žodžių klasės | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas
Kategorinė reikšmė
Daiktavardis – kalbos dalis, reiškianti daikto vardą; netiesioginės referencijos žodžių klasė.
Daiktavardžio samprata iš tiesų yra tokia paprasta – daikto vardas. Čia tik reikia patikslinti sąvoką „daiktas“, kurį derėtų suprasti kiek plačiau, nei apibrėžiama bendruosiuose žodynuose. Dar Antikoje buvo pastebėta, kad žmogus, kalbėdamas natūralia kalba, pirmiausia vardija jį supančius daiktus: stalas, namas, miestas, grindinys, akmuo, medis, antkapis, pinigas… – tai yra centrinė žodžių grupė kalboje. Visi kiti žodžiai sukasi apie šią grupę: pirma, daiktai turi ypatybes ir, natūralu, jų pavadinimus, kurie sudaro kitas kalbos dalis – geras, žalias stalas, stovintis griūvantis namas, trisdešimt penki namai, greitai statyti miestą; antra, be daiktų pavadinimų ir daiktų ypatybių pavadinimų esama tarnybinių žodžių klasių, kurios rodo santykius tarp savarankiškų kalbos dalių ir modifikuoja jų reikšmes – stalas ir namas, vis dėto ne miestas, grindinys iš akmenų… Taigi, žodžių grupių hierarchijoje daikto vardas užima centrinę vietą – apie jį sukasi daikto ypatybių pavadinimai, santykių tarp daiktų ir jų ypatybių rodikliai bei modifikatoriai.
Iki šiol kalbėta apie konkrečius, pačiupinėjamus, tikrus daiktus ir jų pavadinimus. Ne visi pasaulio daiktai yra tokie – konkretieji. Dalis jų yra abstraktūs – atsieti, atitraukti, nekonkretūs, negalimi pačiupinėti ar kaip kitaip fiziškai patirti: mintis, kreditas, debetas, . Negalima sakyti, kad jie nieko bendro neturi su tikrove – kreditas su debetu dar ir kaip tikroviški, ypač kai kalbame apie savas sąskaitas, o mintys nuolat mus lanko. Kita vertus, esama tokių daiktų, kuriuos mes išsigalvojame – su realybe jie neturi nieko bendro, bet galime juos įsivaizduoti ir kaip konkrečius, ir kaip abstrakčius: ožiaragis, laumė, velnias, – tai menami daiktai ir jų pavadinimai. Šiais laikais, su virtualiosios realybės atsiradimu, galima išskirti dar vieną daiktų grupę – virtualieji. Tai daiktai, kurie iš esmės pakartoja realaus ir menamo pasaulio konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktus, bet iš tiesų irgi nėra pačiupinėjami kaip tikri daiktai. Tačiau, nepaisant to, virtualus stalas bus konkretus, o virtuali mintis – abstraktus daiktas. Beje, virtualieji daiktai kaip ir visas virtualus pasaulis labai puikiai vizualizuojami – juos galime pamatyti, o esma technologijų, kai imituojamas kvapas, judesio pojūtis, oro srautai, šiluma/šaltis ir pan. Taigi, turime keturias iš dalies persiklojančias daiktų rūšis – konkretieji, abstraktieji, menamieji, virtualieji. Gramatikoje abstraktieji, menamieji ir virtualieji daiktai ir jų pavadinimai visiškai prilygsta konkretiesiems, nors kai kurios gramatinės ypatybės ir gali skirtis būtent dėl šios priežasties. Reikia atkreipti dėmesį, kad per daug konkrečiai įsivaizduodami daiktų pasaulį, mes nenoriai tapatiname asmenybę ar kokią abstrakčią idėją su daiktu, tačiau gramatikoje ir stalas, ir asmuo, ir žmogus, ir intelektas, ir dvasia, ir partija yra daiktai, o jų vardai – daiktavardžiai.
Taigi, pagrindinis daiktavardžio kaip savarankiškos ir klasių hierarchijoje užimančios centrinę vietą žodžių klasės skiriamasis požymis yra semantinis – daikto vardas. Toliau šiame skyriuje vardinami gramatiniai daiktavardžio požymiai yra pagalbiniai/šalutiniai. Bene svarbiausia, esminė klasifikacinė daiktavardžio kategorija yra giminė, todėl visi lietuviškai daiktavardžiai bus kurios nors vienos giminės, kitaip tariant, visa daiktavardžių klasė yra padalinta į dvi dalis pagal giminės kriterijų – ir tai nepriklauso nuo to, ar daiktavardis kaitomas, ar nekaitomas, konkretus, abstraktus ar menamas.
