giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

Evidencialumo samprata

Evidencialumas – semantinė modalumo sferos kalbos kategorija, nurodanti ir vertinanti kalbančiojo pranešamos informacijos šaltinį. Paprastai tai reiškiama leksiškai: aš mačiau, mano akyse (pranešimo autentiškumo patvirtinimas), girdėjau, taip sakoma, nepatvirtintų šaltinių duomenimis (kratomasi atsakomybės už pranešimo turinį). Esama kalbų, kur šitas skirtumas įtvirtintas gramatiškai veiksmažodžio sistemoje ir kalbantysis negali išvengti pasirinkimo informuoti apie pranešimo šaltinį (pats girdėjo ar tik kas papasakojo) – tai gramatinis evidencialumas. Nuo kitų gramatinių kategorijų evidencialumas skiriasi tuo, kad neturi tik jai būdingų raiškos priemonių. 

Paprastai evidencialumo kategorija skiriama pagal šias opozicijas:

  • tiesiogiai/netiesiogiai gavau informaciją
  • pats mačiau/kiti papasakojo.

Tai modalumo rūšis, nes tuo parodomas kalbėtojo santykis su kalbamuoju dalyku (nuosaka – veiksmo, kalbos turinio santykis su tikrove). Kadangi tai gana subjektyviai suvokiama, lietuvių kalbotyroje paprastai šis reiškinys vadinamas netiesiogine nuosaka arba dalyvine kalba. V. Ambrazas (LKG) mano, kad kalbamas reiškinys yra nuosakų sistemos dalis. A. Holvoetas tai laiko evidencialumu, nes: a) reiškiama neasmenuojamosiomis formomis; b) žymi kelias skirtingas nuosakos vertes – viena nuosaka to daryti negali.

Tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosaka – evidencialumo požiūriu yra nežymėtieji nariai:

  • arba kalbos turinys yra tikrai kalbėtojo žinomas, tiesiogiai patikrintas, matytas (tiesioginis evidencialumas),
  • arba kalbančiajam turinio šaltinis yra nesvarbus (nežymėtasis evidencialumas).

Evidencialumas lietuvių kalboje

Netiesioginio evidencialumo gyvosiose kalbose žinomi du atvejai:

  • inferentyvas (kalbėtojas stebėjo ne kalbamą dalyką, o jo rezultatą);
  • citatyvas (kalbėtojas apie kalbamą dalyką žino iš trečiųjų asmenų).

Lietuvių kalbos evidencialumas (t.y. netiesioginė nuosaka) yra panašiausia į citatyvą (inferentinė vartosena):

  • reiškia kalbamą dalyką, kurį kalbėtojas sužinojo iš trečiojo asmens ir kartu pažymi informacijos nepatikimumą, netikrumą (tai rodo citatyvą esant modalumo atmaina) – Marytė sakė, kad buvo kine – Marytė sakė buvusi kine;
  • reiškia apskritai nepatikimą, netikrą kalbamą dalyką – Gyvenę kartą senelis ir senelė. Turėję jie vištytę ir gaidelį…

Trečiasis lietuvių kalbos evidencialumo tipas:

  • nusistebėjimas netikėtai patirtu veiksmu (miratyvinė vartosena) – Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Čia reiškiamas stebėjimasis neatitikimu tarp kalbėtojo lūkesčių ir iš tiesų patiriamų dalykų, kas kelia nepasitikėjimą tuo, kas matoma, lyg būtų ne paties matoma.

Taigi, evidencialumas – modalumo sferos veiksmažodžio gramatinė kategorija, nurodanti ir vertinanti pranešamos informacijos šaltinį.

Lietuvių kalboje evidencialumas reiškiamas asmenuojamųjų veiksmažodžių arba jų junginių su dalyviais priešprieša predikatiškai (asmenuojamųjų veiksmažodžių vietoje) vartojamais veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviais bei jų junginiais su kitais dalyviais. Pirmasis priešpriešos narys evidencialumo atžvilgiu nežymėtas, o antrasis – žymėtas, plg.: Prie jūros buvo audra – Prie jūros buvusi audra; Jis buvo prie jūros – Jo būta prie jūros.