giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

Laikas (filosofinis, fizikinis) – esminė būties savybė, pasireiškianti visa ko kitimu iš praeities per dabartį į ateitį. Laikas konceptualizuoja negrįžtamą (vienakryptį) pasaulio kintamumą bei procesualų jo pobūdį ir parodo pasaulyje esant ne tik daiktus, bet ir įvykius. Bendrajai laiko sampratai būdingos vienalaikiškumo, laiko nuoseklumo, trukmės ir kryptingumo sąvokos, leidžiančios suvokti praeitį, dabartį ir ateitį. Laikas – viena iš esminių filosofinio ir mokslinio pažinimo bei kasdienio gyvenimo sąvokų. Laiko sąvoka neatskiriama nuo erdvės sąvokos, būtent kurioje (o gal kartu su kuria) mes suvokiame įvairių procesų vyksmą bei trukmę. Erdvėlaikis – bene vienintelis iki šiol žinomas fundamentalus mokslinio pasaulio sąrangos aiškinimo atsparos taškas. Taip pat erdvė ir laikas – du kertiniai pasaulio žmogiškojo suvokimo ir koncetualizavimo stulpai, sąmonės dalis, todėl tai atsispindi ir kalboje (beje, kiekvienoje vis kitaip).

Laikas (gramatinis) – gramatinė kategorija, parodanti veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbamuoju momentu. Remiasi bendrąją laiko samprata (referencija). Lietuvių kalba skiria dabarties (esamąjį), ateities (būsimąjį) ir du praeities laikus (būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį), reiškiamus asmenuojamosiomis vientisinėmis veiksmažodžių formomis. 

Laikas, žinoma, kalboje reiškiamas ne tik gramatine kategorija, bet ir leksiškai. Esama daiktavardžių, kurie turi vienokias ar kitokias laiko semas (laikas, žiema, vasara, metai, rytas, vakaras) ir prieveiksmių (ryt, poryt, vakar, anksčiau). (Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad ankstyvosiose žmonijos raidos stadijose, laikas buvo suvokiamas ne linijiškai, o cikliškai.) Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laiko formų neturinčios veiksmažodžio formos ir kitų klasių žodžiai, galintys atsidurti predikatinėje pozicijoje, vis tiek reiškia laiką.

Absoliutinis ir santykinis gramatinis laikas

Laikas suvokiamas linijiškai ir nustatomas per atskaitos tašką. Atskaitos taškas gali būti:

  • kalbėjimo momentas – tai absoliutusis gramatinis laikas (reiškiamas asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis):
    • kalbamas įvykis sutampa su kalbėjimo momentu – esamasis laikas (einu, eini, eina);
    • kalbamas įvykis vyko anksčiau už kalbėjimo momentą – būtasis (kartinis/dažninis) laikas (ėjau, ėjai, ėjoeidavau, eidavai, eidavo);
    • kalbamas įvykis vyks vėliau už kalbėjimo momentą – būsimasis laikas (eisiu, eisi, eis);
  • kalbamo ar mąstomo įvykio momentas – tai santykinis gramatinis laikas (lietuvių kalboje reiškiamas asmenuojamaisiais veiksmažodžiais, analitinėmis veiksmažodžio formomis, kitomis veiksmažodžio formomis):
    • su kalbamo įvykio momentu praeityje kiti įvykiai gali sutapti, gali vykti anksčiau arba vėliau už jį (Aš maniau, kad tu grįši – būsimasis būtajame);
    • su kalbamo įvykio momentu ateityje kiti įvykiai gali sutapti, gali vykti anksčiau arba vėliau už jį (Saulei nusileidus, eisime namo; rytoj tėvai jau bus sugrįžę – būtasis būsimajame; ar esi buvęs Paryžiuje? – būtasis esamajame; tėvai buvo išėję – būtasis būtajame).
Vientisinės ir sudėtinės veiksmažodžio formos

Gramatinis laikas reiškiamas vientisinėmis ir sudėtinėmis veiksmažodžio formomis:

  • vientisinės formos:
    • ėjau, eidavau, einu, eisiu;
  • sudėtinės formos:
    • buvau skaitęs, esu skaitęs, būsiu skaitęs;
    • buvo parašyta, yra parašyta, bus parašyta;
    • buvau matomas, esu matomas, būsiu matomas.

