Būdvardžių daryba

žodžių daryba | daiktavardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

Būdvardis skiriasi nuo daiktavardžio visais požymiais – reikšme, forma ir vartojimu. Todėl ir būdvardžių daryba skiriasi nuo daiktavardžių darybos. Nors būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, padaromi tais pačiais būdais, bet jų esmė kitokia. Pavyzdžiui, priesaginės būdvardžių darybos negalima aprašyti pagal darybos kategorijas dėl to, kad jie turi mažai priesagų, o tos priesagos daugiareikšmės. Vadinasi, racionaliausias aprašas paimti tas priesagas ir parodyti jų reikšmes. Lygiai tas pat pasakytina ir apie veiksmažodį – toks bendrumas randasi todėl, kad abi šios žodžių klasės pavadina ne daiktus, o daiktų ypatybes.

Būdvardžiai pasidaromi trimis būdais: sufiksacijos, paradigmacijos ir prefiksacijos. II tipo galūnių vediniai labai nesunkiai daiktavardėja, todėl kartais labai sunku pasakyti, ar tokie dariniai iš karto padaryti daiktavardžiai iš pamatinio junginio, ar vis dėlto yra (ar yra buvęs) tarpinis darinys būdvardis: žmogus be gėdos → begėdis žmogus → begėdis, mėlynų akių žmogus → mėlynakis žmogus → mėlynakis, vieta po langu → palangė vieta → palangė, save verčia(ntis) automobilis → savivartis automobilis → savivartis.

Priešdėlėtieji būdvardžiai

Priešdėlėtas būdvardis gali rastis ne tik prefiksacijos būdu, bet ir kitais būdais iš pamato su priešdėliu arba su prielinksniu, t.y. daromi iš prielinksninių konstrukcijų ir priešdėlinių veiksmažodžių. Kaip ir daiktavardžio atveju, jų vadinti priešdėlių vediniais negalima, nes šiuose žodžiuose priešdėlis yra pamatinio junginio ar pamatinio veiksmažodžio kamieno dalis, o ne darybos formantas; priešdėliu virsta darybos pamato prielinksnis, o tikrosios darybos priemonės yra priesagos arba galūnės. Taip pat dera prisiminti, priešdėliams nebūdinga transpozicinis derivacijos santykis – nepermeta žodžio šaknies (kamieno) iš vienos klasės į kitą. Šis prieštaravimas pašalinamas suprantant, kad žodžio pamatas yra prielinksnio konstrukcija – prielinksnis ir šaknis, o darybos formantas yra galūnė arba priesaga. Dar reikia atkreipti dėmesį, kad II tipo paradigmacijos vedinių santykis su išvestais daiktavardžiais nelaikytinas daiktavardėjimu – iš tiesų tai yra paradigmacija: mėlynakiui : mėlynakiam, begėdžiui : begėdžiam, savivarčiui : savivarčiam.

Lengviausiai darybą iš prielinksninių konstrukcijų atpažįstame, kai darinio šaknis yra daiktavardinė: po mirties, be gėdos. Būdvardžių daryba iš prielinksninių konstrukcijų išsiskiria tuo, kad daromi ir su galūnėmis, ir su priesagomis. Ir aišku, kad būdvardžiai gali būti daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių galūninės darybos būdu – tai leidžia veiksmažodžio priešdėliui patekti į būdvardžio kamieną: pomirtinis : po mirties, beakuotis : be akuotų, nuolankus : nulenkti.

Būdvardžių sufiksacija

Būdvardžiai su priesagomis dažniausiai daromi iš kitų kalbos dalių, o daiktavardžių labai daug padarytų ir iš pačių daiktavardžių.Todėl priesaginės būdvardžių darybos aprašas tik pačiais bendriausiais bruožais gali sutapti su daiktavardžių priesaginės darybos aprašu. Būdvardžiai su priesagomis dažniausiai daromi iš daiktavardžių, po to – iš veiksmažodžių ir mažiausiai – iš pačių būdvardžių. Tokia darybos kryptis nekrinta į akis, nagrinėjant daiktavardžių priesaginę darybą.

Čia aptariamos dariausios būdvardžių priesagos. Būdvardžio priesagų esama gerokai daugiau, bet studijoms pakaks ir čia minimų: -inis, -ingas, -iškas, -ėtas, -(i)otas, -(i)uotas, -inas, -tinis, -okas, -(i)opas, -svas, -švas, -zganas, -utis, -ytis, -(i)ukas, -(i)ulis, -ėlis, -ylis, -ainis, -ykštis, -ykščias, -učiukas, -uliukas, -utėlaitis. Darumo eilę nustatyti nelengva, tačiau, be jokios abejonės, dariausia iš jų ir daugiausia reikšmių turi priesaga -inis, -ė. Atskira grupė, vadinamosios priebalsinės priesagos: -d-, -l-, -n-, -r-, -s-, -t-. Visi būdvardžiai priesagų vediniai turi ir moteriškosios giminės formą su galūnėmis -a, -ė.

Priesagos -inis vediniai reiškia:

medžiagą, iš kurios padarytas daiktas: varinė rankena, akmeninis kirvelis;
priklausymą tam, kas pasakoma pamatiniu žodžiu (išskyrus asmenis): kiauliniai taukai, beržinės šakos;
panašumą į tai, kas reiškiama pamatiniu žodžiu: rožinė spalva, lėkštinės akėčios, lininiai plaukai;
daikto paskirtį: arbatinis šaukštelis, avinės žirklės, šventinis drabužis;
daikto ypatybę pagal vietą: apatiniai dantys, galinis langas, kišeninis laikrodis, vietiniai gyventojai;
ypatybę pagal laiką: naktinis budėjimas, pavasarinės gėlės, vasariniai drabužiai;
ypatybę pagal pagrindinę veikimo priemonę, energijos šaltinį: diržinė pavara, vandeninis malūnas, elektrinis virdulys, žibalinė lempa;
ypatybę pagal polinkį: kanapinis žvirblis, saldaininis vaikas;
ypatybę pagal matą: litrinis butelis, metrinės malkos, pūdinis paršas, sprindiniai lašiniai;
keletas sunkiai nusakomos reikšmės: auliniai batai, ausinė kepurė, dūminė pirkia.
darybos reikšme beveik nesiskiria nuo pamatinių žodžių: įžambinis, skersinis, saldinė obelis, lyginis;
sudaiktavardėję vediniai: skersinis, palaidinė, tankinis. Tokie žodžiai turi tik vieną giminės formą.
iš skaitvardžių ir prieveiksmių: šešiolikinis skietas, penkiolikinė merga; aplinkinis, atgalinis, atbulinis, nuolatinis, tiesioginis;
iš prielinksninių konstrukcijų: begalinis, pomirtinis, ikikarinis, ikimokyklinis, prieškarinis, pokarinis, begalinis, priešlėktuvinis, tarptautinis. Kai kurie iš jų kai kuriuose šaltiniuose vadinami mišriosios darybos vediniais.

Priesagos -ingas vediniai reiškia:

ypatybę pagal gausumą to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: akmeningas laukas, balsingas vyras, lietingas oras, spalvingi drabužiai;
įgimtą polinkį: karinga gentis, kerštingas žmogus, tvarkinga mergaitė;
kalbant apie gyvulio patelę, nešiojančią vaisių: paršinga kiaulė, ėringa avis, veršinga karvė;
ko nors turintis: darbingas žmogus, laiminga mergaitė, talentingas vaikinas; turtingas, skolingas – pastarieji du turi valdomąjį linksnį: Šiemet esame turtingi šieno. Jis man skolingas šimtą litų.

Priesagos -iškas vediniai reiškia:

ypatybę pagal panašumą: asiliškas užsispyrimas, bobiškos kalbos, broliškas sutarimas, dangiška spalva, karališki pietūs;
ypatybę pagal daikto priklausymą rūšiai: kareiviški drabužiai, lotyniškos raidės, lenkiški obuoliai;
perkeltine reikšme vartojami dariniai: milžiniškas darbas, žmoniškas elgesys, praktiški patarimai;
iš įvardžių: maniškas, taviškas, jūsiškas, saviškas, visiškas;
šios priesagos darumą rodo daugybė vedinių iš tarptautinių žodžių: apatiškas, ekonomiškas, elegiškas, magiškas, logiškas.

Priesagos -ėtas vediniai reiškia:

paviršiaus padengimą ir gausumą, turėjimą: gėlėta skarelė, dėmėtas švarkas, duobėtas kelias, žvaigždėtas dangus, rauplėtas veidas, žemėtos rankos.

Priesagos -otas vediniai reiškia:

ypatybę pagal turėjimą ko nors tiek išorėje, tiek viduje: ašarotos akys, rasotas stiklas, kuprotas žmogus, strazdanotas veidas, ūkanotas rytas, šakota liepa;
perkeltinė reikšmė: galvotas vyras.

Priesagos -(i)uotas vediniai reiškia:

daikto ypatybę pagal ko nors turėjimą, dėvėjimą: akiniuotas vyras, gumbuota lazda, kailiniuota moteris;
padengtą paviršių: degutuotas, žibaluotas, kreiduotas, rašaluotas; spuoguotas veidas, randuotos rankos.

Priesagos -inas vediniai reiškia:

beveik tą patį, ką ir priesagų –ėtas ir –uotas vediniams: dulkinas drabužis ir žemėtos rankos, dulkėtas kelias, dumblinos kojos ir dumbluotos kojos. Tačiau absoliučios tapatybės nėra: kraujuotos rankos‘išteptos kraujais’ – kruvinos rankos ‘išteptos kraujais ir nusikaltėlio’; dulkėtas ‘išorinė ypatybė’ – dulkinas ‘vidinė ypatybė’.

Priesagos -tinis vediniai reiškia:

daikto rūšį pagal padarymą: austinis, dirbtinis, įprastinis, rašytinis, suktinis, vyniotinis;
jų reikšmė labai artima būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių reikšmei (jie ir daromi iš veiksmažodžio bendraties kamieno): pintinė juosta – pinta juosta, megztinė suknelė – megzta suknelė. Priesagos -tinis vediniai žymi daikto rūšį pagal padarymą, o dalyviai – tik iš atitinkamo veiksmo kilusią ypatybę. Tai artima, bet ne tapatu: lenktinis peilis yra ne lenktas, o lankstomasis. Šios priesagos vediniai linkę daiktavardėti: megztinis, veltiniai, vyniotinis, suktinis.

Priesagos -okas vediniai reiškia:

ypatybę, truputį viršijančią normą: Šitas švarkas man didokas, batai mažoki, sijonas platokas;
ypatybę, artimą priešdėlio apy- vediniams: duslokas balsas, storokas žmogus, saldokas obuolys.

Priesagos -(i)opas vediniai:

vieneriopas, dvejopas, tejopas, ketveriopas. Netgi sakoma dešimteriopai, šimteriopai atsilyginsiu, nors atitinkamų dauginių skaitvardžių ir nėra. Tai analoginės darybos apraiška, apie kurią daugiausia kalbama prieveiksmių darybos skyriuje. Keleriopas padarytas iš skaitvardinio įvardžio keleri, bet visokeriopas – analoginis darinys, nes nėra įvardžio *visokeri.

Priesagų -svas, -švas, -zganas vediniai reiškia:

atspalvius: gelsvas, melsvas, juosvas, rausvas, pilkšvas;
kai kurių darinių priesagų fonetinė sudėtis rodo galimybę juos susieti su veiksmažodžiais: juosvas : juosti, gelsvas : gelsti, rausvas : rausti, bet pilkšvą, balkšvą, balzganą, melzganą ir žalzganą susieti su veiksmažodžiais būtų sunku.

Priesagų -d-, -l-, -n-, -r-, -s-, -t- vediniai reiškia:

rezultatinę ypatybę, kylančią iš pamatinio veiksmo: saldus, drėgnas, gležnas, sukrus, baltas, tamsus;
tai priebalsinės būdvardžių priesagos; visų jų darybos opozicijos sinchroninėse gramatikose sunkiai išnarpliojamos, tačiau formaliai sinchroniškai logiška juos laikyti priesagų vediniais, bet gilesnė jų analizė yra greičiau etimologijos ar kalbos istorijos sritis;
atkreiptinas dėmesys, kad panašaus darybinio santykio yra poros senas – senti, bukas – bukti ir pan. Jų darybos kryptis ir struktūra dar neaiškesnė, nes morfeminė struktūra vienoda ir galima abipusė semantinė motyvacija. Todėl formaliai sinchroniškai turėtume įžvelgti galūnių vedinius iš veiksmažodžių dėl labai paprastos priežasties – veiksmažodžių tik su bendraties formantu paprastai nedaroma; dar žr.: būdvardžių galūninė daryba.

