Digitus impudicus

Ar atsimenate multiką: „Mūsų carui špygą parodė…“ Tai kovinis kvietimas. Po to – karas. Ir viskas dėl paprasčiausio gesto. Bet juk tai buvo prie caro… baisiai seniai.

Dabar kiti laikai. Špyga, didysis pirštas, liežuvis, nuogas užpakalis – gestai, dėl kurių karai nebekyla… bet vis tiek dar kartais gali kilti noras duoti į snukį. Kodėl tik kartais? Kodėl minia, pamačiusi Miliūtės digitus impudicus nei kariauti pradėjo, nei muštis? Greičiau – džiūgavo.

Gestai (ir padorūs, ir nepadorūs) – neverbalinės komunikacijos priemonės (mostai, judesiai, kūno pozicijos), skirtos ekspresyviai išreikšti verbalinius atitikmenis arba net susikalbėti. Mat nuolat šnekamąją kalbą lydi gestikuliacija, o gestai dažnai palydimi žodžiais. Būtent per tuos žodinius atitikmenis (aišku, ir bendrą kontekstą) suvokiama ir tikroji/konkrečioji gesto reikšmė.

Šiaip klausimo problematika susiveda į keturis aspektus: istorinį, tarpkultūrinį, semantinį ir žmogaus teisių. Šiuolaikinei visuomenei, aišku, svarbiausias yra žmogaus teisių aspektas, bet norint prisikapstyti iki jo esmės, dera pažinti ir kitus aspektus, kurie, be abejo, glaudžiai susiję tarpusavyje.

Digitus impudicus žinomas nuo senų senovės. Senovės graikai rodymą į ką nors didžiuoju pirštu (πκιμαλίζειν) laikė labai įžeidžiu, o didįjį pirštą vadino gėdinguoju (καταπύγων). Vėliau romėnai didįjį pirštą irgi vadino gėdinguoju (digitus impudicus arba digitus infamis).

Tai mus pasiekia iš įvairių antikinių tekstų. Antai, Aristofano „Debesyse“ Sokratas netašyto kaimiečio klausia, ar anas žinąs triskiemenę pėdą daktilį (graikiškai δάκτυλος ‘pirštas’), tai tas ima demonstruoti didįjį pirštą. Sokratas baisiai įsižeidžia. Lygiai taip pat Diogenas yra sakęs, kad daugumą žmonių nuo beprotybės skiria tik vienas pirštas: jei žmogus rodo ką didžiuoju pirštu – jį galima laikyti bepročiu, jei smiliumi – nieko tokio. Marcialis vienoje epigramoje aiškina Sekstilijui: Jei kas vadina tave pederastu, juokis iš jų ir rodyk jiems didįjį pirštą. O štai Persijus vienoje iš savo satyrų digitus impudicus laiko apsauga nuo piktos akies. Kaip matome, Antikoje didysis pirštas turėjo mažiausiai tris reikšmes: nepagarbus rodymas į ką konkrečiai, nepadorus gestas apskritai ir ženklas nuo nužiūrėjimo. Viduramžiais šis gestas dar reiškė kaltinimą pederastija.

Abejonių nėra, kad digitus impudicus kaip ženklo pirminė funkcija – vyriškų genitalijų atitikmuo. Pirmykštėse visuomenėse gestų kalba, reikia manyti, išplėtota buvo nė kiek ne menkiau nei dabar, bet va ženklo, ypač kalbinio ženklo suvokimas greičiausiai buvo menkas. Todėl mus dažniausiai pasiekia visokios hipertrofuotos akmeninio falo statulėlės kaip vaisingumo ženklai, o ne jo pakaitalai – pirštų kombinacijos. Nors kai kas teigia, kad ir kai kurios beždžionės naudoji šį gestą.