Daiktavardžio skyriai
Bendriniai/tikriniai
Gyvi/negyvi
Posesyvumas
Daiktavardžio funkcijos
Daiktavardžio funkcijos yra susijusios su jo linksnio reikšmėmis. Apibendrintai galima teigti, kad linksnio funkcijos yra rodyti subjektą, objektą ir aplinkybes (subjektinis linksnis, objektiniai linksniai, aplinkybinis linksnis). Dar daiktavardžio funkcijos glaudžiai susijusios su prielinksnių konstrukcijoms – galima jas laikyti linksnio funkcijų tęsimu. Plačiau žr. linksnis, prielinksnis.
Daiktavardžio gramatinės kategorijos
Daiktavardžio gramatinės kategorijos yra šios: giminė, skaičius, linksnis, apibrėžtumas. Lietuvių kalbos kategorijų raiškos gramatinė forma – galūnė. Lietuvių kalbos galūnės yra kumuliatyvios, t.y. viena daiktavardžio galūne vienu ypu reiškiamos mažiausiai trys skirtingų gramatinių kategorijų gramemos: nam-as – ‘vyriškoji vienaskaita vardininkas’, lank-ose – ‘moteriška daugiskaita vietininkas’. Maža to, prie šio galūnės reikšmių komplekto dar galima pridėti ir darybinę reikšmę: stal-iaus – ‘vyriška vienaskaita kilmininkas asmuo’.
Giminė
Daiktavardžio giminės kategorija yra klasifikacinė dvinarė – padalija visus daiktavardžius į dvi klases. Giminės gramemos yra šios:
- vyriškoji (masculinum) – namas, vėjas, sodžius, dantis;
- moteriškoji (femininum) – lenta, vyšnia, gėlė, žuvis.
Pragmatiniais sumetimais kartais tenka atsiriboti nuo daiktavardžio giminės arba ją apibendrinti – tam yra giminės neutralizacijos reiškinys:
- auditorijoje sėdi studentės (30 studenčių)
- auditorijoje sėdi studentai (30 studentų)
- auditorijoje sėdi studentai (30 studenčių ir 1 studentas)
Paskutinis atvejis formaliai išlaiko vyriškosios giminės formą, tačiau jos nebereiškia – giminė apibendrinama, neutralizuojama, vyriškos giminės semantika šalinama. Todėl šalį valdyti gali ir prezidentas, ir prezidentė, tačiau pareigos, rūmai, kanceliarija tik prezidento.
- Substantiva mobilia – asmenis reiškiančių daiktavardžių darybiškai susijusios abiejų giminų poros: mokytojas/mokytoja, direktorius/direktorė. Tai jokių būdu nėra kaityba – daiktavardis gimine nekaitomas. Tačiau galima pasvarstyti, ar abiejų giminių daiktavardžiai pasidaryti lygiagrečiai iš vieno pamatinio žodžio, ar moteriškosios giminės daiktavardis išvestas iš vyriškosios.
- Substantiva communia – asmenis reiškiantys (paprastai neigiamos konotacijos) daiktavardžiai, turintys moteriškosios giminės formą, bet vartojami abiejų giminių reikšmėmis: nevėkšla, vėpla, nevala, kluika: Koks nevėkšla (vyr. g.) čia prišiukšlino? Ta mergaitė tikra vėpla (mot. g.).
Standartinėje kalboje ir tarmėse daiktavardžio giminė gali nesutapti: sebebtai/serbentos, katins/katė.
Skaičius
Daiktavardžio skaičiaus kategorija yra kaitybinė, standartinėje kalboje ji dvinarė. Skaičiaus gramemos yra šios:
- vienaskaita (singularis) – namas, vėjas, sodžius, dantis, lenta, vyšnia, gėlė, žuvis;
- daugiskaita (pluralis) – namai, vėjai, sodžiai, dantys, lentos, vyšnios, gėlės, žuvys.
Grožinėje literatūroje, tarmėse ir senuosiuose raštuose greta vienaskaitos ir daugiskaitos dar yra dviskaita. Pragmatiniais sumetimais kartais tenka atsiriboti nuo daiktavardžio skaičiaus, jį apibendrinti arba žymimi daiktai ne visada yra skaičiuojami; kartais tai vyksta be aiškių priežasčių – todėl esama daugiskaitinių arba vienaskaitinių daiktavardžių, kurių skaičiaus rodiklis formalus. O esant reikalai suskaičiuoti, tai daroma arba per kokius nors mato vienetus, arba apskritai semantiškai.
