Rūšis – Smetona.lt

turinys

Kategorijos samprata

Kalboje egzistuoja tokie du semantiškai susijusių sakinių tipai:

(1) Jonas nupirko knygą
(2) Knyga buvo nupirkta Jono
(3) Jono buvo nupirkta knyga
(4) Knyga buvo nupirkta

Kaip matome, sakinys (1) yra tipiškos SVO struktūros. Sakinio centre veiksmažodis su dviem argumentais: veiksniu, išreikštu daiktavardžio vardininku, ir tiesioginiu papildiniu, išreikštu daiktavardžio galininku. Sakinio (2) sintaksinė struktūra savotiškai pertvarkyta: asmenuojamasis veiksmažodis (1) supriešintas su dalyvine konstrukcija (2), o tie patys argumentai įgyja kitas funkcijas – papildinys paverčiamas veiksniu, o veiksnys papildiniu, tačiau semantinė struktūra (ir bendroji sakinio prasmė) paliekama ta pati SVO/OVS.

Kokia tokių sakinio transformacijų prasmė? Pirma, konstatuojame, kad veiksmažodžio gramatinės struktūros keitimas leidžia perskirstyti sakinio dalių vaidmenis. Taigi, kalbame ne apie vienos leksemos kaitybinėmis formomis reiškiamą kategoriją, o apie viso sakinio kategoriją, reiškiamą priešinamomis veiksmažodžių formomis ir veiksmažodiniais junginiais. Antra, šie gramatiniai pokyčiai daromi pragmatiniais sumetimais: keičiamas veiksmažodžio argumentų pragmatinis rangas. Sakinyje (1) subjektas turi aukščiausią pragmatinį rangą. Sakinyje (2) jo pragmatinis rangas yra pažeminamas, kartu pakeliamas objekto pragmatinis rangas. Pragmatinis rangas gali būti keičiamas ne tik keičiant sintaksinį vaidmenį, bet ir vietą sakinyje arba atsisakant kurio nors argumento, taigi variantų gali būti ir daugiau: (3), (4).

Visumą tokių sintaksinių, semantinių ir pragmatinių pokyčių vadiname rūšimi, kurios lietuvių kalboje tradiciškai yra dvi: aktyvas (veikiamoji rūšis) ir pasyvas (neveikiamoji rūšis).

Rūšis – gramatinė kategorija, grindžiama pragmatinio centro veiksmažodžio argumentų sintaksinio statuso priešinimu, keičiant tų argumentų pragmatinį rangą. Galima sakyti, kad rūšis yra pragmatinė kategorija.

Rūšies kategorija lietuvių kalboje

Kategorinės reikšmės – sakinio dalių vaidmens paskirstymo sakinyje – atžvilgiu rūšies raiškos priemonės lietuvių kalboje sudaro dvejopas priešpriešas: vienos neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (dalyviai) priešinamos kitoms (skaitantis : skaitomas) arba asmenuojamosios veiksmažodžio formos priešinamos veiksmažodiniams junginiams su neveikiamosios rūšies dalyviais (skaito : yra skaitomas). Pirmosios priešpriešos morfologinės ir kaitybinės. Antrosios rūšies priešpriešos mišrios: morfologinės formos priešinamos sintaksinėms. Rūšies raiškos centre yra veiksmažodis:

aktyvas (veikiamoji rūšis) – visos vientisinės asmenuojamojo veiksmažodžio formos, veikiamieji dalyviai ir sudėtinės laikų formos su veikiamaisiais dalyviais;
pasyvas (neveikiamoji rūšis) – neveikiamieji dalyviai ir su jais sudarytos sudėtinės formos.

Turint galvoje tokią struktūrą, gal verta tokią skirtį žymėti skirtingais terminais: neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų (dalyvių) priešinimą vadinti veikiamąja/neveikiamąja rūšimi, o asmenuojamųjų veiksmažodžio formų priešinamą su veiksmažodiniais junginiais, taip pat ir apibendrinto vartojimo atvejais – aktyvu/pasyvu. Nors dažniausiai šios sąvokos vartojamos pramaišiui kaip sinoniminės.

Dalyviai su jungtimi būti vartojami predikatiškai ir patenka į asmenuojamųjų veiksmažodžių formų priešpriešas, tarp jų ir rūšies, kaip sudėtiniai nariai:

aktyvas reiškiamas asmenuojamaisiais veiksmažodžiais ir veikiamaisiais dalyviais su jungtimi būti – Jonas valgo sriubą / Jonas valgė sriubą /Jonas buvo valgęs sriubą;
pasyvas reiškiamas neveikiamaisiais dalyviais su jungtimi būti – Sriuba yra valgoma Jono / Sriuba buvo valgoma Jono / Sriuba buvo (su)valgyta Jono.