Svarbiausias klausimas: ar sudėtinėmis veiksmažodžių formomis reiškiami laikai (sudėtiniai veiksmažodžių laikai) sudaro vientisą gramatinių laikų sistemą kartu su vientisiniais laikais. Vieni tyrėjai sudėtinius laikus įtraukia į veiksmažodžio laikų sistemą (ir tada laiko gramemų skaičius turėtų smarkiai išaugti – iki 12 ar net 16), kiti laiko juos analitinėmis, labiau leksinėmis laiko reiškimo formomis. Jų gramatiškumas apskritai nėra neigiamas, nors laikomas nepakankamas: laisva žodžių tvarka – buvo nešamas/nešamas buvo, kitų žodžių įterpimo galimybė – buvo greitai nešamas, neiginio vieta nebuvo nešamas/buvo nenešamas ir pan. Kad ir kaip būtų, vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į kai kurių sudėtinių laikų reikšmes, kurios rodo juo nesant nuoseklia laiko kategorijos tąsa. Tai sudėtiniai atliktiniai ir pradėtiniai laikai. Pagrindinės jų reikšmės yra rodyti veiksmo rezultatą, fazę, o tai labiau susiję su veikslu, o ne laiku. Aišku, prisimenant anglų kalbos laikų sistemą, negalima nematyti, kaip nuosekliai į laikų sistemą yra įkomponuotas veikslas (continuous ir perfect laikai). Kita vertus, sudėtiniai laikai su neveikiamosios rūšies dalyviais apskritai priešinami su vientisiniais veiksmažodžiais ne laiko, o rūšies kategorijos atžvilgiu:

  • Sudėtiniai atliktiniai laikai – iš ankstesnio veiksmo kilusi rezultatinė būsena (buvau valgęs, esu valgęs, būsiu valgęs);
  • Sudėtiniai pradėtiniai laikai – pradinės veiksmo fazės reikšmė (buvau bevalgąs, esu bevalgąs, būsiu bevalgąs; buvau bepradedąs valgyti).
  • Aktyvo/pasyvo priešprieša: skaito knygą/knyga yra skaitoma.

Laiko kategorijos gramemos

Vientisiniai veiksmažodžių laikai sudaro gramatinės laiko kategorijos centrą. Nežymėtasis kategorijos narys – esamasis laikas. Tačiau įvairiuose šaltiniuose šiuo klausimu esama įvairių nuomonių – teigiama, kad nežymėtaisiais nariais kartu reikėtų laikyti būtąjį ir esamąjį laikus, o žymėtuoju – tik būsimąjį, nes negalima nustatyti jo formomis reiškiamų teiginių teisingumo, jis yra nerealus, rečiau vartojamas kitų laikų reikšme ir turi daug modalinių reikšmių.

Vientisiniai veiksmažodžių laikai sudaro gramatinės laiko kategorijos centrą. Nežymėtasis kategorijos narys – esamasis laikas. Tačiau įvairiuose šaltiniuose šiuo klausimu esama įvairių nuomonių – teigiama, kad nežymėtaisiais nariais kartu reikėtų laikyti būtąjį ir esamąjį laikus, o žymėtuoju – tik būsimąjį, nes negalima nustatyti jo formomis reiškiamų teiginių teisingumo, jis yra nerealus, rečiau vartojamas kitų laikų reikšme ir turi daug modalinių reikšmių.

Taip pat neaiški skirtis tarp dviejų būtųjų laikų: vienuose šaltiniuose tai du savarankiški laikai, kituose manoma, kad juos skiria ne skirtingos laikų reikšmės, o tik veikslas arba skaičius. Tokiu atveju keblu atsakyti į klausimą, kelianarė laiko kategorija: trinarė ar keturnarė.

Esamasis laikas

Pagrindinė reikšmė – veiksmo sutapimas su dabartimi ar su kitu laiku: a) Einu senyn ir jau po truputį anku; b) Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. Jei pajusi, kad skauda,  kreipkis į gydytoją. Jeigu jis tik išgirsdavo, kad kaime daro skerstuves, tuojau eidavo su reikalu.

Esamasis laikas, kuriuo atsakoma į klausimą ką jis dabar veikia?, yra tik eigos veikslo. Negalima pasakyti Jis dabar parašoParašo visada, dažnai, jau moka parašyti, bet tik ne dabar. Eigos veikslas ir skiria pagrindinę esamojo laiko reikšmę nuo šalutinių.

Esamasis laikas reiškia dabartį, kuri aktualesnė už praeitį arba ateitį. Todėl esamasis laikas, vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis, suaktualina praeities ar ateities veiksmus: Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt – šlaunies nebėra. Bet seniau būdavo pasaulis puikesnis: išeini žmogus tankumynan, ir kūnas tik eina, tik eina pagaugais. Mes juos tyliai apsupsim, o aš gi prūsas, saviškis, galiu prieiti arti: sargybinį tyliai pakloju, o paskui surišu.

Sutapimas su dabartimi gali būti labai įvairus ir gana subjektyvus:

  • Veiksmo ilgumas gali būti lygus žodžio ištarimui (todėl sunku skirti eigą ir įvykį): Aš žiburio  siūlau  nedegti, ‒ šią naktį be jo mums šviesu.
  • Veiksmai ir procesai gali būti suvokiami kaip prasidėję prieš kalbos momentą ir nesibaigiantys po jo: Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo į trobą sruvena pro atvirus langus.
  • Ilgi veiksmai – lygūs amžinybei: Nemunas teka į Kuršių marias. Tokie ilgi veiksmas reiškia „visada“. Veiksmas atitraukiamas nuo dabarties ir suvokiamas kaip apibendrintas – visais laikais vykstantis ir pasikartojantis: Čia ji apalpo: tokiais atsitikimais moterys visada alpsta. Toks apibendrinimas tinka patarlėms: Kur trumpa, ten trūksta. Kur du jauni ‒ ten poterių nekalba. Girtam ir ožka velniu virsta.
Būtieji laikai

Būtųjų laikų yra du – būtasis dažninis ir būtasis kartinis. Kaip sakyta, vieni tyrėjai mano, kad tai skirtingi laikai ir jiems bendra tik tai, kad jie abu reiškia praeities veiksmus. Kiti autoriai mano, kad būtieji laikai skiriasi veikslu ir skaičiumi, t.y. ne laiku – kitaip sakant, yra tik vienas būtasis laikas, turintis skirtingas veikslo ar skaičiaus raiškos formas.

Būtasis kartinis laikas reiškia praeityje vykusį vieno karto veiksmą: Tą vakarą mudu ėjome namo. Atėjo žiema ir nugrindė tiltus per ežerus.

Būtojo dažninio laiko priesaga baigtinį vieno karto veiksmą paverčia kartotiniu tęstiniu veiksmu: nuėjo – nueidavo

Būtojo dažninio laiko formoms būdingas didesnis atstumas nuo kalbamojo momento ir apibendrinimas (neapibrėžtumas). Galima pasakyti Aš šiandien jau tris kartus valgiau, bet visiškai neįmanoma šioje situacijoje būtojo dažninio laiko forma valgydavau.

Būtasis dažninis laikas kokių ypatingesnių stilistinių atspalvių neturi. Jis gali būti tik apibendrinamąją reikšmę turinčių kitų laikų sinonimas: Mano metais tėvai nebūdavo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik jiems rankon pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nė kiek! Tik, būdavo, žiūri, kur pasprukti.

Būtasis kartinis įvykio veikslo laikas vartojamas apibendrintų laikų situacijoje tik tada, kai specialiai reikia pabrėžti kartojamo veiksmo vieno karto svarbą: O jei kuomet išgirdo nuo vyro rūstesnį žodį, tuojau nulėkusi parsivedė motiną.

Būsimasis laikas

Reiškia ateities veiksmą. Kadangi tas veiksmas dar nėra patirtas, nerealus, jį galima įvairiai vertinti.

Pagrindinė reikšmė yra konstatuojamasis ateities veiksmas: Žiūrės ten mama pro langelį, kai vakaras pievoj garuos.

Apibendrinamasis būsimasis laikas dažnai vartojamas būtojo dažninio laiko kontekste: Kai apsitaisys, būdavo, Veronika jos pačios išausta rainele, perriš plaukus raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, – tai į ją pažvelgus, Dievas žino, kas darydavos ne vieno vaikino širdyje.

Neigiamosios formos gali reikšti teigimą: Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? – nedrąsiai paklausė bernas. – Kur neturėsi geram žmogui! – atsiliepė Jankelienė.

Kitų laikų kontekste būsimasis laikas neturi ateities veiksmo reikšmės: Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas? Nespėjo nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.

Neasmenuojamųjų veiksmažodžių laikas

Dalyviu, padalyviu, pusdalyviu reiškiamas santykinis gramatinis laikas, nors formaliai laikoma, kad pusdalyvis laiko kategorijos neturi. Predikatiškai vartojamų dalyvių laiko reikšmė gali išeiti už laiko sampratos ribų, t.y. būti stelbiama evidencialumo arba nuosakos kategorijų. Dalyvių laiko formos – valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysiantis. Padalyvio laikų formos – valgant, valgius, valgydavus, valgysiant.

Dalyviai gali būti:

  • veiksmažodinio junginio dalis (eina tarinio dalimi – yra pavargęs, atrodė pavargęs);
  • daiktavardinio junginio dalis (eina pažyminiu – verkiantis vaikas);
  • reikšti laiką savarankiškai (dalyvinė kalba – gyvenęs kartą senelis).

Padalyvis ir pusdalyvis gali būti (padalyvio reiškiamas santykinis laikas susijęs ne su kalbamu momentu, o su šalutinio veikėjo veiksmo laiku; pusdalyvis visada yra vienalaikis su to paties veikėjo pagrindinio veiksmo laiku):

  • pagrindinio sakinio aplinkybės arba papildiniai (lietui lyjant kareiviai žygiavo namo; parėjo namo ir rado sūnų užgimus; valgydamas skaitė).