Standartinėje kalboje ir tarmėse skaičius gali nesutapti, o esant reikalui ir lengvai virsti skaičiuojamu: vestuvės/vestuvė, lašiniai, lašinys; medus yra vienaskaitinis daiktavardis, bet juk yra: saldu gardu kaip du medu, saldu gardu kaip devyni medūs.
Linksnis
Daiktavardžio linksnio kategorija yra kaitybinė daugianarė, standartinėje kalboje ji septynianarė. Linksnio kategorija yra daiktavardžio santykių su kitais žodžiais rodiklis, todėl jo forma yra morfologinė (reiškiama galūnėmis), o reikšmė perkelia į sintaksės lygmenį. Daiktavardžio sintaksinių funkcijų aprašas yra lygus linksnio funkcijų aprašui. Linksnio gramemos yra šios:
- vardininkas (nominatyvas) – sūnus, miškas, lenta;
- kilmininkas (genityvas) – sūnaus, miško, lentos;
- naudininkas (datyvas) – sūnui, miškui, lentai;
- galininkas (akuzatyvas) – sūnų, mišką, lentą;
- įnagininkas (instrumentalis) – sūnumi, mišku, lenta;
- (esamasis vidaus) vietininkas (inesyvas) – sūnuje, miške, lentoje;
- šauksmininkas (vokatyvas) – sūnau, miške, lenta.
Grožinėje literatūroje, tarmėse ir senuosiuose raštuose greta išvardytų linksnių yra dar trys:
- einamasis vidaus vietininkas (iliatyvas) – sūnun, miškan, lenton;
- esamasis pašalio vietininkas (adesyvas) – sūniep, miškiep, lentiep;
- einamasis pašalio vietininkas (aliatyvas) – sūnop, miškop, lentop.
Apibrėžtumas
Tai morfosintaksinė daiktavardinio junginio gramatinė kategorija, padedanti identifikuoti kalbamąjį objektą, nustatyti jo referenciją. Apibrėžtumo gramatinė kategorija turi dvi gramemas:
- neapibrėžta – neturi gramatinių rodiklių (taigi, opozicija privatyvinė): balta varna, ta mergaitė, pirmas pasimatymas;
- apibrėžta – reiškiama priklausomo žodžio įvardžiuotinėmis formomis: baltoji varna, toji mergaitė, pirmasis pasimatymas.
Apibrėžtumas yra daiktavardinio junginio (o visiškai tiksliai – daiktavardžio) gramatinė kategorija (kitaip nei mano daugelis, kad tai būdvardžio kategorija). Tai lemia ypatinga jos raiška: forma, be abejo, priklauso būdvardžiui (įvardžiavimas), o gramemos reikšmę apskritai galima susieti tik su pažymimu daiktavardžiu (juk tik daiktas gali būti apibrėžtas/neapibrėžtas, o ne jo ypatybė), todėl kategorija ir yra morfosintaksinė:
- balta pelėda, balta iltis, mobilus telefonas, raudoni serbentai (daiktavardis neapibrėžtas)
- baltoji pelėda, Baltoji Iltis, mobilusis telefonas, raudonieji serbentai (daiktavardis apibrėžtas).
Apibrėžtumas ypač svarbus ir parankus darytis sudėtiniams terminams.
Daiktavardžio kaityba
Lietuvių kalboje daiktavardžiai kaitomi linksniais ir skaičiais; turi dvi gimines, penkis kaitybos kamienus ir dvylika kaitybos paradigmų:
| Kamienas | -(i)a | -(i)a | -(i)a | -(i)u | -(i)u | -i | -i |
| Paradigma | 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 10 | 11 |
| Nom. sg | vyras | elnias, vėjas, velnias | brolis, arklys | sūnus | vaisius, pavojus | žvėris, debesis | akmuo, šuo |
| Gen. sg. | vyro | elnio | brolio | sūnaus | vaisiaus | žvėries | akmens |
| Dat. sg. | vyrui | elniui | broliui | sūnui | vaisiui | žvėriui | akmeniui |
| Acc. sg. | vyrą | elnią | brolį | sūnų | vaisių | žvėrį | akmenį |
| Ins. sg. | vyru | elniu | broliu | sūnumi | vaisiumi | žvėrimi | akmeniu, šunimi |
| Ine. sg. | vyre | elnyje, vėjuje | brolyje | sūnuje | vaisiuje | žvėryje | akmenyje |
| Voc. sg. | vyre, Jonai | elni, vėjau, velnie | broli, arkly | sūnau | vaisiau | žvėrie | akmenie |
| Nom. pl. | vyrai | elniai | broliai | sūnūs | vaisiai | žvėrys | akmenys |
| Gen. pl. | vyrų | elnių | brolių | sūnų | vaisių | žvėrių, debesų | akmenų |
| Dat. pl. | vyrams | elniams | broliams | sūnums | vaisiams | žvėrims | akmenims |
| Acc. pl. | vyrus | elnius | brolius | sūnus | vaisius | žvėris | akmenis |
| Ins. pl. | vyrais | elniais | broliais | sūnumis | vaisiais | žvėrimis | akmenimis |
| Ine. pl. | vyruose | elniuose | broliuose | sūnuose | vaisiuose | žvėryse | akmenyse |
| Pavyzdys |
Pastaba: Trečiajai paradigmai dar priklauso mėnuo, mėnesio.
