daiktavardis | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas
Bendrieji klasifikavimo principai
Žodžių klasė – tai gramatinė semantinė žodžių grupė, kurios narių bendrumas grindžiamas kategorine žodžio reikšme. Morfologiniai požymiai – tik pagalbinė priemonė žodžių klasėms nustatyti, juoba kad daugmaž nuosekli ir būdinga visai kaitomų žodžių klasei gramatinių kategorijų sistema yra tik daiktavardžio. Dažname šaltinyje nurodomas semantinis ir sintaksinių funkcijų bendrumas visai žodžių klasei irgi labai abejotinas – kaip matysime, tai tik antrinis žodžių klasių nustatymo kriterijus. Taigi, norint atsakyti, kas yra žodžių klasė, kas žodžių klases vienija ir skiria vieną nuo kitos, reikia apsibrėžti kategorinės žodžio reikšmės sąvoką.
Mėginant logiškai (ir moksliškai) suklasifikuoti žodžius, matyt, reikia pradėti nuo trivialios šimtametės tiesos – žodis yra kalbos ženklas. Tęsdami F. de Saussure’o ir Ch. S. Peirce’o kalbos ženklo tyrimus, C. K. Ogden’as ir I. A. Richards’as (1923) išplėtojo semantinio trikampio idėją, atskleidžiančią kalbos ženklo semantinę struktūrą: žodis (kaip forma) ir referentas (konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus tikrovės objektas) yra susieti ne tiesiogiai, o per sąvoką. Daiktus mąstome sąvokomis ir pavadiname žodžiais. Tai tinka visiems kalbos ženklams, kurie reiškia daiktų ir jų požymių pavadinimus (vardus). Santykio tarp žodžio ir referento nustatymas per sąvoką vadinamas referencija, o žodžiai, turintys tokią prasminę sandarą, yra referentiški, t.y. daiktus ir jų požymius pavadina netiesiogiai. Remiantis tokia netiesiogiai pavadinamų nekalbinės tikrovės daiktų ar jų požymių samprata ir matydami, kad ne visi žodžiai pavadina daiktus ar jų požymius, iš karto galima skirti didelę žodžių klasių grupę – kalbos dalis.
Jei visos žodžių klasės būtų tokios, kaip kalbos dalys, tolimesnių klasifikacijos galimybių semantinio trikampio pagrindu nebebūtų. Tačiau bent truputį plačiau pasikapstę žodžių aruode, nesunkiai pastebime, kad tokie žodžiai, kaip ačiū, gal, o, bet, tačiau, miau, negalimi aiškinti tradiciniu semantiniu trikampiu. Tai verčia atkreipti dėmesį į papildomas semantinio trikampio supratimo ir aiškinimo galimybes. Pirmiausia reikia pažymėti ypatingą kalbos ženklo savybę – egzistuoti tarp dviejų tikrovių: kalbinės ir nekalbinės. Žodis ir sąvoka yra kalbos sferos dalykai, o referentas (nesvarbu, konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus) atsiduria už kalbinės tikrovės ribų. Kalbinė tikrovė egzistuoja mūsų galvose sąvokyno ir medijos pavidalais (sosiūriškoji langue ir parole skirtis) ir yra daugiau ar mažiau tikslus nekalbinės tikrovės (mus supančio pasaulio) atspindys. ‘Daugiau ar mažiau’ reiškia tai, kas lieka po nekalbinės tikrovės (pasaulio) reiškinių lyginimo, analizės, sintezės, abstrahavimo, koceptualizavimo, perleistų ne tik per mąstymo ar logikos universalijų prizmę, bet ir per kalbos nešėjų istorines, tautines, socialines ir kitokias patirtis. Kita vertus, kalbinė tikrovė irgi daro įtaką nekalbinės tikrovės suvokimui. Beje, visu tuo galima paaiškinti skirtingai interpretuojamas žodžių klases skirtingose kalbose. Šia proga galima ir referencijos sąvoką patikslinti (išplėsti): santykio tarp kalbos ir tikrovės nustatymas.
Klasikinis semantinis trikampis iliustruoja tik vieną kalbos ženklo referencijos tipą: žodžio (kaip ženklo) netiesioginį santykį su jo žymima nekalbine tikrove. Iš tiesų esama ir kitokio tipo referencinių santykių. Todėl būtent skirtingi referencijos tipai, paremti tiek kalbinės/nekalbinės tikrovės, tiek žodžio/sąvokos/referento skirtimis, gali tapti esminiais tolimesnio žodžių klasifikavimo kriterijais.
Štai keletas pavyzdžių, rodančių kitokį nei netiesioginis įvardijimo santykis su referentu:
(a) Beldžiu į duris – tuk-tuk-tuk.
(b) Šuo uodegą vizgu-vizgu. Šuo uodegą vikst.
Ta pati situacija (pirštą prisivėrus) ir dvejopa garsinė reakcija:
(c) Ajajajai!
(d) Kaip skauda, negaliu! Padėkit!
