukatės,  sukasi);
  • tarp priešdėlio ir šaknies (nesisukite, pasisukti, pasisuktų);
  • tarptautiniai priešdėliai sangrąžos afikso netraukia į priekį

Sangrąža kaip afiksas

  • Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes. Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra – priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti. O ir vienas afiksas si gali turėti individualią reikšmę: stebėtis : stebėti, lauktis : laukti, tikėtis : tikėti.
  • Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną – tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis. Sangrąžinių veiksmažodžių asmenavimas pateikiamas prie nesangrąžinių.

Sangrąžos vedinių reikšmė

  • Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių – „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Tais atvejais, kai jis turi reikšmę „save“, galininkinį veiksmažodį paverčia negalininkiniu: girtis : girti, gintis : ginti, irtis : irti, kirptis : kirpti, praustis : prausti.
  • Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti. Greta sangrąžinių savaiminių keistis, plėstis, veistis nuo seno vartojami atitinkamos reikšmės paprastieji veiksmažodžiai kisti, plisti, visti.
  • Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygąmegzti pirštines ir megztis pirštines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau. Tai ne klaida, o įprastinis formos perteklius (plg. mes einame – du kartus išreikštas asmuo): Vidury miško, eglėj, susikrovė strazdelis sau lizdelį ir sudėjo penkis kiaušinėlius.
  • Kiti pavyzdžiai: Aš eisiu ir tave su savimi vesiuosi. Jūs, neabejoju, nieko nesakysite, kai aš ir jūsų sūnų drauge imsiuosi. Ir veduos jį kartu su savim į žalią beržų paradą.
  • Sangrąža pakeičia valdomąjį linksnį: griebti ką – griebtis ko, už ko; laikyti ką – laikytis ko, už ko; naudoti ką – naudotis kuo; žavėti ką – žavėtis kuo.
  • Yra sangrąžinių veiksmažodžių, neturinčių nesangrąžinių atitikmenų: domėtis, džiaugtis, juoktis, niauktis, gėrėtis, stebėtis, šypsotis. Bet, be jokios abejonės, tokie atitikmenys yra buvę (plg. džiaugtisir nudžiugti, niauktis ir niukti), greta šypsotis pavartojama ir šypsoti.
  • Kad sangrąžinių veiksmažodžių daryba priklauso kamienui, rodo kamieno reikšmės lemiami apribojimai. Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti). Kartais pasitaiko dubletų: šypsotis : šypsoti, liepsnotis : liepsnoti.
  • Jei veiksmas galimas kreipti tik į kitą daiktą (ne veikėją), tai sangrąžinė forma įgyja tarpusavio veiksmo reikšmę (reciprokas): bartis : barti, muštis : mušti, kalbėtis : kalbėti, bučiuotis : bučiuoti, mylėtis : mylėti.