giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas

Kategorijos samprata

Veiksmažodžio gramatinė kategorija, pasireiškianti ypatybe reikalauti arba nereikalauti sakinyje tiesioginio papildinio, išreikšto galininko linksniu. Todėl daugelyje lietuvių kalbos gramatikų tranzityviniai veiksmažodžiai dar vadinami galininkiniais veiksmažodžiais. Tranzityvumas gali būti reiškiamas:

  • sakinio modeliu (veiksnys – tarinys – tiesioginis papildinys);
  • kai kuriomis priesagomis (auginti – augti);
  • sangrąžos afiksu (keisti – keistis, prausti – praustis).

Todėl šiuolaikinėje kalbotyroje tranzityvumas suvokiamas gana plačiai, jis apima semantikos, sintaksės ir morfosintaksės lygmenis.

Tranzityvumas susijęs ir su veikslo reikšmėmis. Natūralią, numatomą pabaigą turinčius veiksmus ar būsenas reiškiančių veiksmažodžių eigos veikslas paprastai laikomas intranzityviniu, o įvykio veikslas – tranzityviniu: Vaikai ėjo per gatvę ir Vaikai perėjo gatvę

Tranzityvumas labai artimai susijęs su valentingumu: valentingumas yra platesnė sąvoka, apimanti ir netiesioginius papildinius.

Tranzityvumas ir rūšis

Tranzityvumas susijęs ir su rūšies kategorija. Todėl tranzityvumas greičiausiai yra aspektualumo sferos kategorija. Viena esmingiausių tranzityvinių veiksmažodžių ypatybių yra dviejų skirtingų situacijos dalyvių žymėjimas argumentų struktūroje. Šiuo pagrindu tranzityvumas skiriasi nuo artimos rūšies kategorijos, kuriai žymimos situacijos dalyvių skaičius nėra svarbus.

Tranzityvinių veiksmažodžių tiesioginis papildinys neveikiamosios rūšies sakiniuose tampa veiksniu: Jonas skaito knygą / Knyga skaitoma Jono. Pasyviniuose sakiniuose veiksniu einantis daiktavardis netiesiogiai rodo, kad jį valdantis veiksmažodis yra tranzityvinis. Šis operacinis tranzityvumo kriterijus prie tipiškų tranzityvinių veiksmažodžių leidžia prišlieti ir veiksmažodžius ieškoti, laukti, atstovauti, vadovauti, kurių objektinis argumentas žymimas kilmininku ar naudininku, bet neveikiamuosiuose sakiniuose jis eina veiksniu ir žymimas vardininku, plg.: Ši knyga jau seniai jo ieškoma; „Ąžuoliuko“ choras jau daugelį metų vadovaujamas Vytauto Miškinio. Daiktavardžiai, kurie pasyvinėse konstrukcijose negali užimti veiksnio pozicijos, bet atitinka neveikiamosios rūšies kriterijų, yra netipiški tiesioginiai papildiniai, o juos prisijungiantys veiksmažodžiai priklauso tranzityvumo periferijai. Prie jų šliejasi ir veiksmažodžiai su aplinkybinės reikšmės argumentais (gyventi, knibždėti), kurie neveikiamuosiuose sakiniuose taip pat gali gauti veiksnio statusą: Tuose urvuose gyvena žvėrys. / Tie urvai yra žvėrių gyvenami; Rudenį miškuose knibžda grybautojų. / Rudenį miškai knibžda grybautojų.

Tranzityvumo raiška

Tranzityvumas iš esmės yra klasifikacinė gramatinė kategorija. Vieni veiksmažodžiai visada yra tranzityvieji (vaikai stato namą), kiti – intranzityvieji (vaikai eina), trečių tranzityvumą galima keisti semantiškai (Joniukas skaito knygą / Joniukas vos penkerių, o jau skaito;kepa duoną / duona kepa). Tai reiškia, kad dalis veiksmažodžių yra prigimtinio tranzityvumo (kaip, pavyzdžiui, daiktavardžių klasifikacinė giminė irgi yra prigimtinė).
Dalis tokių prigimtinio tranzityvumo veiksmažodžių gali turėti darybiškai susijusių veiksmažodžių, priešinamų tranzityvumo pagrindu. Jų yra keturios grupės:

  • kisti/keisti, visti/veisti, linkti/lenkti (didinamoji argumentų derivacija);
  • augti/auginti, balti/balinti, dygti/daiginti (didinamoji argumentų derivacija);
  • skristi/apskristi, gyventi/apgyventi (didinamoji argumentų derivacija);
  • prausti/praustis, supti/suptis (mažinamoji argumentų derivacija).