Sakinyje (a) žodžiais (ar žodžiu) tuk-tuk-tuk daugiau ar mažiau panašiai mėgdžiojamas beldimo metu pasigirstantis garsas. Ir jis nieko nei abstraktaus, nei apibendrinto nereiškia, nes tai tiesiog garso mėgdžiojimas. Net jo nepavadina – pavadinimas būtų beldimas, tuksenimas, belsti, tuksenti. Garsas tikrovėje ir garsas ištartas yra apytiksliai vienodi, kiek tai leidžia kalbos padargai, tradicija ir noras kuo tiksliau mėgdžioti. Taigi, matome tiesioginį ryšį tarp tikrovės objekto (beldimo garso) ir ištarto žodžio, mėgdžiojančio tą garsą. Vietos tarpininkui tarp jų (sąvokai) nelieka. Semantiniame trikampyje tokį ryšį rodo vientisa žalia linija tarp žodžio ir referento. Tai reiškia kitokį referencijos procesą – žodis su nekalbinės tikrovės reiškiniu susiejamas tiesiogiai. Gal ir pats kalbinis ženklas jau nebe dvipusis? Lygiai tas pat pasakytina ir apie pavyzdžius (b) – nors jie atrodo panašūs į (a) atvejį, iš tiesų ir vizgu-vizgu, ir vikst net nežymi jokio tikrovės garso, nes jo nėra – jis kuriamas vaizduotėje arba tiesiog vaizdas įgarsinamas. Čia reikia priminti, kad santykis tarp žodžio/sąvokos/objekto nepriklauso nuo to, ar tikrovės objektas yra tikras ar menamas: jei sakau undinėlė, tai nereiškia, kad ji turi iš tikro kur nors egzistuoti, o menamų objektų vardų semantika kitokia nei tikrovės daiktų.
Prasme niekuo nesiskiria pavyzdžiai (c) ir (d) – tik raiškos priemonėmis. Žmogus jaučia skausmą ir išreiškia dviem būdais: tiesiogiai jį nurodo (c) ir įvardija, t.y. apibūdina situaciją vardais bei jų deriniais (d). Būtent šis palyginimas (c ir d) leidžia suprasti skirtumą tarp nurodymo ir įvardijimo. Todėl žodžiai (garsai), išsiveržiantys iš žmogaus burnos sukilus kokioms nors emocijoms (c), pajutus ką nors liūdno, skausmingo ar džiaugsmingo, irgi tiesiogiai nurodo emociją, bet jos nepavadina, t.y. vėl reiškiamas tiesioginis santykis tarp žodžio ir referento, be jokio tarpininko (sąvokos). Vadinasi, galima kalbėti apie skirtingus referencijos tipus – nekalbinės tikrovės reiškinio ‘netiesioginis įvardijimas’ vs ‘tiesioginis nurodymas’. Visa tai leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę – raiškiuosius žodžius. Dažnai raiškieji žodžiai būna nevalingi ir emocionalūs.
O dabar dar viena grupė pavyzdžių:
(e) Stovi ant stalo – stovi po stalu;
(f) Vaikas ateis – vaikas gal ateis – gal vaikas ateis;
(g) Marytė myli Joną ir Petrą – Marytė myli Joną, bet ne Petrą – Marytė myli Petrą, todėl nemyli Jono.
(h) Neva apsiėmė, bet nepadarė.
Nesunku pastebėti, kad žodžių ant, po, gal, ir, bet, neva kategorinės reikšmės susieti su referentiškumu neina: jie nieko konkretaus ar menamo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepavadina ir nenurodo. Pavyzdyje (g) dviejų pasaulio objektų vardai iš pradžių yra logiškai sugretinami (ir), paskui supriešinami (bet ne), o paskui parodomas priežasties pasekmės santykis tarp veiksmų (todėl). Čia esminis klausimas, kas iš tiesų yra gretinama/priešinama – vardai ar objektai bei veiksmai? Tikrieji Jonas ir Petras gali gali gyventi skirtinguose žemynuose, apie vienas kitą nei apie Marytę nieko nežinoti, ir apskritai, gal tai išgalvoti ar seniai gyvenę personažai. Vadinasi, iš tiesų gretinami/priešinami yra vardai, o ne jais pavadinti objektai. Tai leidžia pastebėti vieną esminę kalbamų žodžių savybę – jie nerodo jokio santykio su nekalbinės tikrovės daiktais ar jų požymiais. Iš tiesų tai ir yra dar vienas žodžių tipo požymis – kalbinio ženklo sąsajos su nekalbine tikrove buvimas/nebuvimas. Vardai ir nuorodos į objektus, kaip kalbos ženklai būdami kalbinės tikrovės neatskiriami elementai, yra nekalbinės tikrovės tiesioginiai ar netiesioginiai rodikliai (turi nekalbinės tikrovės referentą, yra referentiški), o tokio tipo žodžiai kaip ant, po, gal, turbūt, o, bet, todėl, neva yra tik kalbinėje tikrovėje egzistuojančių kalbinių ženklų santykių ar modifikavimo, t.y. funkcijų rodikliai (neturi nekalbinės tikrovės referento, yra nereferentiški). Būtent nereferentiškumo požymis leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę – tarnybinius žodžius
Taigi, žvelgiant per referencijos prizmę, lietuvių kalboje nustatomi trys žodžių klasių tipai – netiesioginės referencijos žodžiai (kalbos dalys), tiesioginės referencijos žodžiai (raiškieji žodžiai) ir nereferentiškieji žodžiai (tarnybiniai žodžiai). Tai ir yra žodžių klasės kategorinės reikšmės branduolys. Ir tai pirminiai žodžių klasės požymiai. Suprantama, kad išskirtos žodžių grupės (tiesioginiai ir netiesioginiai referentų rodikliai ir apskritai žodžiai be referentų) viduje nėra vienalytės ir nesunkiai suklasifikuojamos smulkiau pagal vidinę žodžių klasių logiką – vienos turi skirtingus referentus (semantinė klasifikacija), o kitos atlieka skirtingas funkcijas (funkcinė klasifikacija). Tai antriniai kategorinės reikšmės požymiai. Šių požymių visuma ir yra kategorinė žodžių klasės reikšmė (lentelėje apibrėžta raudonomis linijomis):
Kalbos dalys
Kalbos dalys – netiesioginės referencijos daiktų ar jų požymių pavadinimai. Tai reiškia, kad pavadinimas (ženklas) greičiau įvardija ne patį daiktą ar jo požymį, o abstrahuotą nuo daiktų ar jų požymių visumos sąvoką. Galima net taip formuluoti: pavadinimas (žodis) = sąvoka, bet pavadinimas ≠ referentas (daiktas ar jo požymis), t.y. referentas su žodžiu susiejamas per sąvoką. Šis susiejimo (abstrahavimo) procesas vadinamas referencija. Aišku, kad nei sąvokomis, nei apibendrintomis daiktų visumomis efektyviai kalbėti (ir mąstyti) nepavyktų. Todėl kalbėjimo procese nuolat veikia priešingas procesas: apibrėžtumo nustatymas – kalbinis arba nekalbinis kalbamų daiktų konkretinimas, nurodymas vieno kalbamo daikto iš visumos, kurią apima sąvoka ir apie kurį konkrečiai kalbama. Apibrėžtumas laikomas referencijos srities reiškiniu. Kitaip sakant, referencijos procesas yra dvipusis ir vienalaikis: abstrahuoti ir apibrėžti. Taigi, kalbos dalis yra netiesioginės referencijos žodis (t.y. daiktas ir jo požymis įvardijami per sąvoką) – tai pirmasis kalbos dalies klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Kita vertus, nesunku pastebėti, kad nuolat kalbama apie du pavadinamus objektus: daiktus ir jų požymius. Šių objektų skyrimas, jų specifinės savybės yra nulemti nekalbinės tikrovės (kaip sakyta, pavadinimas ir sąvoka yra kalbinės/mintinės tikrovės reiškiniai, o jais pavadinti ir suvokti referentai (daiktai, jų požymiai) yra nekalbinės tikrovės reiškiniai – tiesiog mūsų suvokiamas pasaulis):
(h) namas stovi, namas yra didelis, namas yra vienas;
(i) stovintis namas, didelis namas, vienas namas;
(j) tvirtai stovi namas, labai didelis namas, ø vienas namas.
‘Gyvenamasis statinys‘ kaip daiktas (referentas) yra pavadintas žodžiu namas ir turi tris požymius (irgi referentus) – ‘veiksmas stovėjimas’, ‘savybė didumas‘ ir ‘skaičius 1‘, – kurie savo ruožtu pavadinti žodžiais stovėti, stovi, stovėjo, didelis, -ė ir vienas, -a. Pavadinimo būdas, t.y. sintaksinė raiška skiriasi: (h) atveju požymių vardai yra predikatai, o (i) atveju požymių vardai yra atributai; (j) atvejis rodo, kad požymis apskritai gali būti ne tik daikto, bet ir kito požymio vardas, t.y. būti antrinis požymis. Nepaisant to, nesunkiai pastebima minimų atributų ar predikatų tarpusavio semantinė skirtis, lemiama referentų (t.y. nekalbinės tikrovės) klasifikacijos: vienas vardas rodo ‘tikslų skaičių’, kitas šiaip laike nekintamą, t.y. ‘statinį daikto požymį’, o trečias – daikto veiksmą, kuris iš esmės yra kintamas laike, t.y. ‘dinaminis daikto požymis’. Tokia netiesiogiai įvardijamų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti kalbos dalis į atskiras žodžių klases – tai antrasis kalbos dalies klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų kalbos dalių yra penkios:
daiktavardis – tiesiog daikto vardas (namas);
būdvardis – statinio daikto požymio vardas (didelis);
skaitvardis – tikslaus daiktų skaičiaus vardas (vienas);
veiksmažodis – dinaminio daikto požymio vardas (stovi, stovintis);
prieveiksmis – antrinio požymio vardas (labai, tvirtai).
Kalbos dalies kategorinė reikšmė apima du nevienodo universalumo kriterijus: žodžio kaip ženklo referenciją ir referentų klasifikaciją. Nesigilinant į kalbinės referencijos universalumą, referentų klasifikacija be abejo yra susijusi su kalbų nešėjų (tautų) skirtinga pasaulio savivoka ir skirtingu jo kategorizavimu. Būtent tuo remiantis galima teigti, kad čia aptarta kalbos dalių klasifikacija yra būdinga lietuvių kalbai (galbūt genetiškai artimoms kalboms), ir paaiškinti, kodėl kalbos dalių klasifikacija skirtingose kalbose varijuoja. Štai anglų kalbos dalies adjective (naiviai verčiamos būdvardžiu) pavyzdys iš Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Second edition“ (1997, p. 91): „adjectives happy, three, both“ – laimingas, trys, abu. Todėl jie skiria tik aštuonias žodžių klases, o adjectives iš tiesų yra tik apibendrintas požymio vardas, nesigilinant į požymių skirtybes. O jei atkreipsime dėmesį į kokias agliutinacines arba polisintetines kalbas, tai ten ne tik žodžių klasės, bet ir apskritai žodžio ir sakinio samprata yra visiškai kitokia. Pora sakinių iš to paties šaltinio (p. 295): „he who gets water for me“ suachili kalba bus „anayenipatia maji“ arba sakinys „I kept on eating“ viena Australijos aborigenų kalbų (Tiwi) bus „ngirruunthingapukani“.
Raiškieji žodžiai
Raiškiųjų žodžių klasės skiriamos remiantis tais pačiais kriterijais: žodžio kaip ženklo referencija ir referentų klasifikacija. Pirmiausia nuo kalbos dalių raiškieji žodžiai atsiskiria ypatinga referencija: (a), (b) ir (c) sakiniuose pavartojamos garsinės išraiškos (ypatingi nekaitomi žodžiai), kuriomis mėgdžiojamas nekalbinės tikrovės garsas (beldimas), sukuriamas nekalbinės tikrovės garsinis vaizdinys (uodegos vizginimas), nurodomas tam tikrą akimirką netikėtai pajuntamas jausmas (skausmas). Tai reiškia, kad nustatomas vienoks ar kitoks ryšys tarp žodžio ir nekalbinės tikrovės objekto (referento) – o tai ir yra referencija. Bet čia aptariama referencija yra visiškai kitokia, nei ankstesniame skyrelyje aptartų kalbos dalių: kalbos dalis pavadina tikrovės objektą (referentą) per tarpininką – sąvoką (raudonos semantinio trikampio linijos), o raiškieji žodžiai tiesiogiai nurodo nekalbinės tikrovės objektą (žalios semantinio trikampio linijos). Tokia referencijos pobūdžio skirtis yra kalbos dalių ir raiškiųjų žodžių esminis skiriamasis požymis (klasifikavimo kriterijus): ‘netiesioginis įvardijimas’ vs ‘tiesioginis nurodymas’. Taigi, raiškusis žodis yra tiesioginės referencijos žodis, t.y. nurodantis referentą tiesiogiai – tai pirmasis raiškiųjų žodžių klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Dėl termino ‘raiškieji žodžiai’ – jis pasirinktas dėl trijų priežasčių: viena vertus, puikiai dera prie lietuviškos žodžių klasių pavadinimų sistemos, kita vertus, vis dar egzistuoja nemenka šios žodžių klasės tiek terminijos, tiek vartosenos, tiek smulkesnės klasifikacijos įvairovė ir lietuvių, ir užsienio kalbotyroje; ir pagaliau – šį terminą vartoja „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“. Tradiciškai vartojami terminai – emociniai-ekspresiniai žodžiai ir interjekcijos. Štai „Lietuvių kalbos žodyne“ vartojamas vienas bendras terminas tiek jaustukams, tiek ištiktukams – interjekcija. XX-ojo amžiaus antrosios pusės tyrimai leido išskirti dvi žodžių klases – „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ aptariami ir jaustukai, ir ištiktukai kaip raiškiųjų žodžių klasės. Užsienio kalbotyroje tik XXI-ame amžiuje randasi poreikis skirti dvi raiškiųjų žodžių klases, todėl tuose šaltiniuose, kur jos neskiriamos, visi raiškieji žodžiai vadinami interjekcijomis, o ten, kur atskiriamos, jaustukams paliekamas interjekcijos pavadinimas, o ištiktukai virsta ideofonais. Naujausiame J. Zabarskaitės darbe „Kaip kalba gamina prasmę“ (2023, p. 69-70) ištiktukai suskaidomi į onomatopėjas, mimelogizmus ir ideofonus. O dar prisiminkime lietuvių kalbotyroje vartojamus terminus ‘jausmažodis’ ir ‘garsažodis’! Tokios terminologinės įvairovės problemos sprendimas glūdi šio skyriaus apimtyje ir užduotyse – aprašyti gramatinės semantinės lietuvių kalbos žodžių klasifikacijos pagrindus. Tam pakanka įvertinti referencijos tipo skirtį (‘raiškieji žodžiai’ vs ‘kalbos dalys’) ir bendriausią vidinę raiškiųjų žodžių tipologiją.
Peržvelgus raiškiųjų žodžių semantiką (tuk-tuk-tuk, ku-kū, mū-ū-ū, vizgu-vizgu, vikst, aj-aj-ai, o-o-o, ciu-ciu-ciu, še), nesunku įsitikinti, kad referentai yra susiję su tokiomis nekalbinės tikrovės sritimis: tikrovės garsų mėgžiojimas, tikrovės vaizdinių įgarsinimas, nejučia garsu nurodomos emocijos ar tiesiogiai garsais išreiškiami valios aktai ir paskatos. Tai leidžia visus raiškiuosius žodžius priskirti vienai iš nurodomos tikrovės pusei: ‘jausmų, valios aktų, paskatų raiška’ vs ‘garsų, vaizdinių, pojūčių perteikimas ar imitavimas’. Tokia tiesiogiai nurodomų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti raiškiuosius žodžius į atskiras žodžių klases – tai antrasis raiškiųjų žodžių klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų raiškiųjų žodžių yra dvi klasės:
jaustukas – jausmo, valios akto, paskatos rodymo raiškusis žodis (ai – skauda, še – imk pieštuką, ciu-ciu-ciu – prieik, šuneli);
ištiktukas – garso, vaizdinio, pojūčio perteikimo ar imitavimo raiškusis žodis (triokšt – šaka lūžta, vizgu-vizgu – uodegą vizgina, tuk-tuk, tuk-tuk – jaučiu, kaip širdis plaka).
