Lietuvių kalboje yra garsas j, vadinamas jotu. Tai priebalsis, išsiskiriantis tuo, jog standartinėje kalboje visada būna minkštas. Šiaip šio garso tarimas nekelia kokių didelių problemų, nors apie kelis atvejus galima ir pasamprotauti. Pirmiausia paminėtinas j šaknyje po garsų p, b. Labai ilgai jis nebuvo… Skaityti toliau →

Lietuvių kalba yra tarp 10 procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų, ir tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis, nes XIX a. ne vienam šviesuoliui iš tiesų jau atrodė, kad lietuvių kalba beišnykstanti. Ir, matyt, pagrįstai. Tačiau mes išsilaikėme ir sutvirtėjome. Bet… Skaityti toliau →

„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Dangus ir Žemės sutvėrėją…“ Ar dar prisimenate, ar meldžiatės? Ne šiaip prisiminiau maldos pradžią. Esama čia nemenko kalbinio klausimo, neišsprendžiamo lietuvių kalbotyroje jau turbūt 100 metų – tikėti Dievąar tikėti į Dievą. 1909 metais labai aiškiai buvo… Skaityti toliau →

Grįžkime prie tikėjimo išpažinimo. Praėjusiame pamintijime apie tikėjimo išpažinimą pasakiau, kad oficialioji Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiama  forma yra tikėti Dievą, o kasdienėje kalbos praktikoje, t.y. ne oficialiuosiuose dalykiniuose tekstuose, galima vartoti ir tikėti į Dievą. Tai lemia ir tradicija, ir vartojami… Skaityti toliau →

Mūsų kasdienė kalba vis labiau siejasi su moderniosiomis technologijomis, o jos žodynas – labiausiai kintantis kalbos klodas. Ir nieko keista, nes naujosios technologijos kuo toliau, tuo labiau veržiasi į mūsų gyvenimą, randasi vis daugiau nematytų neregėtų reiškinių, daiktų, idėjų ir visam… Skaityti toliau →