Taigi, dalies veiksmažodžių tranzityvumo kategorija yra klasifikacinė ir kyla iš veiksmažodžio kamieno reikšmės, o dalis veiksmažodžių sudaro tranzityvumo pagrindu priešinamas poras, susijusias semantiškai arba darybiškai. Tranzityvumo opozicijos reiškiamos semantiškai arba darybiškai (priešdėliais, priesagomis, sangrąžos formantu).

Tranzityvumas ir veiksmažodžio reikšmė

Formalioji tranzityvumo raiška sudėtinga, bet galėjimas valdyti priklauso nuo to, ką veiksmažodis reiškia. Tranzityvumo sąvoka siejama su sakinį formuojančio predikato dinamiškumu ir kryptingumu:

  • tranzityvieji veiksmažodžiai reiškia aktyvų veiksmą arba atsitikimą; į objektą nukreiptus ar tiesiogiai su objektu siejamus veiksmus:
    • padaromieji veiksmažodžiai (daryti, statyti, griauti);
    • priežastiniai veiksmažodžiai, t.y. kauzatyvai (balinti, lyginti, kaltinti);
    • parūpinamieji veiksmažodžiai, t.y. kuratyvai (pasidirbdinti, siūdinti);
  • intranzityvieji veiksmažodžiai reiškia statinę būklę arba savaiminį vyksmą, su objektu nesiejamus arba visai objekto neturinčius veiksmus:
    • savaiminiai veiksmažodžiai (akti, busti);
    • judėjimo veiksmažodžiai (eiti, važiuoti);
    • garsų veiksmažodžiai (gausti, klykti);
    • regimojo būvio veiksmažodžiai (baltuoti, blizgėti);
    • erdvinės būklės veiksmažodžiai (gulėti, sėdėti).

Taigi, tranzityvumo priešpriešos reikšmė labai priklauso nuo veiksmažodžio reikšmės pobūdžio, todėl, norint suvokti tranzityvumą (kaip ir veikslą), svarbu išmanyti veiksmažodžių semantinę klasifikaciją. Kalbant apie veikslą (Veikslas ir veiksmažodžio reikšmė), jau buvo užsiminta apie veiksmažodžių klasifikaciją skirtingose gramatikose. Čia galima pakartoti: veiksmažodžių semantinės klasifikacijos skirtingose gramatikose smarkiai varijuoja dėl nevienodų klasifikavimo kriterijų, tačiau geriau suprasti tranzityvumo ir veiksmažodžio reikšmės sąsają tos klasifikacijos padeda. Bene naujausia ir akivaizdžiai su tranzityvumo ir veikslo kategorijomis susijusi yra Holvoet ir Čižik klasifikacija (tas pats veiksmažodis, priklausomai nuo konteksto, gali priklausyti skirtingoms grupėms):

  • būklės veiksmažodžiai (gyventi, stovėti, telkšoti – statiška, nekintama pasyvaus subjekto būsena),
  • veiklos veiksmažodžiai (vaikščioti, elgtis, gerbti – aktyvaus subjekto veiksmai, kurie neturi numatomos baigties),
  • vyksmo veiksmažodžiai (eiti, nešti, skaityti, temti, šalti – aktyvaus/pasyvaus subjekto veiksmai, pasibaigiantys pasiekus tam tikrą natūralią ribą),
  • atsitikimo veiksmažodžiai (gauti, pamesti, pargriūti, atsidurti – nuo subjekto aktyvumo/valios nepriklausantys staigūs būsenos pokyčiai).

Paminėtina ir A. Paulauskienės teikiama veiksmažodžių semantinė klasifikacija, kuri greičiausiai irgi yra susijusi su tranzityvumo (ir veikslo) aiškinimu:

  • veikėjo atliekamas aktyvus veiksmas:
    • orientuotas į objektą (dirbti, rašyti, skaldyti),
    • neorientuotas į objektą (eiti, bėgti, skristi),
  • veikėjo patiriama būsena:
    • susijusi su objektu (norėti, gailėti, turėti),
    • nesusijusi su objektu (augti, bukti, linkti),
  • su veikėju nesusijęs savaiminis procesas (aušti, temti, lyti).