| Kamienas | -(i)o | -(i)o | -ė | -i | -i |
| Paradigma | 6 | 7 | 8 | 9 | 12 |
| Nom. sg | galva | vyšnia, sauja | gervė | širdis | sesuo, duktė |
| Gen. sg. | galvos | vyšnios | gervės | širdies | sesers |
| Dat. sg. | galvai | vyšniai | gervei | širdžiai | seseriai |
| Acc. sg. | galvą | vyšnią | gervę | širdį | seserį |
| Ins. sg. | galva | vyšnia | gerve | širdimi | seserimi |
| Ine. sg. | galvoje | vyšnioje | gervėje | širdyje | seseryje |
| Voc. sg. | galva | vyšnia | gerve | širdie | seserie |
| Nom. pl. | galvos | vyšnios | gervės | širdys | seserys |
| Gen. pl. | galvų | vyšnių | gervių | širdžių | seserų |
| Dat. pl. | galvoms | vyšnioms | gervėms | širdims | seserims |
| Acc. pl. | galvas | vyšnias | gerves | širdis | seseris |
| Ins. pl. | galvomis | vyšniomis | gervėmis | širdimis | seserimis |
| Ine. pl. | galvose | vyšniose | gervėse | širdyse | seseryse |
Pastaba: Septintajai paradigmai dar priklauso marti, marčios.
Daiktavardžių kaitybos kamienai nustatomi pagal daugiskaitos naudininko formą, nes būtent iš šios formos dažniausiai matyti tikrasis kamiengalis: nam-a-ms – -a kamienas, tet-o-ms – -o kamienas, ak-i-ms – -i kamienas, sūn-u-ms – -u kamienas, kat-ė-ms – -ė kamienas. Kaitybai svarbu, ar kamienas baigiasi minkštuoju priebalsiu, ar kietuoju: stał-a-ms – keľ-a-ms – iš to randasi skirtingos kaitybos paradigmos, be to, atsižvelgiama, ar minkštumas pozicinis, ar istorinis. Lietuvių kalboje minkštumą įprasta žymėti ženklu i, todėl galutinai kaitybos kamienai užrašomi taip: -(i)a, -(i)o, -(i)u. Iš šios darnios sistemos iškrenta -iu kamienas – po minkštojo kamiengalio daugiskaitos paradigma ištisai yra perėjusi į -(i)a kamieno paradigmą: skaičius – skaičiai, stalčius – stalčiai . Todėl -iu kamieno (po minkštojo priebalsio) paradigma nustatoma tik iš vienaskaitos vardininko formos – skaiči-u-s, stalči-u-s.
Pastaba I: Daiktavardžio galūnės yra kumuliatyvios (gal ir polisemiškos) – viena galūnė rodo ir giminę, ir linksnį, ir skaičių, – todėl lentelę verta išnagrinėti ir įsidėmėti atidžiau, nes ji dar pravers aiškinantis gramatines giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas.
Pastaba II: Istoriškai keletas daiktavardžių nėra reguliarūs: žmogus – vienaskaita yra 4 paradigmos ir vyriškosios giminės, o daugiskaita yra 8 paradigmos, t.y. lyg ir moteriška, tačiau semantika problemiška – neina susieti nei su moteriška, nei su vyriška; penktos paradigmos daiktavardžių daugiskaita po minkštojo kamiengalio yra perėjusi į 2 paradigmą (vaisius – vaisiai).
žodžių klasės | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas