giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

Asmuo – gramatinė kategorija, rodanti santykį tarp veiksmo ir veikėjo, nustatomą predikacijos procese, priklausomai nuo to, kas veiksmą vykdo ar patiria. 

Tai vienas iš daugelio galimų apibrėžimų. Kitų kalbų gramatikose panašiai nusakoma. Šiaip ar taip visuose apibrėžimuose konstatuojama, kad asmens kategorinė reikšmė yra santykis tarp to, kas reiškiama tariniu, ir to, kas reiškiama veiksniu. Be to, dar šis santykis yra perleidžiamas per kalbančiojo asmens suvokimo ir interpretacijos prizmę, kalbėtojas nustato kalbėjimo situacijos vaidmenis, t.y., suteikia pragmatinį turinį. Todėl ši kategorija yra tarsi triplanė tiek reikšmės, tiek formos, tiek pragmatikos atžvilgiu. Tai leidžia lietuvių kalbos asmens kategorijai apimti du gramatikos lygmenis (apie pragmatiką pokalbis per kitą dalyką):

  • leksinį – asmeniniai įvardžiai kaip laisvosios morfemos;
  • morfosintaksinį – asmenuojamieji veiksmažodžiai kaip sintetinės morfemos.

Asmeniniai įvardžiai įtraukiami į gramatinį kategorijų aprašą dėl to, kad jokios kitos reikšmės nei gramatinė jie neturi, tačiau vis tiek nedera painioti veiksmažodžio asmens kategorijos, reiškiamos veiksmažodžio formomis, t.y., formų galūnėmis, su asmeniniais (participiniais) įvardžiais.

Leksinė asmens kategorija

Asmens kategorija, reiškiama asmeniniais įvardžiais, yra deiktinė – asmeniniais įvardžiais nurodoma adresanto, adresato ir pokalbyje nedalyvaujančio pokalbio objekto vaidmenys.

Deiktinė prigimtis lemia kintamą asmens kategorijos narių referenciją, be to, gali nurodyti pokalbio dalyvį ar objektą tiesiogiai (deiktiškai) arba netiesiogiai (anaforiškai).

Asmeniniai įvardžiai:

  • participiniai žymi pokalbio dalyvius (aš, tu, mes, jūs)
    • daugiskaita nėra tikra – ji asociatyvinė (inkliuzinė, išplėstoji inkliuzinė ir ekskliuzinė);
  • neparticipiniai žymi pokalbyje nedalyvaujančius asmenis arba pokalbio turinį reiškiančius dalykus ir yra anaforiniai (jis, ji, jie, jos)
    • deiktinė ir anaforinė prigimtis lemia skirtingą skaičiaus ir giminės interpretaciją (arba būdvardiška, arba daiktavardiška).

Asmeniniai įvardžiai sakinyje atlieka skirtingas funkcijas – veiksnio, papildinio, aplinkybės. Tai žymi skirtingi linksniai.

Išsiskiria kilmininkai:

  • manęs, tavęs – nurodo asmenį;
  • mano, tavo – nurodo asmenį ir priklausymą (specialūs posesyvumo rodikliai).

Asmeninių įvardžių periferija:

  • Mes pabūsime = mes su tavimi pabūsime – antrasis dėmuo semantiškai įtraukiamas į pirmąjį.
  • Dviskaita – mudu, judu, juodu, jiedvi ir kt.
  • Pluralis majestaticus – Mes, visos šalies valdovas, įsakome. (perkeltinė vartosena).
  • Pluralis auctoris – galime daryti išvadą, kad… (autorius vienas).
  • Mandagumo raiška – O jūs, mokytojau, eisite? (perkeltinė vartosena).
  • Metaforiška vartosena – Gyveni žmogus, ir mokaisi.

Asmuo ir gyvumas:

  • Participiniais įvardžiais nurodomi tik žmonės.
  • Neparticipiniais nurodomi ir žmonės, ir gyvūnai, ir negyvi daiktai.
  • Tai reiškia, kad participiniai asmeniniai įvardžiai gyvumo kategorijos hierarchijoje yra aukščiau už neparticipinius.

Morfosintaksinė asmens kategrija

Asmens kategorija yra veiksmažodžio formų sistema, rodanti veiksmo ar būsenos santykį su gramatiniu subjektu, nustatomą kalbančiojo asmens.

Gramatinis subjektas yra veiksnys. Jo sąvoka apima ir asmenį, ir daiktą, ir gamtos reiškinį, ir abstrakciją, reiškiamą daiktavardžio vardininku. Todėl asmeniniai veiksmažodžiai vartojami tik dvinariuose asmeniniuose sakiniuose. Beasmeniai veiksmažodžiai vartojami tik sakiniuose be veiksnio.

Kiekvieną veiksmažodį galima laikyti asmeniniu, jeigu galima nustatyti veiksmo santykį su veikėju, sąlygojamą leksinės veiksmažodžio reikšmės, galėjimo prisijungti (?) subjekto vardininką. 

Formaliai šis asmens kategorijos aspektas pažymėtas dvinare sakinio struktūra S–V, ir visai nesvarbu, ar tariniu eina asmenuojamoji veiksmažodžio forma, ar vardažodis neturintis morfologinių asmens rodiklių. 

Sintaksiškai reiškiama tiesiog to, kas pasakyta tariniu, santykis su tuo, kas reiškiama veiksniu – (aš) dainuoju, jis dainuoja, aš studentas, jis studentas. Visuose sakiniuose asmuo išreikštas vienodai. Jeigu sakinyje nėra veiksnio, tai pagrindinė jo dalis reiškiama beasmeniu veiksmažodžiu, arba negimininėmis būdvardžio ar dalyvio formomis.

Derinimas asmeniu

Tradicinė samprata – veiksmažodžio asmens galūnė derinama su asmeniniu įvardžiu arba daiktavardžiu.

Naujesnė interpretacija – veiksmažodžio asmens forma parenkama tiesiogiai pagal kalbėjimo situaciją, kaip ir asmeniniai įvardžiai.

Tokiu atveju veiksmažodžio forma tiesiogiai remiasi referencija, yra deiktinės prigimties, o asmenų formos koreferentiškos (nurodo tą patį pokalbio situacijos vaidmenį). Be to, veiksmažodžio asmens forma yra pirminė, o įvardžio – antrinė (t.y. semantiškai ir sintaksiškai priklauso nuo veiksmažodžio).

Beasmeniai veiksmažodžiai

Nepainioti beasmenių ir asmeninių, bei beasmeniškai vartojamų veiksmažodžių:

  • beasmenių negalima asmenuoti, o jų forma sutampa su asmenuojamųjų veiksmažodžių trečiuoju asmeniu – a) lyja, šąla, aušta; b) skauda, reikia, pakanka; c) norisi, sekasi; kai kurie prisijungia vardininką (lietus lyja, šonas skauda), naudininką (man reikia, vaikui pagailo), bet ar jie tikrai nurodo vaidmenį kalbėjimo situacijoje, t.y. apskritai neturi asmens kategorijos; pesonifikacija: lyk, lietuti, – lyju, lyju.
  • asmeniniais, bet beasmeniškai vartojamais laikomi su veiksniu sakinyje nesiejami trečiojo asmens formos veiksmažodžiai – čia maloniai kvepia; turguje prekiauja sūriais. Tai atsieta, suabstraktinta vartosena, tačiau veiksnys, esant reikalui, gali būti ir pavartotas (kažkas).