Priesagų -utis, -ytis, -(i)ukas, -(i)ulis, -ėlis, -ylis, -učiukas, -uliukas, -utėlaitis vediniai reiškia:

didesnį ypatybės kiekį: mažutis, mažytis, mažiukas, mažiulis, mažėlis, mažylis, mažučiukas, mažuliukas, mažutėlaitis;
tai būdvardžių deminutyvinės priesagos, kurios tik formaliai panašios į daiktavardžių priesagas – turi visai priešingą reikšmę, bet išlaiko malonybinį atspalvį, tą pačią stilistinę konotaciją. Vediniai žymi ne mažą, o labai didelį ypatybės kiekį ir daromi tik iš kokybinių laipsniuojamųjų būdvardžių (tų, kurie turi galūnes -as, -a; -us, -i). Būdvardžiai su galūne -is mažybinių priesagų neprisijungia. Būdvardis mažutėlis mažumo ypatybės turi daugiau negu būdvardis mažas.

Priesagos -ainis vediniai:

ketvirtainis pyragas.

Priesagų -ykštis, -ykščias vediniai:

pernykštis, pernykščias, vakarykštis, vakarykščias.

Būdvardžių paradigmacija

I tipo paradigmacija

Su negausiomis galūnėmis -as, -a, -us, -i būdvardžiai daromi tik iš veiksmažodžių, todėl semantinis skirtumas gana vienatipis: veiksmažodžiai reiškia veiksmą, o būdvardžiai – ypatybę kaip veiksmo rezultatą.
Deja, tokių darybos opozicijų problema yra ta, kad jų tiek struktūra, tiek semantika iš esmės nerodo darybos krypties: senas ‘kuris pasenęs’ – senti ‘darytis senam’, bukas ‘kuris atbukęs’ – bukti ‘darytis bukam’. Aišku, kad tarp šių žodžių yra ir reikšmės, ir darybos santykis, tačiau réikšmės rodo abipusį pamatavimą, esant vienodai žodžių struktūrai – šaknis+afiksas. Todėl sinchroninės gramatikos dažnai neduoda atsakymo į šį klausimą, kuris iš jų pirminis – tai labiau etimologijos ir istorinės darybos sritis. Nepaisant to, problemą sinchroniškai spręsti reikia. Šiuo atveju nuspręsti, kad būdvardis galūnės vedinys yra padarytas iš veiksmažodžio, leidžia dvi aplinkybės:

opozicijos narių dažnumo kriterijus – bendračių gerokai daugiau nei būdvardžių galūnių vedinių (t.y., ne prie kiekvienos bendraties yra būdvardis galūnės vedinys);
darybos modelio darumo kriterijus – vardažodžių galūninės darybos modelis yra gausus ir dažnas, o apie veiksmažodžių darybą tik su bendraties formantu -ti neteko girdėti (t.y., veiksmažodžiams būdinga sufiksacija, prefiksacija ir refleksyvacija). Beje, panašios darybos ir reikšmės (ypatybė kaip veiksmo rezultatas) yra būdvardžiai priebalsinių priesagų vediniai – greičiausiai esama glaudaus ryšio tarp būdvardžių galūninės darybos ir priebalsinių priesagų darybos.

Galūnės -us, -i vediniai:

pakilus, apdairus, pastabus, išlaidus, iškilus, nuostabus, nuolankus, sumanus, užmaršus; alkus, laidus, lakus, klampus, ramus, talpus, valgus.

Galūnės -as, -a vediniai:

atkilas, atviras, atskiras, įvijas, ištižas, padrikas, pakrikas, praviras, uždaras; bukas, blogas, menkas, plikas, senas.

IIa tipo paradigmacija

Būdvardžių dūrinių esmė nesiskiria nuo daiktavardžių. Galima juos laikyti II tipo paradigmacija – daromi iš dviejų savarnkiškų žodžių junginio su galūne kaip darybos formantu. Tradiciškai jie, kaip ir daiktavardžiai, pirmiausia klasifikuojami pagal antrąjį dėmenį. Būdvardžių dūrinių galūnės -is, -ė, kartais -as, -a. Dūriniai gali būti su jungiamaisiais balsiais ir be jų (t.y., jungiamieji balsiai yra fakultatyvūs) ir dūrinio reikšmei įtakos neturi. Jo buvimą dažniausiai lemia tradicija ir fonologinė aplinka: saldžiarūgštisir saldrūgštis; nuskustagalvis ir nuskustgalvis. Tik be jungiamojo balsio: juodbėris, žalmargis, keturpėsčias; tik su jungiamuoju balsiu: bukagalvis, silpnaprotis, penkialapis.
Daugelis būdvardžių dūrinių nesunkiai virsta daiktavardžiais: gražus juodbėris : juodbėris žirgas. Dažnai daiktavardiškas tokių dūrinių vartojimas toks įprastas, kad jie tiesiog laikomi daiktavardžiais dūriniais. Kaip teoriškai vertinti būdvardžio virsmą daiktavardžiu yra neaišku: tradicinė gramatika moko, kad čia yra funkcinė (sintaksinė) daryba – daiktavardėjimas; gilesnis žvilgsnis į darinio struktūrą leidžia daryti prielaidą, kad būdvardis virsta daiktavardžiu paradigmacijos būdu (galūninė daryba).

Būdvardis/veiksmažodis(dalyvis) + daiktavardis:

baltagalvis, ilgakaklis, plačiapetis, mažaraštis, gėlavandenis. Šio tipo dūrinių yra daugiausia ir tai suprantama, nes ir pamatinių junginių su atributine būdvardžio/dalyvio pozicija esama irgi daugiausia. Tas pats junginio elementų ryšys lieka ir dūrinyje.
atlėpausis, skustagalvis, nugrubnagis;
nutrūktgalvis, pramuštgalvis, lenktapirštis – metaforizacija.

Daiktavardis + daiktavardis:

šilkavilnės avys, arkliadantis žmogus, briedkriaunis peilis; šių dūrinių yra mažiau, tačiau jų konstrukcija ir vidiniai santykiai suprantami – padaryti iš žodžių junginių, kurių atributas reiškiamas daiktavardžio kilmininku.

Skaitvardis + daiktavardis:

dviaukštis namas ‘dviejų aukštų’, dviratis vežimas ‘su dviem ratais’, devyniagalvis slibinas ‘su devyniomis galvomis’, dvimetis vaikas ‘dvejų metų’, penkialapis dobilas, penkiakampė žvaigždė, antraeilės pareigos ‘šalutinės’.

Įvardis + daiktavardis:

kitatautis, šiųmetis, nevisprotis, kitakalbis, kasmetis, kasdienis.

Prieveiksmis + daiktavardis:

daugiadienės lenktynės, daugiakalbis žmogus, daugiapienė karvė, pusiauamžė moteriškė;
šviesmėlynis švarkas, juodbėris žirgas, žalmargė, baltkeršė karvė;
Esama ir individualių darinių: gegužraibis gaidžiukas, linžydris audeklas, keturpėsčias praeivis – išeitų, kad antrasis dėmuo būdvardis?

Daiktavardis + veiksmažodis:

duonriekis peilis, aludaris kubilas, arkliarišė virvė, bulviaskutis peilis, žiemkenčiai rugiai, kanaplesis žvirblis; dūriniai remiasi veiksmažodžio valdomuoju junginiu: duonriekis : riekti duoną, duoną riekti.

Skaitvardis + veiksmažodis:

dvigulė lova, dvikinkis, vienkinkis vežimas, dvilypis, trilypis riešutas, dvigubas, trigubas, keturgubas dugnas; kai kurių iš jų struktūra yra ne visai aiški – jai suprasti reikia istorinių žinių: -lypis siejame su lipti, -gubas su gaubti. Jei antrojo dėmens šaknis visiškai praranda ryšį su pamatiniu žodžiu ir sinchroniškai nebepaaiškinama, ji virsta (ir iš tiesų laikoma) priesaga – pavyzdžiui, taip yra nutikę su skaitvardžiais vienuolika, šešiolika.

Prieveiksmis + veiksmažodis:

greitviris puodas, kiauramušis grąžtas, sausvirės bulvės.

IIb tipo paradigmacija

Prielinksnio be konstrukcijų vediniai:

beakuotis : be akuotų, bemiegis : be miego, beginklis : be ginklo.

Prielinksnių apie, po, nuo, arti konstrukcijų vediniai:

nuoširdus : nuo širdies, nuodugnus : nuo dugno, parankus : po ranka, apkūnus : apie kūną, artigalė : arti galo, pokaris metas : metas po karo;
atkaklus, atbulas, pradienis – daiktavardinis kamienas šiuose būdvardžiuose aiškiai matyti (kaklas, bulis), bet semantinis ryšys su prielinksnine konstrukcija jau prarastas, todėl tokius žodžius greičiausiai reikėtų aiškinti istorinės darybos ar net etimologijos įrankiais, o sinchroninškai jau nebelaikyti dariniais.

Būdvardžių prefiksacija

Prefiksaciją greičiausiai galima laikyti antriniu būdvardžių darybos būdu – ji negausi ir neįvairi. Prefiksacijos atvejų yra trys. Priešdėlinei darybai būdinga – būdvardžiai daromi iš būdvardžių.

Priešdėlio ne- vediniai:

negeras, nedoras, nepriekaištingas, nemielas, nedarbingas. Daryba labai reguliari – juk bet kuria ypatybe kas nors gali pasižymėti arba nepasižymėti: geras – negeras, gražus – negražus, mielas – nemielas…

Priešdėlio pa- vediniai:

pailgas, paplokščias. Dar esama kelių tarminių pavyzdžių;

Priešdėlių apy-, po-, prie-, pro- vediniai:

apygeris, apyžalis, apýsaldis, pogeris, pokvailis, priekurtis, priekvailis, proplikis. Šiems vediniams bendra tai, kad naują žodį sudaro kartu su galūne -is ir tik iš laipsniuojamųjų būdvardžių (modifikacinis derivacijos tipas). Jų reikšmė artima priesagos -okas vediniams (saldokas, gerokas, kvailokas). Kodėl jų nelaikome IIb tipo paradigmacija – galūnės pokytis lyg ir leistų daryti tokią prielaidą. Tačiau nedera pamiršti, kad prielinksninės konstrukcijos pagrindas yra linksnis, t.y. daiktavardis. Esama minčių, kad čia turime porinį afiksą – priešdėlis<…>galūnė, panašiai kaip sufiksacijos atveju – priesaga+galūnė.

Būdvardėjimas

Būdvardžiais virsta linksniuojamosios veiksmažodžio formos – dalyviai, kurie taip pat reiškia daikto ypatybę ir derinami su daiktavardžiu kaip būdvardžiai. Kadangi būdvardžių ir dalyvių kaitybos paradigmos sutampa (kaip ir derinimo funkcija), dalyvi daiktavardėjimas visiškai įprastas gramatikos reiškinys. Tik klausimas – kaip atskirti, kada dalyvis jau virsta būdvardžiu, o kada tik būdvardiškai vartojamas. Bendriausia būdvardžio ir dalyvio skirtis – dalyvis turi laikus ir rūšį. Reikia manyti, dalyviui praradus šias gramatines kategorijas, jis laikytinas būdvardžiu: siuvamoji mašina – tai ne ta, kurią dabar kas siuva, o ta, kurios paskirtis siūti. Jei paskirtis ypač svarbi, toks dalyvis/būdvardis nesunkiai pereina į daiktavardžio klasę (pastarasis žingsnis greičiausiai paradigmacija): Vaikai nubėgo į miegamąjį. Dažniau būdvardėja neveikiamosios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai, vienas kitas veikiamosios rūšies dalyvis:

skalbiamasis muilas, gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, rašomoji mašinėlė, rašomasis darbas, gyvenamasis namas, miegamasis kambarys, limpama liga, drumstas vanduo, atvertas langas, virtos bulvės, suktas žmogus, lenkta nosis.
pasiutęs šaltis, pašėlęs noras, netikęs vaikas, pageltęs lapas.

Kaip būdvardis kartais vartojamas skaitvardis vienas. Ir apskritai „Lietuvių kalbos žodyne“ vienaspateikiamas tris kartus: skaitvardis, būdvardis ir įvardis.

žodžių daryba | daiktavardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

turinys