🍀 🍀 🍀 🍀 🍀
Iš pirmo žvilgsnio, raiškiųjų žodžių vartojimo sfera gerokai siauresnė už kalbos dalių ir tarnybinių žodžių. A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologijoje. Paskaitos lituanistams“ (1994, p. 58) juos net laiko komunikacijai nebūtinais žodžiais ir mano, kad jų nėra ir neturėtų būti nei mokslinio, nei administracinio stiliaus tekstuose – šią savybę net iškelia į žodžių klasių skyrimo kriterijus: ‘komunikacijai būtina’ vs ‘komunikacijai nebūtina’.
Tačiau XX-ajame amžiuje išplitusios garso ir vaizdo išsaugojimo ir perdavimo technologijos, informacinių technologijų plėtra iš esmės sugriovė per amžius nusistovėjusią sakytinio/rašytinio teksto dichotomiją. Klasikinė sakytinio/rašytinio teksto skirtis, be to, kad vienas reiškiamas garsu, kitas – grafiniais ženklais, paremta atstumu laike ir erdvėje tarp adresato ir adresanto – sakytinis tekstas randasi ir suvokiamas čia ir dabar, rašytinis tekstas adresatą pasiekia visada gerokai vėliau ir gerokai kitur, nei buvo kuriamas. Šią skirtį pradėjo ardyti garso ir vaizdo įrašymo ir atgaminimo priemonės, kurios leido ir sakytinį tekstą kilnoti per laiką ir erdvę, o informacinių technologijų išplėtoti tekstiniai čatai sukūrė susirašymą čia ir dabar, t.y. pagimdė iš esmės naują reiškinį – kalbėjimą raštu. Todėl kalbos atmainos dabar jau gali būti trys: sakytinė kalba, rašytinė kalba ir sakytinė raštu kalba (arba sakytinė-rašytinė kalba).
Toks kalbėjimo raštu atsiradimas ir paplitimas privertė spręsti sakytinio teksto ypatybių perteikimo grafinėmis priemonėmis problemą. Sakytinė kalba turi visą spektrą ypatumų, be kurių rašytinėje kalboje paprastai arba apsieiname, arba randame ilgesnių aprašomojo pobūdžio raiškos galimybių. Tai mimika, gestai, intonacija, tiesioginės kalbančiojo emocijos ir pan. Dabar prireikė pavaizduoti grafiškai visus tiesioginio kalbėjimo (čia ir dabar) niuansus. Tradiciniai ir rašte pripažinti, bet be galo riboti klausiamosios ar šaukiamosios intonacijos bei nutylėjimų rodikliai (klaustukas/šauktukas/daugtaškis) staiga buvo išplėtoti į begalę jausmaženklių, šypsniukų, patiktukų, ikonyčių ir pan. Ir nepaisant to, kad jausmaženklis ar garsaženklis yra šiaip ženklas, o ne jaustukas ar ištiktukas – žodis, kalbos ženklas, – skirtis tarp jų nyksta beregint:
(k) O 🤬, ir vėl pamečiau raktus!
(l) Jau tokie įkyrūs uodai šią vasarą, apie ausis tik💤!
(m) Einu miegoti 😴
(n)
Beje, VLKK aprobuotame V. Dagienės, G. Grigo ir T. Jevsikovos „Enciklopediniame kompiuterijos žodyne“ (2008) teigiama, kad lietuviškas angliško emoticon atitikmuo yra jaustukas – simbolis, reiškiantis tam tikrą emociją ir vaizduojamas rašmenų seka arba paveikslėliu. Bet juk rašmenų seka, vaizduojanti emociją, ir yra parašytas žodis… kuris priklauso žodžių klasei, vadinamai jaustukais!
Aptariant raiškiuosius žodžius, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų – komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia Egipto laikus. Komiksuose esantys teksto balionėliai išsiskiria ekspresyvumu ir tiesiogiai perteikia sakytine-rašytine kalba visokias emocijas ir garsus.
