giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | tranzityvumas

Kategorijos samprata

Veikslas greičiausiai yra deiktinė veiksmažodžio kategorija, rodanti kalbamos situacijos vidinę struktūrą ir pobūdį (trukmę, tęstinumą, baigtumą) laiko atžvilgiu. Ne visos kalbos turi nuoseklią veikslo gramemų sistemą. Kai kuriose kalbose veikslas yra veiksmažodžių gramatinė kategorija ir turi savitus morfologinius rodiklius. Pvz., anglų kalboje veikslo gramemų opozicijos reiškiamos continuous ir perfect laikų formomis, o senojoje graikų kalboje veiksmo pobūdį reiškė 3 aspekto formų serijos: imperfektas, aoristas ir perfektas.

Veikslo samprata kyla iš veiksmažodžio leksinės reikšmės ir deiktinio laiko sąveikos. Tai lyg ir savotiškas laiko kategorijos pratęsimas, laiko reikšmių sukonkretinimas, patikslinimas, fazės, trukmės, baigtumo rodymas. Dėl to turbūt teisingiausia veikslo kategoriją skirti prie deiktinių kategorijų. Plg.: Jonas valdė sriubą/Jonas suvalgė sriubą – eigos veikslas/įvykio veikslas. Abu veiksmai juk nėra vertinami galimybės, tikimybės, įmanomumo požiūriu, nėra valios aktas, nekeičiami (neaukštinami/nežeminami) situacijos dalyvių rangai. Pagrindinė skirtis – įvykio veikslu patikslinamas būtuoju laiku įvardijamas veiksmas tęstinumo požiūriu – pasibaigęs dabartyje. Eigos veikslo atveju arba parodomas veiksmo nebaigtumas kalbėjimo momentu, arba kalbėtojo nepageidavimą žymėti tęstinumo, t.y. veikslo neutralizacijos atvejis. Kaip žinoma, įvykis laike gali būti praeityje, dabartyje ir ateityje, taip pat būti akimirkos arba tęstinis, turėti fazes (pradžią, trukmę, pabaigą) – visa tai greičiausiai yra laiko deiksės variacijos. Tiesa, V. Ambrazas veikslą apibrėžia kaip „veiksmažodžio reikšmės ypatybę, nustatomą pagal tai, ar kalbėtojas veiksmą suvokia kaip baigtinę visumą, ar kaip trunkantį procesą“. Šia apibrėžtimi iškeliamas situacijos suvokėjo – kalbėtojo vaidmuo, t.y. įtraukiamas subjektyvus situacijos vertinimo veiksnys. Dėl to atsiranda veikslo suvokimo skirtybės: veikslu ir vertiname situaciją, ir objektyviai išsamiau ją rodome – viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Kitaip tariant, veikslas gali būti susijęs ir su deiksės, ir su aspektualumo sferomis. Tai dar reikia tirti ir įrodinėti, nors naujausi tyrimai lyg ir krypsta pripažinti deiktinį kategorijos pobūdį.Veikslo kategorijoje skiriami eigos ir įvykio veiksmažodžiai. Tai veikslo gramemos – eigos/įvykio veikslas:

  • eigos veikslo veiksmažodžiai žymi veiksmą kaip tęstinį procesą (pvz., valgytirašyti)
  • įvykio veikslo veiksmažodžiai žymi veiksmą kaip baigtinę visumą ir pasiekusį tam tikrą ribą ar rezultatą (pvz., suvalgytiparašyti).

Veikslas ir laikas

  • Veikslas glaudžiai susijęs su laiku (daugelyje kalbų net negalima išreikšti atskirai be laiko – baigia baigė, ateina atėjo).
  • Veikslo reikšmės lyg ir patikslina absoliučiojo gramatinio laiko formas; kalbėtojas iš savo taško tarsi vertina laiką – pasibaigęs ar ne, trukmė apima dabartį ar ne, ir pan.
  • Veikslas sutampa su būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko priešprėša – ėjau eidavau.

Tai dar kartą rodo veikslą esant deiktine kategorija.
(Prisiminkite laiko gramemų schemą – į ją įtrauktos ir kai kurios veikslo opozicijos.)