Praleistą jungtį kartais galima interpretuoti ir kaip asmenuojamojo veiksmažodžio formų sudėtinį narį, ir kaip eviadencialumo ar nuosakos kategorijos narį: Sako, jų ten seniai gyvenama.

Mediumas

Turint galvoje dvinario pasakymo visas galimybes ir aspektus – skirtingas veiksmažodžio formas ar junginius, argumentų sintaksines funkcijas, semantinius vaidmenis ir pragmatinį rangą, – nesunku padaryti prielaidą, kad tokioje sudėtingoje struktūroje galimos ne vien dviejų tipų kombinacijos (tik aktyvo ir pasyvo).

(1) Jonas prausia vaiką, skaito knygą
(2) Vaikas yra prausiamas Jono
(3) Jonas prausiasi
(4) Knyga yra skaitoma Jono
(5) Knyga lengvai skaitosi

Sakiniuose (3) ir (5) paprastas asmenuojamasis veiksmažodis priešinamas su sangrąžiniu ir pašalinama po vieną argumentą: tai gali būti ir papildinys, ir veiksnys. Sakinyje (3) pašalinamas papildinys, tačiau tai nereiškia, kad objekto apskritai atsisakoma: sangrąžinis veiksmažodis nukreipia veiksmą atgal į subjektą, todėl subjektas kartu tampa ir objektu (subjektas ir objektas sutapatinami, perkeliami į vieną argumentą). Aišku, subjekto pragmatinis rangas tik padidėja. Sintaksinė funkcija nesikeičia.

Sakinyje (5) papildinys verčiamas veiksniu, o sangrąžinis veiksmažodis vėl nukreipia veiksmą atgal į veiksnį – iš principo subjekto tokiame sakinyje neatsiranda, bet vis dėlto naujajame veiksnyje vėl sutapatinami subjekto ir objekto vaidmenys. Pradiniame sakinyje (1) buvusio papildinio knygąpragmatinis rangas irgi labai paaukštinamas.

Skirtis tarp (1) ir (3)/(5) sakinių remiasi tais pačiais principais, kaip ir aktyvo/pasyvo atveju: veiksmažodžio formų priešinimu, veiksmažodžio argumentų sintaksinių funkcijų kaita, semantinių vaidmenų perskirstymu ir pragmatinio rango aukštinimu/žeminimu – vadinasi, tai yra tos pačios srities – rūšies – gramatinės kategorijos požymiai. Kalbamo tipo sintaksinių funkcijų perskirstymą ir veiksmažodžių priešinimą įprasta vadinti mediumu. Mediumas – rūšies kategorijos gramema, reiškianti nesangrąžiniam veiksmažodžiui priešinamą sangrąžinę veiksmažodžio formą ir dviejų veiksmažodžio argumentų sintaksinių funkcijų sutapatinimą viename veiksmažodžio argumente.

Reciprokas

Turint galvoje dvinario pasakymo visas galimybes ir aspektus – skirtingas veiksmažodžio formas ar junginius, argumentų sintaksines funkcijas, semantinius vaidmenis ir predikatinį rangą, – nesunku padaryti prielaidą, kad tokioje sudėtingoje struktūroje galimos ne vien dviejų tipų kombinacijos (tik aktyvo ir pasyvo). Įvertinkime dar vieno tipo pokyčius:

(1) Jonas muša Petrą, Jonas kalba su Petru
(2) Vaikas muša vaiką, Vaikas kalba su vaiku
(3) Jonas mušasi, kalbasi su Petru
(4) Jonas ir Petras mušasi, kalbasi
(5) Vaikai mušasi, kalbasi

Sakinių (4) ir (5) sintaksinę/semantinę struktūrą lemia ir sangrąžinis veiksmažodis, ir veiksmažodžio argumentų vienatipiškumas. Papildiniai (objektai) su Petru (1) ir su vaiku (2) semantiškai yra lygiai tokie patys veikėjai kaip ir veiksniais išreikšti subjektai, tik jų pragmatinis rangas labai sumažintas per sintaksines funkcijas. Subjekto ir objekto vienatipiškumas leidžia juos logiškai tapatinti ir pragmatinį rangą suvienodinti: tiek Petras, tiek Jonas, tiek vaikas gali būti ir veiksniai, ir papildiniai. Tik skirtingai nuo mediumo, veiksmas nuo objekto į subjektą logiškai negali būti nukreiptas paprasčiausiai dėl veiksmažodžio semantikos. Sakiniuose (4) ir (5) papildiniai transformuojami į veiksnius, tačiau sangrąžinis veiksmažodis ne nukreipia veiksmą atgal į veiksnį kaip papildinį (nesutapatina subjekto su objektu), o rodo nuolatinę subjekto ir objekto vaidmenų kaitą: Petras muša Joną / Jonas muša Petrą = Petras ir Jonas (abu jie) mušasi. Tas pats ir su kalbėjimusi: abu veikėjai veiksmą atlieka paeiliui. Kalbamo tipo sintaksinių funkcijų perskirstymą ir veiksmažodžių priešinimą įprasta vadinti reciproku. Reciprokas – rūšies kategorijos gramema, reiškianti nesangrąžiniam asmenuojamajam veiksmažodžiui priešinamą sangrąžinę veiksmažodžio formą ir dviejų veiksmažodžio argumentų sintaksinių funkcijų nuolatinį kaitaliojimą viename veiksmažodžio argumente arba dviejuose vienatipiuose argumentuose.

Aktantinė derivacija ir rūšis

Aktantinė derivacija – predikato leksinės reikšmės transformacija, dėl kurios padaugėja arba pamažėja aktantų – kartu gali keistis sintaksiniai vaidmenys ir pragmatinis rangas. Tai labai artima rūšies gramatinei kategorijai. Pagrindinis skirtumas yra semantinis poslinkis: rūšies kategorijos gramemų kaita niekada neliečia situacijos aktantų kiekio (nedidina ir nemažina jų), apsiriboja tik sintaksinių vaidmenų ir pragmatinio rango kaita. Be to, rūšis labiau sietina su predikato gramatiniais pokyčiais, o aktantinė derivacija – su leksiniais/darybiniais.

Aktantinės derivacijos tipai:

Semantiniai pokyčiai, sudarantys aktantinės derivacijos esmę, klasifikuojami taip:

didinamoji derivacija – būtinųjų pradinės situacijos aktantų kiekis didinamas:
- kauzatyvas – kuria antrinį agentinį veiksnį: Pasaulis kinta. – Pasaulį keičia žmonės; Drobės bąla (nuo saulės) – Drobes balina saulė.
- aplikatyvas – kuria tiesioginį papildinį;
- benefaktyvas – kuria netiesioginį papildinį: Mama siuva suknelę. – Mama siūdina suknelę dukteriai.
mažinamoji derivacija – būtinųjų pradinės situacijos aktantų kiekis sumažinamas:
- dekauzatyvas – šalina agentinį veiksnį: Močiutė suka ratelį. – Ratelis sukasi.
interpretacinė derivacija – keičiamos pradinės situacijos aktanto referencinės ypatybės arba tipas, bet situacijos dalyvių skaičius nesikeičia. Pastaroji aplinkybė leidžia kelti klausimus apie rūšies ir aktantinės derivacijos santykį:
- refleksyvas – sutapatina veiksnį ir papildinį: Jonas prausia save. – Jonas prausiasi;
- reciprokas –nuolat keičia veiksnį ir papildinį vietomis: Jonas bučiuoja Marytę, o Marytė bučiuoja Joną. – Jonas ir Marytė bučiuojasi;
- ipersoalas – pasyvas su nuliniu agentiniu veiksniu: Kelias tiesiamas./Kelias buvo nutiestas.

Tarp rūšies ir aktantinės derivacijos nėra griežtos ribos (arba bent jau šiuolaikinė kalbotyra jos neveda). Pagrindinis rūšies ir aktantinės derivacijos skirtumas toks: rūšies transformacijos keičia gramatinę situacijos interpretaciją (kartu ir aktantų pragmatinį rangą), bet niekada nepaveikia semantinės interpretacijos. Situacijos dalyvių rinkinys ir jų semantiniai vaidmenys (ne sintaksiniai), pereinant nuo aktyvo prie bet kurios kitos išvestinės rūšies, nepakinta, ir tai galioja visų tipų rūšinėms sistemoms. Netgi pasyvinės konstrukcijos su nuliniu agentu nagrinėtinos kaip išvestos iš pradinių konstrukcijų su tuo pačiu nuliniu agentu, tik jis netenka veiksnio pozicijos. Kas kita, kai keičiasi pats situacijos dalyvių rinkinys ir referencinės jų ypatybės, t. y. kai pradinė struktūra transformuojama semantiškai. Tai jau skiriamasis aktantinės derivacijos (iš čia ir jos pavadinimas) bruožas. Nebūtų klaidinga manyti, kad rūšies kategorija ― tai tam tikras, labiau gramatinis aktantinės derivacijos atvejis, o ji pati apima plačią klasę reiškinių, aprašomų kaip „aktantinės struktūros keitimas“. Kalbotyros darbuose tokių interpretacijų esama, bet tada vartojama ne „aktantinė derivacijos“ terminas, o „rūšies“. Todėl, skaitant vairius kalbotyros darbus apie rūšį, tai reikia turėti omenyje.

Dalyvių rūšis

Tai atributiškai ir pusiau predikatiškai (aplinkybiškai arba nefinitiniuose sakiniuose) vartojamų dalyvių rūšies priešpriešos (skaitantis žmogus : skaitoma knyga), rodančios, ar iš veiksmo kylanti ypatybė siejama su veiksmo atlikėju (subjektu) – (žmogus, kuris skaito), ar su veiksmo objektu (knyga, kurią skaito).

Atributiškai vartojamų dalyvių rūšies narių reikšmės:

veikiamoji rūšis reiškia daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo (skaitantis žmogus);
neveikiamoji rūšis reiškia daikto ypatybę ar patiriamą būseną, kylančią iš kito veikėjo veiksmo (skaitoma knyga) – t.y. sintaksiškai knygą suaktualiname iki veikėjo, bet veiksmą jis ne atlieka, o patiria; jį atlieka kitas veikėjas (žmogus, kuris skaito)

Pusiau predikatiškai vartojamų dalyvių rūšies narių priešprieša lieka iš esmės ta pati kaip ir atributiškai vartojamų – Visą semestrą prasnaudęs, prieš egzaminus pradėjo mokytis. Gandras parlėkė pavargęs. Jiedu pasiliko tie patys kaimiečiai, kaip ir buvę.

Predikatiškai vartojami dalyviai gali žymėti ne tik rūšies priešpriešas, bet ir tapti evidencialumo arba nuosakos kategorijų nariais (gyvenę kartą senelis ir senelė), perteikti veikslo reikšmes (baigė pasakojęs / baigė pasakoti / papasakojo / pasakojo) arba būti santykinio laiko kategorijos nariais (Jonas skaitė knygą / Jonas buvo skaitęs knygą).

Dalyviai prototipiškai reiškia iš veiksmo kylančią kintamą ypatybę, tačiau neveikiamieji dalyviai dažnai gali reikšti ir pastovią, nekintamą reiškinio ypatybę – tai galima įvardinti kaip terminologinę neveikiamojo dalyvio vartoseną (paprastai ir įvardžiuotinės formos): sudedamoji kėdė, rūkyta dešra, miegamasis kambarys, skalbiamoji mašina. Aišku, giluminėje struktūroje opozicija su veikiamąja rūšimi egzistuoja (kitas veiksmo atlikėjas): rūkantis dešrą žmogus, sudedantis kėdę žmogus, miegantis kambaryje žmogus, skalbiantis žmogus., nors tas ryšys dažnu atveju ne toks ryškus ir akivaizdus, todėl šiuolaikiniam žmogui kartais kyla nepagrįstų klausimų dėl tokios neveikiamosios rūšies vartosenos. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti šią skirtį, labai paranku suvokti tokį (kad ir dirbtinį) sakinį: valgantis vaikas valgomuoju šaukštu valgo valgomuosius ledus – veiksmo atlikėjas žmogus (veikiamasis dalyvis), veiksmo patyrėjas ledai (neveikiamasis dalyvis), veiksmo atlikimo įrankis šaukštas(neveikiamasis dalyvis).

Technikoje esama griežtų dalyvio rūšies opozicijų, kai aiškiai išskiriamas veiksmo patyrėjas ir veiksmo atlikėjas: varantieji/varomieji ratai, varantysis/varomasis skriemulys (diržinės pavaros). Tokiose opozicijose dar svarbus ir atskaitos taškai, mat ne visada akivaizdu, kas aktyviai veikia ar ką aktyviu veikėju skelbia kalbėtojas. Tipiškas pavyzdys: sekantis/sekanti stotelė, diena, pacientas… Juk sekti kažkas gali paskui ką, vienas po kito, erdvėje ir laike, o jų atžvilgiu kalbėtojas būti įvairiose pozicijose. Jei aš sėdžiu savo automobilyje, tai važiuojantis paskui mane, sekantis mane bus sekantis automobilis, lygiai kaip jei aš sėdžiu stotelėje, troleibusai važiuoja vienas paskui kitą, vienas seka kitą – tai man jie sekantys, o kaip troleibuso vairuotojui? Ir dar: tas troleibuso vairuotojas juda, o stotelės, kurias jis pravažiuoja vieną po kitos, stovi – bet ar jos seka?

turinys