Interneto erdvė užburia. Kodėl? Juk tai iš esmės informacijos ir nesusitemintų duomenų beviltiškas ir begalinis šiukšlynas, kuriame naudingų dalykų tik labai menkas nuošimtis. Kažkokia šlykštumo estetika. O gal psichologinė priklausomybė. Gal paprasčiausia mada. Net jei taip, racionalus protas turėtų pasistengti… Skaityti toliau →
Lietuvių kalbos daiktavardis turi giminės gramatinę kategoriją. Ne kaitomas gimine, o ją turi. Kategorijos centre esama šiokios tokios motyvacijos – kai kalbame apie žmones, kitus gyvus padarus: antis – gaigalas, brolis – sesuo. Tačiau negyvų daiktų pavadinimų giminė visiškai nemotyvuota, todėl… Skaityti toliau →
Lietuvių kalbos būdvardis bendras „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ aiškinamas taip: priklausomas visiems ar kokiai grupei (pvz., bendras turtas); kartu daromas, atliekamas (pvz., bendras darbas); vienodas panašus (pvz., bendri siekiai); suvestinis (pvz., bendra suma); apimantis ko nors pagrindus (pvz., bendrasis lavinimas). Kaip matome, net penkios reikšmės. Vadinasi, vartojame žodį plačiai, daromės naujų… Skaityti toliau →
Lietuvių kalbos daiktavardis turi per 600 priesagų. Todėl neišvengiamai tos priesagos įvairiais būdais klasifikuojamos, o klasifikacija atspindi ir mūsų lietuvišką pasaulėvaizdį. Priesaginių daiktavardžių klasifikacijoje esama ne tik deminutyvų, asmenų, gyvulių ir paukščių, vietų pavadinimų, bet ir augalų stiebų pavadinimų, švenčių… Skaityti toliau →
Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kalbų nuo seno esama svetimų žodžių. Ir ne tik nuo seno, bet ir šiuo metu nuolat jų skolinamės. O kaip gi kitaip – juk neprigalvosi visam daiktų pasauliui tiek pavadinimų – paprasčiausiai nepakaks žodžių. Žinoma… Skaityti toliau →
Sena tiesa. Jokių išimčių niekam nenumatyta. Nei svetimvardžių rašybai. Deja, daug kam tai nežinoma. Arba apsimetama, kad nežinoma. Iš to nežinojimo ir kišimasis ten, kur nederėtų. Nei vykdomoji valdžia, nei politikai neturėtų kišti nagų nei prie rašybos, nei prie gramatikos…. Skaityti toliau →
Prieveiksmiai nėra tie žodžiai, iš kurių lietuvių kalboje darytumėmės labai daug naujų žodžių. Nors vienas kitas kartais ima ir išsiveržia į darybos pirmūnus. Šiuokart turiu galvoje prieveiksmį daug, iš kurio prisidarome žodžių ir su priesagomis, pvz.: dauginis, daugintis, daugiklis, daugintuvas, ir dūrinių: daugialąstis,… Skaityti toliau →
Parduotuvėse teko matyti tokią keistą prekę – nukalkintoją. Lyg ir žmogus, bet juk prekyba žmonėmis lyg ir draudžiama. Arba girdėjau specialistus kalbant – nuorinti, nukalkinti, nudruskinti. Prekių pavadinimams daiktavardžiai su priesaga -tojasjokiu būdu netinka, mat lietuvių kalboje paprastai daiktavardžiais su šia priesaga įvardijame… Skaityti toliau →
Lietuvių kalboje yra garsas j, vadinamas jotu. Tai priebalsis, išsiskiriantis tuo, jog standartinėje kalboje visada būna minkštas. Šiaip šio garso tarimas nekelia kokių didelių problemų, nors apie kelis atvejus galima ir pasamprotauti. Pirmiausia paminėtinas j šaknyje po garsų p, b. Labai ilgai jis nebuvo… Skaityti toliau →
Lietuvių kalba yra tarp 10 procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų, ir tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis, nes XIX a. ne vienam šviesuoliui iš tiesų jau atrodė, kad lietuvių kalba beišnykstanti. Ir, matyt, pagrįstai. Tačiau mes išsilaikėme ir sutvirtėjome. Bet… Skaityti toliau →
„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Dangus ir Žemės sutvėrėją…“ Ar dar prisimenate, ar meldžiatės? Ne šiaip prisiminiau maldos pradžią. Esama čia nemenko kalbinio klausimo, neišsprendžiamo lietuvių kalbotyroje jau turbūt 100 metų – tikėti Dievąar tikėti į Dievą. 1909 metais labai aiškiai buvo… Skaityti toliau →
© 2019 Smetona.lt — Sistema: WordPress
Tema: Anders Noren — Į viršų ↑