Veikslo raiška

Kalbant apie veikslą kaip apie gramatinę kategoriją, labai svarbus klausimas, ar tai apskritai gramatinė kategorija (neturi nuoseklios kaitybinės veiksmažodžio formų sistemos), ar darybinė. Čia reikia prisiminti, kad darybos afiksais yra reiškiama ir daugiau gramemų – būtojo dažninio laiko, laipsnio ir pan. – tačiau tai nekelia abejonių, kad šios gramemos nėra kategorijų nariai.
Lietuvių kalboje veikslas nėra iki galo sugramatintas – neturi nuoseklios veiksmažodžio formų sistemos veikslo gramemoms reikšti.  Dažniausiai reiškiama darybinėmis (priešdėlinėmis ir priesaginėmis) ir laikų (esamas/būtasis, kartinis/dažninis) formomis ir jų kombinacijomis. Taip pat galimà ir grynai leksinė raiška – su pagalbiniais žodžiais (ilgai, kartais, truputį, kelis kartus…). 
Veikslo raiška lietuvių kalboje yra keleriopa ir nemenkai susijusi su veiksmažodžio reikšme:

  • Prie kryptingą eigą reiškiančių veiksmažodžių pridedamas priešdėlis – augti/užaugti; balti/išbalti.
  • Prie kryptingą veiksmą reiškiančių veiksmažodžių dedami priešdėliai, žymintys ne tik baigtumą, bet ir veiksmo kryptį – eiti/išeiti; dėti/uždėti.
  • Veiksmažodžių pora, kai eigos veikslo veiksmažodis padarytas iš įvykio veikslo veiksmažodžio su priesaga: Mokinys atsakinėja (eiga) sklandžiai. Kai viską atsakė (įvykis), mokytojas parašė pažymį.
  • Gali ir skirtingi laikai reikšti skirtingus veikslus – Miškais ateina ruduo. Atėjo pavasaris; baigia/baigė.

Bene tipiškiausias veikslo raiškos būdas yra priešdėlinės/nepriešdėlinės opozicijos. Jei neįtraukiama veikslo krypties modifikavimo reikšmė, galima kalbėti ir apie specifinę formų kaitybą su priešdėliais – valgyti/suvalgyti, augti/užaugti, kaip sako Paulauskienė: „Porų nariai turi aiškų leksinės reikšmės bendrumą ir atitinkamomis aplinkybėmis gali reikšti to paties veiksmo eigą ir įvykį“.

Veikslas ir veiksmažodžio reikšmė

Veikslo priešpriešos reikšmė labai priklauso nuo veiksmažodžio reikšmės pobūdžio. Veiksmažodžių semantinė klasifikacija yra teikiama daugelyje gramatikų, bet smarkiai varijuoja dėl nevienodų klasifikavimo kriterijų. Bene naujausia ir akivaizdžiai su veikslo kategorija susijusi yra Holvoet ir Čižik klasifikacija (tas pats veiksmažodis, priklausomai nuo konteksto, gali priklausyti skirtingoms grupėms):

  • būklės veiksmažodžiai (gyventi, stovėti, telkšoti – statiška, nekintama pasyvaus subjekto būsena),
  • veiklos veiksmažodžiai (vaikščioti, elgtis, gerbti – aktyvaus subjekto veiksmai, kurie neturi numatomos baigties),
  • vyksmo veiksmažodžiai (eiti, nešti, skaityti, temti, šalti – aktyvaus/pasyvaus subjekto veiksmai, pasibaigiantys pasiekus tam tikrą natūralią ribą),
  • atsitikimo veiksmažodžiai (gauti, pamesti, pargriūti, atsidurti – nuo subjekto aktyvumo/valios nepriklausantys staigūs būsenos pokyčiai).

Būklės ir veiklos veiksmažodžiai paprastai yra eigos veikslo, Iš jų galima padaryti įvykio veikslo vedinius, tačiau jie paprastai neturi natūralios proceso ribos arba rezultatinės būklės reikšmės, o žymi tam tikrą proceso trukmę: miegoti/pamiegoti, vaikščioti/pasivaikščioti. Tipiškas veikslo priešpriešas sudaro vyksmo veiksmažodžiai. Jų įvykio veikslas paprastai turi ir rezultatinės būklės reikšmę: eiti/nueiti, skaityti/perskaityti, temti/sutemti. Atsitikimo veiksmažodžiai paprastai neturi eigos veikslo formų ir nesudaro veikslo priešpriešų.Paminėtina ir A. Paulauskienės teikiama veiksmažodžių semantinė klasifikacija, kuri greičiausiai irgi yra susijusi su veikslo (ir tranzityvumo) aiškinimu:

  • veikėjo atliekamas aktyvus veiksmas:
    • orientuotas į objektą (dirbti, rašyti, skaldyti),
    • neorientuotas į objektą (eiti, bėgti, skristi),
  • veikėjo patiriama būsena:
    • susijusi su objektu (norėti, gailėti, turėti),
    • nesusijusi su objektu (augti, bukti, linkti),
  • su veikėju nesusijęs savaiminis procesas (aušti, temti, lyti).