Civilizuotoje visuomenėje viešas tiek originalo, tiek jo pakaitalo digitus impudicus rodymas, suprantama, nebuvo padorus, todėl tabuizuojamas. Tačiau reikia nepamiršti, kad visokie tabu per amžius smarkiai kinta – kaip palaipsniui tabuizuojami, taip palaipsniui pasidaro ir visiškai priimtini viešumoje, kaip užmirštamos senos reikšmės, taip prisigalvojama naujų. Tas pats dalykas (gestas ar žodis) per amžius gali kelis kartus ir tabuizuotis, ir išlaisvėti.

Suprantant istorinę kalbamo ženklo reikšmę ir vertę, vis dėlto svarbiau yra pamėginti suvokti, kaip šis gestas (neverbalinis kalbos ženklas) funkcionuoja šiuolaikinėje visuomenėje. Manyti, kad tai gali būti ir lietuviška savastis, greičiausiai būtų klaidinga. Lietuviai nuo seno šiam reikalui naudojo liežuvį, špygą (manus fica) ir nuogą užpakalį (mooning). Beje, špyga gerokai išraiškesnė už didįjį pirštą: ji gali reikšti tiek moteriškas, tiek vyriškas genitalijas, ir net sueitį. Todėl ir jos semantika įvairesnė. Be pejoratyvinės reikšmės, turi dar ir gerųjų reikšmių: juk sakoma „laikysiu už tave špygą“, o Pietų Europoje dar dabar nešiojami špygos formos amuletai. Žinoma, Miliūtės atveju daug išraiškingesnė ir paveikesnė protesto forma būtų buvusi užpakalio parodymas. Nors gal tai labiau akademinė prerogatyva, o ne žurnalistinė.

Suprantama, kad šiais laikais digitus impudicus semantika pirmiausia kyla iš anglakalbės kultūros. Įvairiuose angliškuose semiotiniuose žodynuose šio gesto reikšmė aiškinama įvairiai: ‘fuck you’ (eik nachui), ‘fack off’ (atsipisk), ‘go fuck yourself’ (užsikrušk), ‘shove it up your ass’ (susikišk į subinę)… Vertimo variacijų pateikti galima ir kitokių. Bet apskritai kalbamo gesto konceptas lyg ir aiškus: ‘atstok’, ‘nelįsk’, ‘ne’, ‘negalima’, ‘man nepatinka’, tačiau jis labai ekspresyvus, todėl kai kuriais atvejais galima prilyginti ir keiksmažodžiui. Jei lydimieji žodžiai netariami, tikrosios gesto prasmės aiškinimas yra gesto rodytojo kompetencija. Mūsų laikais šituose gestuose (didysis pirštas, špyga, liežuvis) matyti ir tiesiogiai suprasti genitalijas kaip viduramžiais ar Antikoje – reikia būti labai jau didelio pagedimo.

Įdomūs detabuizavimo faktai Vakarų kultūroje: muzikinė grupė „Cobra Starship“ sukūrė klipą „Middle finger“; italų menininkas Maurizio Cattelan pastatė 11 metrų aukščio didžiojo piršto statulą prieš Milano fondų biržą; žymioji aktorė Cameron Diaz rodė didįjį pirštą Esquire fotosesijoje; čekų skulptoriaus Davydo Černy didžiojo piršto skulptūra Vltavos upėje, skirta prezidentui Milošui Zemanui prieš rinkimus; didysis komikas Haroldas Lloidas pats sau parodė didįjį pirštą paskutiniame begarsiame filme; Ronaldas Reiganas Kalifornijoje parodė protestuotojams iš Berklio, o sportininkų nė nesuskaičiuosi, kiek yra rodę savo publikai šį gestą…

Taigi, nuosekliai priartėjame prie žmogaus teisių: Miliūtės įvykis – per mitingą valdžiai parodė digitus impudicus. Čia svarbu trys aplinkybės: gesto turinys, gesto adresatas ir gesto viešumas. Su gesto turiniu viskas lyg ir aišku – visos senosios reikšminės apnašos yra šalutinės. Mūsų laikais šis gestas baigiamas detabuizuoti ir reiškia paprasčiausią nepritarimą kam nors, ko nors neigimą, protestą. Greta tokių gestų kaip špygos, liežuvio ar užpakalio rodymo. Ar tai gali reikšti kokio konflikto provokaciją – greičiausiai taip tarpasmeniniuose santykiuose, ypač kai tie asmenys gali būti skirtingo išsiauklėjimo ir iš žemesnių socialinių sluoksnių. Todėl tarpasmeninio konflikto užkardymo tam tikros teisinės priemonės greičiausiai reikalingos ir patenka į įžeidimo sąvoką Civiliniame kodekse. Bet kiekvienas atvejis nagrinėtinas atskirai ir ne kiekvienas bus įžeidimas. Kita vertus, jau įvykusio tarpasmeninio konflikto nagrinėjimo metu, šis gestas būtų viena iš vertinimo aplinkybių.

Visai kitas klausimas, jei adresatas yra valdžia. Kaip neverbalinis komunikacijos aktas (bet turintis ir žodinius atitikmenis, ir ženklo referentus), jis neabejotinai prilygsta žodžiui ir patenka į žodžio laisvės garantijų veikimo lauką. Šiuo atveju susijęs su teise kritikuoti valdžią. Ir ne bet kaip, o pakankamai aštriai – viena vertus, valdžios kritikos ribos yra gerokai platesnės apskritai, kita vertus, jokie davatkiškieji argumentai negali būti aukščiau už žodžio laisvės svarbą, t.y. kalba negali būti draudžiama vien dėl to, kad ji pasirodo kažkam įžeidi. Pagaliau, valdžia (nuo eilinio valdininkėlio ar policininkėlio iki Seimo narių) turi būti specialiai parengta priimti tokią kritiką ir adekvačiai reaguoti. Tai demokratijos abėcėlė. Kitaip bus kaip su tuo „mūsų carui špygą parodė!“ – ar tokia carinė vertybė yra mūsų?

Ir lieka gesto viešumas – šis aspektas pats aiškiausias: o kaip valdžią kritikuoti, jei ne viešai. Prisimename neseną sovietinę patirtį, kai valdžia buvo kritikuojama virtuvėse – bet čia apskritai neina kalba apie žodžio laisvę. Taigi, viešas, griežtas, emocionalus, kartais nė nepadorus valdžios kritikos žodis ar gestas vis dėlto yra vertybė, kurią gina Konstitucija. Gana išsamiai šią problemą yra išnagrinėjęs Vašingtono universiteto profesorius Ira P. Robbins moksliniame straipsnyje „Digitus Impudicus: The Middle Finger and the Law“

 Na ir pabaigoje apie nelabai gudrius policininkus, panūdusius apriboti žmogaus teises už jiems nepatikusią raišką – siūlau pasiskaityti įdomią bylą: Cruise-Gulyas v. Minard (2019). Joje teigiama, kad viešas didžiojo piršto parodymas pareigūnui, nors ir vulgarus, bet negali būti neteisėtas – tai žodžio laisvės ir galimybės kritikuoti valdžią išraiška. Digitus impudicus nėra nei nusikaltimas, nei pagrindas sulaikyti asmenį, o policijos pareigūnas, kuris tai daro, pažeidžia aiškiai nustatytą konstitucinę teisę.

„Fits of rudeness or lack of gratitude may violate the Golden Rule. But that doesn’t make them illegal or for that matter punishable or for that matter grounds for a seizure.“

Aišku, Lietuvoje iki tokių žmogaus teisių gynimo aukštumų toloka, bet mums visiems verta žinoti, kaip sprendžiamas šis klausimas pasaulyje.

Baigiau🖕(U+1F595)

PS Žodynėlis persimokiusiems anglų kalbos ar bepamirštantiems rusų:
middle finger – средний палец – didysis pirštas;
index finger – указательный палец – smilius;
thumb – большой палец – nykštys.