Tarnybiniai žodžiai
Tarnybiniai žodžiai rodo įvairius santykius tarp referentiškų žodžių, pavyzdžiui (e, f, g, h), arba modifikuoja jų reikšmes (f, h). Tai reiškia, kad tarnybiniai žodžiai (1) neturi referento ir (2) bent jau formaliai egzistuoja tik semantinio trikampio kalbinės tikrovės pusėje (t.y. tarp žodžių ir sąvokų). Būtent tai juos atskiria nuo referentiškų žodžių klasių – kalbos dalių ir raiškiųjų žodžių. Akivaizdu, kad funkcijų (galimų rodyti santykių bei reikšmės keitimo galimybių) įvairovė ir gausa gerokai menkesnės už nekalbinės tikrovės objektų (referentų), todėl tarnybinių žodžių klasės yra uždaros, palyginti negausios ir nekaitomos, išskyrus įvardžius. Taigi, tarnybinis žodis yra nereferentiškas žodis (t.y. pats neturintis referento, tačiau atliekantis kokią nors funkciją) – tai pirmasis tarnybinių žodžių klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Kalbos dalis ir raiškiuosius žodžius kaip referentiškas žodžių klases smulkiau klasifikuoti leidžia referentų skirtybės. Tarnybiniai žodžiai referentų neturi, todėl šio klasifikavimo pagrindo irgi nelieka. Kita vertus, santykių rodymas irgi yra įvairus. Antai, pavyzdį (e) galima pratęsti: stovi ant stalo, stovi po stalu, stovi su stalu, stovi stale, stovi stalas, laiko stalą, eina stalu… – nesunku suvaikyti, kad nereferentiški žodžiai ant, po, su rodo lygiai tuos pačius santykius kaip ir linksniai, t.y. gramatinius santykius. Pavyzdžiuose (g, h) esantys nereferentiški žodžiai ir, bet, todėl rodo kitokio tipo santykius – gretinimo, priešinimo, priežasties/pasekmės ir pan., t.y. loginius santykius. Pavyzdžiuose (f, h) esantys nereferentiški žodžiai gal, neva keičia referentiškų žodžių arba žodžių junginių reikšmes. Santykių rodymas ir žodžių bei žodžių junginių reikšmės keitimas yra tarnybinių žodžių skirtingos funkcijos.
Kebliausia nereferentiškų žodžių grupė – įvardžiai. Dažname kalbos apraše įvardis užima specifinę tarpinę vietą tarp žodžių klasių – pirmiausia jis išsiskiria iš tarnybinių žodžių tuo, kad yra kaitomas, būdvardiškas įvardis – derinamas, daiktavardiškas – atlieka visas savarankiškas daiktavardžio linksnių funkcijas, žodžiu, labai jau panašus į daiktavardį, būdvardį ar skaitvardį. Būtent šios savybės leidžia įvairiai interpretuoti įvardį (o dažnai net klaidina interpretuotoją), tačiau sisteminė šio darbo prieiga sustato viską į savo vietas: pirmas ir esminis klausimas – įvardis referentiškas ar nereferentiškas žodis?
Vargu ar kas rimtai imtų įrodinėti, kad įvardžiai turi referentus kaip kokie daiktavardžiai ar būdvardžiai – būtent todėl jie neturi būti laikomi referentiškų žodžių klase. Geriausiu atveju galima teigti, kad įvardžio referencija yra situacinė (kontekstinė), o iš tikro čia referencija visai be reikalo tapatinama su substitucija. Įvardžio kaip žodžių klasės kategorinės reikšmės dalis yra jo savybė ką nors pakeisti, pavaduoti (tiek anaforiškai, tiek deiktiškai) – t.y. atlikti funkciją arba parodyti santykį tarp įvardžio ir pavaduojamojo žodžio ar nekalbinės situacijos. Tokiomis aplinkybėmis įvardį kaip žodžių klasę griežtai logiškai galima vertinti dvejopai: (a) dėl situacinės referencijos susieti atskirai su kiekviena pavaduojamąja kalbos dalimi, o pačias kalbos dalis dar suskaidyti į du poklasius: namas – daiktavardis, jis – įvardinis daiktavardis; geras – būdvardis, toks – įvardinis būdvardis, ir t.t.; šiuo atveju įvardis kaip atskira žodžių klasė panaikinamas (arba paliekami tik asmeniniai įvardžiai); (b) laikytis tradicinės įvardžio klasės struktūros, bet jo deiktinę prigimtį laikyti vienu iš tarnybinių žodžių kategorinės reikšmės aspektų. Šiame darbe laikomasi (b) požiūrio – įvardis laikomas deiktinės/anaforinės prigimties tarnybinių žodžių klase.
Tokia funkcijų skirtis (santykių tarp referentiškų žodžių nustatymas/rodymas ir jų reikšmės keitimas) ir yra pagrindas skaidyti tarnybinius žodžius į atskiras žodžių klases – tai antrasis tarnybinių žodžių klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų tarnybinių žodžių yra keturios klasės:
įvardis – deiktiškai/anaforiškai nurodo daiktus, jų požymius ar kiekį;
dalelytė – keičia žodžių ar žodžių junginių reikšmę;
jungtukas – rodo loginius ryšius tarp žodžių ar žodžių junginių;
prielinksnis – rodo gramatinius ryšius tarp žodžių.
Modaliniai žodžiai ir idiomos
Elektroninis Lietuvių kalbos žodynas pateikia net 113 antraštinių žodžių, pažymėtų modal. Pirmiausia į akis krenta tai, kad didžioji jų dalis neturi jokios kitos žodžių klasės nuorodos. Tai, žinoma, logiška, bet esant iki galo nuosekliems, neišvengiamai kyla gana netikėtas apibendrinimas: vadinasi, lietuvių kalboje esama dar vienos žodžių klasės, apie kurią visos gramatikos kažkodėl nutyli! Tai modalinių žodžių klasė:
atseit modal. ‘vadinasi, būtent, tai yra’.
gal modal. ‘ar, rasi, galimas daiktas’.
galbūt modal. ‘galimas daiktas, turbūt, rasi, gal’.
palyginti modal. ‘atsižvelgiant į kitus reiškinius, į aplinkybes, į sąlygas, į esamą būklę’.
vadinasi modal. ‘tad, taigi, taip sakant’.
tikriausiai modal. ‘turbūt, matyt’.
atrodyti 3. modal. praes., praet. 3 prs. ‘matyt, turbūt’.
pažiūrėti 9. inf. modal. ‘iš pažiūros, pažvelgus’.
Jei modaliniai žodžiai yra atskira žodžių klasė, privalu surasti jų vietą nuoseklioje žodžių klasių sistemoje. Pradėti reikėtų nuo referentiškumo nustatymo. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nemažai modalinių žodžių yra susiję su kalbos dalimis (bent jau darybiškai – bendros šaknys, tos pačios morfemos)…………
Lietuvių kalbos žodžių klasių sistema
Žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą
Kategorinės reikšmės nederėtų tapatinti su leksine reikšme – konkrečios leksemos gali turėti (ir dažniausiai turi) po kelias reikšmes, kategorinė reikšmė – tik viena, ji priešinama kitam kategorijos nariui, ji būdinga visiems žodžių klasės žodžiams (o ne vienai leksemai). Tokios kategorinės reikšmės savybės leidžia tvirtinti, kad žodžių klasės yra labiau gramatinės kategorijos, o ne leksinės. O kadangi žodžių klasės savo viduje dar gali apimti kitas kategorijas (pvz.: daiktavardis – linksnį, skaičių, veiksmažodis – asmenį, laiką…), žodžių klasė laikytina gramatine superkategorija. Paprastai lietuvių kalboje skiriame 11 žodžių klasių, todėl pati kategorija yra vienuolikos narių. Kiekvienas kalbos žodis gali priklausyti vienai kuriai nors klasei, todėl žodžių klasių gramatinė kategorija yra klasifikacinė, o ne kaitybinė.
Visa tai nereiškia, kad žodis (jo šaknis ar kamienas) yra visiškai uždarytas vienos (prigimtos) klasės ribose. Ne, žodžiai gali pereiti iš vienos klasės į kitą arba tam pačiam žodžiui galima priskirti kitą kategorinę reikšmę:
(o) be (praep.) – be (conj.) – be (prt.) – be (inter.); dar (prt.) – dar (adv.) – dar (interj.);
(p) Kareiviai žygiavo lygia greta (sub.) > kareiviai žygiavo greta (adv.) / kareiviai žygiavo greta manęs (pron.); turi būti (verb.) > tur būt / turbūt (prt.);
(r) stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.); miškinis (adj.) > miškinis (sub.); vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.);
(s) geras (adj.) > gerumas (sub.); ėjo (verb.) > ėjimas (sub.)
(t) šaunus (adj.) > šaunuolis (sub.); pirmas (num.) > pirmininkas (sub.); nukvakti (verb.) > nuokvaka (sub.); triokšt (ideo.) > triokštelėti (verb.), tu (pron.) > tujinti (verb.);
Iš pateiktų pavyzdžių aiškiai matyti, kad žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą yra sudėtingas reiškinys. (o ir p) atvejai labai panašūs į anglų kalbos gramatikoje minimus pavyzdžius: a book (sub.) – to book (verb.) – toks žodžio funkcijos pokytis, nekeičiant žodžio formos, laikomas atskiru žodžių darybos būdu ir vadinamas konversija – naujų žodžių darymas nekeičiant žodžio formos (Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Third edition“, 2019, p. 129). Dėl kažkokio nesusipratimo lietuvių kalbos gramatikos aprašuose koversija tapatinama su funkcine žodžių daryba (substantyvizacija, adjektyvizacija…). Lietuvių kalbai konversija iš tiesų yra būdinga, tik smarkiai apribota, mat skirtingos žodžių klasės turi skirtingas gramatines kategorijas ir, kas svarbiausia, iš to kylančią skirtingą morfeminę struktūrą: juk savaime aišku, kad konversija yra neįmanoma tarp galūnėmis kaitomų daiktavardžio ar būdvardžio ir begalūnių pagrindinių veiksmažodžio formų (jau nekalbant apie apskritai nekaitomą bendratį). Todėl panaši į anglišką konversija lietuvių kalboje įmanoma tik tarp nekaitomų žodžių klasių arba iš kaitomų žodžių klasių į nekaitomas. Kitaip sakant, lietuvių kalboje konversija yra įprasta tarp tarnybinių žodžių (atvejis (o)), arba kaitomųjų kalbos dalių atskiros žodžių formos gali sustabarėti ir virsti nekaitomais prieveiksmiais arba tarnybiniais žodžiais (atvejis (p)) (keičiama sintaksinė ar pragmatinė pozicija).
Nepaisant tokių apribojimų, žodžių šaknų perkėlimas tarp skirtingų kalbos dalių irgi yra įprastas, tik tam naudojamos morfologinės priemonės – pasitelkiama sufiksacija ir paradigmacija (s ir t). Kaip matyti, prie visų žodžių klasių galima pridėti priesagą, priesagą su galūne (sufiksacija) arba tik galūnę (paradigmacija) ir tuo perkelti žodį iš vienos klasės į kitą. Čia būtina labai svarbi pastaba: priešdėlis jokiomis aplinkybėmis neperkelia žodžio iš vienos klasės į kitą, t.y. prefiksacijai būdingas tik modifikacinis, bet ne transpozicinis derivacijos tipas – tai dėl nesuprantamų priežasčių lietuvių kalbos morfologijos ir žodžių darybos aprašuose irgi dažnai ignoruojama.
Tarp atvejų (s ir t) yra aiški skirtis – tai referento kaita: (s) atveju žodis perkeliamas iš vienos klasės į kitą nekeičiant referento. Žodžių poros skiriasi tik žodžių klasės kategorine reikšme – tiek gerumas, tiek geras abu yra tos pačios ypatybės pavadinimai, bet vienas suvokiamas kaip abstraktus daiktas, o kitas kaip įprasta daikto ypatybė (žiūrint į semantinį trikampį, sąvokoje slypinti skirtis įforminama skirtingais žodžiais). Atveju (t) vyksta įprastinis darybinis pokytis, pirmiau susijęs su leksinės reikšmės kaita, kuri ir nulemia kategorinės reikšmės pokytį. Daiktavardžių (s) priesagos -umas ir -imas labai reguliarios, tuo labai panašios į gramatines priesagas. Būtent šis panašumas kartais lemia apskritai žodžių klasių abibrėžimo paradoksus: pvz., V. Ambrazas „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ daiktavardį iš dalies apibrėžia kaip veiksmo ar ypatybės pavadinimą. Ar kartais čia nepainiojama leksinė žodžio reikšmė su sąvokos turiniu?
Atskiro aptarimo reikalauja (r) atvejis. Kartais žodžiai gali keliauti tarp struktūriškai panašių kaitomų žodžių klasių ar jų skyrių, t.y. tarp daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, dalyvio. Daikatvardžio linksnio kategorija yra savarankiška, o būdvardžio, dalyvio ir dalies skaitvardžių – derinamoji, t.y. priklausoma (jie dar derinami gimine ir skaičiumi). Dėl šios priežasties kaitybos paradigmos yra labai supanašėjusios: vienas stovintis geras namas, vieno stovinčio gero namo, vienam stovinčiam geram namui… ir t.t. Svarbu pabrėžti – supanašėjusios, bet ne tapačios. Būtent tas supanašėjimas (dalinis linksniavimo paradigmų sutapimas) kiša koją adekvačiam procesų supratimui: mokyklinis konversijos pavyzdys, aišku, stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.) (tradiciškai – funkcinė daryba, substantyvizacija). Ir iš tiesų šio būdvardžio/daiktavardžio moteriškosios giminės linksniavimo paradigmos yra tapačios, todėl tai ir sukuria absoliučios konversijos įspūdį. Bet tai nepilnas vaizdas. Štai vyriškosios giminės būdvardžio/daiktavardžio paradigmos: miškinis (adj. Nom.) > miškinis (sub. Nom.). Kol vardininkas, viskas atrodo taip pat, kaip ir su stikline. Tačiau ne veltui lietuviškas terminas ‘galūninė daryba’ yra klaidinantis (ir dėl to nevartotinas). Čia pamirštama, kad pridedama (ar pakeičiama) ne viena galūnė, o visa paradigma (todėl ir darybos būdas – paradigmacija): miškiniam (adj. Dat.) > miškiniui (sub. Dat.) – naudininko galūnės akivaizdžiai iš skirtingų paradigmų. Akivaizdu, kad stiklinės ir miškinio laikyti skirtingos darybos atvejais neišeina. Taigi, (r) atvejis yra akivaizdi paradigmacija, perkelianti žodžius iš vienos kalbos dalies į kitą (bet ne konversija ar kokia funkcinė daryba). Nes daiktavardžio ir būdvardžio paradigmos skiriasi.
Visa, kas pasakyta apie paradigmacijos ir konversijos santykį, tinka ir paskutiniam atvejo (r) pavyzdžiui: vienas. Tik čia problemiškas dalykas, kad skaitvardis su būdvardžiu yra požymių pavadinimai, o įvardis turi būdvardžio paradigmą – taigi, paradigmos visiškai sutampa. Todėl čia sunku pasakyti, ar vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.) reikėtų skirti prie paradigmacijos, ar vis dėlto jau laikyti konversijos atveju. Aišku, galima tvirtinti, kad skaitvardis vienas turi skaitvardžio paradigmą, o būdvardis ar įvardis vienas turi būdvardžio ar įvardžio paradigmą.
Ir bene sunkiausiai paaiškinamą žodžių perėjimo į kitas klases problemą pamini A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologijoje. Paskaitos lituanistams“ (1994, p. 40): Aklas aklą netoli tenuves – tai būdvardžiai, vartojami daiktavardiškai. Ką tai reiškia? Žodžio kategorinė reikšmė yra ‘būdvardis’, o vartojamas reikšme ‘daiktavardis’ – tai kodėl ta reikšmė nepasikeičia? Ir ar tai neprieštarauja gramatinės kategorijos prigimčiai?
Na ir pabaigoje galvosūkis:
vėlus vakaras
vėlaus vakaro
vėlų vakarą
vėlai vakare
Ar vietininkas tebėra daiktavardis? Jei taip, tai kodėl greta jo prieveiksmis, o ne būdvardis?
daiktavardis | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas