Negras ir čigonas

Lietuvių kalboje žodžiai negras ir čigonas gyvuoja nuo seno. Kaip ir kiekvienas daiktavardis, jie gali būti visiškai neutralūs, bet gali įgyti įvairių (ir teigiamų, ir neigiamų) stilistinių konotacijų, priklausomai nuo pokalbio situacijos, kalbėtojo ketinimų bei nuotaikų, adresato elgsenos ir kitoniško gyvenimo būdo, susiklosčiusių bendrų stereotipų. Kadangi ir vienas, ir kitas patenka į svetimas/savas paradigmą, natūralu, kad ir neigiamų stereotipų pakanka (žr. smulkiąją tautosaką, dainas, kalendorinius papročius ir pan.). Bet tai mes galime pasakyti apie kiekvieną mūsų tolimesnį ar artimesnį kaimyną – rusą, lenką, vengrą, latvį, vokietį, gudą: gudas nesuprantamai švebeldžiuoja, vokietis lygu kryžiuotis, vengras lygu čigonas, tupi lenkas ant kelmiuko, žiba akys kaip velniuko… Beje, ir kaimynai apie mus ne mažiau turi kvailų stereotipų. Taigi, galima prisikabinti prie kiekvieno pavadinimo ir pradėti jį keisti, bet juk tai kvailystė. Ir kol mes neatsisakome savo istorijos, papročių, tautosakos, tradicijų – bent jau kol kas čigonas ir negras yra normalūs lietuvių kalbos žodžiai su savo istorija ir dabartimi.

Tačiau niekas pasaulyje nestovi, juoba kalba, kurios esminis bruožas – kaita. Ir štai, pastaruosius 20-30 metų kalboje ima lygiagrečiai plisti žodžiai juodaodis ir romas. Kalbą palaiko, keičia ir kuria ją vartojanti visuomenė, vadinasi, ir atskiros jos grupės turi tam teisę. Todėl galima konstatuoti, kad šiuo metu lietuvių kalboje atsiradę du leksiniai sinonimai – čigonas/romas, negras/juodaodis. Nuo to, kad atsirado sinonimas, senieji žodžiai nė kiek nei pablogėjo, nei pagerėjo. Tiesiog juos visus turime kalboje, kaip karta/generacija, spausdintuvas/printeris ir pan. Natūralu, kiek paegzistavę kartu, gali ir likti kalboje, o gali vienas kitą ir išstumti iš kalbos, priklausomai nuo stilistinės konotacijos pokyčių, tabuizavimo procesų, kalbos ekonomijos principų, pragmatinių veiksnių ir kt. Deja, visi šie procesai ilgi. Ir net jei sinonimai pasiliks, tikrai negras su čigonu liks kaip istorizmai, t.y., normalūs lietuvių kalbos žodžiai.

Naujų žodžių radimasis kalboje paprastai turi savo priežastis. Dažniausia iš jų – naujų esinių radimasis kartu su pavadinimais. T.y., kalba keičiasi su gyvenimu. Kadangi nei juodaodžio, nei romo niekaip neina priskirti prie tų naujų esinių, iš karto kyla įtarimas dėl proceso natūralumo – kodėl staiga jų prireikė? ar procesas tikrai natūralus? jei ne, kas tuo rūpinosi? Prisimenant dešimtmečių senumo pasvarstymus apie netinkamus žodžius anglų kalboje ir politkorektiškumą apskritai, apie jungimąsi prie europinės kultūros (suprask, aukštesnės), apie visokių tarptautinių organizacijų rekomendacijas, toks kalbos raidos natūralumas labai abejotinas. Ir iš tiesų – tai dirbtinai skatinamas kai kurių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, paskirų tam tikrų pažiūrų entuziastų. Priežastys aiškinamos maždaug taip: politkorektiškumas, tolerancija, nepykantos ir galios demanstravimo prevencija, ksenofobijos išgyvendinimas, savivardžiams didesnis palankumas, nurodymai iš aukščiau ir pan. Aišku, tokios priežastys lemia dalykinę skirtį: kas sena – bjauru ir nevartotina, kas nauja – pažangu ir skatintina. O kodėl???? Deja, tikro atsakymo girdėti neteko. Nuosekliausias įrodymas būtų – sociolingvistiniai moksliniai tyrimai, aiškinantis kokio gi behomofobiškumo lietuvio kalboje ir sąmonėje tie negras ir čigonas. Deja, tokie specifiniai tyrimai neatliekami, nes greičiausiai suprantama, kad rezultatas bus ne toks, kokio tikimasi, o žodynai, tautosakos rinkiniai, istoriniai bei grožiniai tekstai, kai kurie tiriamieji tautosakos ir papročių mokslo darbai atskleidžia, kad lietuvio sąmonėje tai visiškai neutralūs tautovardžiai su kai kuriomis pragmatinėmis konotacijomis, būdingomis visiems kitiems anksčiau išvardytiems tautovardžiams. Beje, kitų kalbų tekstai, kuriais mėgstama argumentuoti žodžių netinkamumą, yra visiškas nesusipratimas. Anglų kalboje funkcionuojantis žodis su visiais sociokultūriniais priklausiniais (t.y. konceptas) nieko bendro gali neturėti su lietuviškais atitikmenimis, o iš kalbos į kalbą keliauja iš esmės keisdamas savo semantiką – tai įrodyta ne vienu tyrimu.

Iš viso to aiški išvada: kalbamų žodžių (konceptų) keitimas vienas kitu yra ne natūralus kalbos raidos procesas, o aiškiausiai kyšo socialinės inžinerijos ūsai – pakeisk žmogaus galvoje vieną konceptą kitu (karas yra taika, žmoga, invalidas…) ir gausi kitaip mąstantį (arba nemąstantį) žmogų (tai populiariai aprašyta Orvelo „Apie naujakalbę“, o atmintyje dar gyvas eksperimentas – homo sovieticus formavimas). Kalba, kaip vienas iš socialinės inžinerijos įrankių, pasirodė esantis patrauklus, nors ir gremėzdiškas. Mat, viena vertus, staigus žodžio pakeitimas nebūtinai lemia ir koncepto pasikeitimą galvoje, kita vertus, konceptų kaita yra labai ilgas procesas. Gerokai ilgesnis nei pasirengę laukti socialiniai inžinieriai ir jų užsakovai. Iš čia konfliktas lygioje vietoje: štai trisdešimt metų prabėgo, tiek fondų lėšų įsisavinta, o tie lietuviai vis nepamiršta nei negro, nei čigono – net jei oficialiai ir prisitaiko (dėl užimamų pareigų, padėties visuomenėje, šventos ramybės), už akių vis tiek čigonuojasi ir negruojasi, nuoširdžiai nesuprasdami, kuo skiriasi seni žodžiai nuo naujažodžių. Tada procesui paspartinti pasitelkiamos teisinės priemonės (kova su neapykantos kalba), kenselinimas, melas (visi čigonai nori būti romais). Pasipila žiežirbos, sprogsta bombos. Uždanga nusileidžia.

Tai toks nelabai skanus vaizdas. Kad nebūtų visiškai liūdna, siūlau pasiskaityti žymaus žurnalisto čigono Tibor Racz straipsnį, kuriame jis dalinasi savo potyriais. Aišku, kad tai ne visi čigonai ir ne vienintelė teisinga pozicija. Tai žmogus išsako savo nuomonę ir nieko jam už tai nebūna. Straipsnis vokiečių kalba, todėl patogumo dėlei pateikiu jo vertimą, kuris gal kur ir netikslus, bet pasitikrinti nesunku pagal nuorodą:

https://taz.de/Politische-Korrektheit/!5012673

Aš čigonas

Įsivaizduokite, kad užsisakote „romų šnicelį“ arba „etninį šnicelį“ vietoj „čigonų šnicelio“. Tai skamba keistai, bet taip nėra. Taip jis nurodomas vengrų meniu. Politiškai korektiškos terminologijos sistema turi savo spąstų, ir žmonės vis labiau nežino, kaip kreiptis į šių etninių grupių narius. Ar terminų sinti ir romai vartojimas tikrai yra nušvitimo ženklas? Vien todėl, kad „čigonas“ laikomas nedviprasmišku įžeidimu?

Man atsakymas aiškus: aš esu čigonas. Ir nesutinku su tuo, kad terminas „čigonas“ yra žeminantis ir įžeidžiantis žodis, apkrautas klišėmis ir išankstiniais nusistatymais. Tuo pačiu metu man sunku, kad kai kurie mano pažįstami nevadina manęs „čigonu“. Politiškai korektiškų terminų vartojimas automatiškai nesukuria pagarbos. Ir kasdienės diskriminacijos nesumažina terminai „sinti“ ir „romai“.

Vengriškas žodis „Cigány“ (čigonas) tėra žodis. Jis nieko nesako apie santykį su šios etninės grupės nariais. Dauguma vengrų ir taip labai mažai žino apie mano tautą ir turi mažai asmeninės patirties su mumis. „Turi mėlynas akis, tu ne čigonas!“ – pavyzdžiui, man pasakė viena mergina Vokietijoje ir labai nustebo, kad tvirtinau, jog esu vienas iš jų. Ji taip pat klydo: mano akys žalios.

Šis epizodas yra dar vienas pavyzdys, kaip sunku žmonėms priimti žmogų, kuris neatitinka jų išankstinių nuostatų ir stereotipų. Daugelis negali patikėti, kad romai yra rašytojai, gydytojai, inžinieriai ar žurnalistai – kaip aš. Nedarbas, skurdas, atskirtis – romai susiduria su daug rimtesnėmis problemomis nei jų etninės kilmės etiketė.

Jei kas nors manęs paklaustų: „Tu dirbi, mokaisi, kodėl vadini save čigonu?“, tai aš atsakyčiau: „Nes aš esu čigonas, kaip ir tie, kurie neturi darbo ir negali mokytis.“

Praraja tarp didžiausios Europos mažumos ir daugumos visuomenių didėja, nes pastarosioms trūksta patirties ir smalsumo atsiverti mums. Vengrijoje draugauju su daugeliu akademikų, kurie primygtinai reikalauja vadintis „Cigány“. Jie taip pat nėra susipažinę su terminais „sinti“ ir „romai“. Tačiau jie nėra vieni. Mano tėvai visada sako: „Žodis „romai“ yra veidmainiškas. Mes esame čigonai. Mes niekada nevadinome savęs romais. Ir šis žodis yra tik toks geras arba blogas, koks yra mūsų elgesys.“

Etninis sąmoningumas tarp mūsų, romų, formuojasi lėtai. Ir tai svarbu. Tačiau lygiai taip pat svarbu išspręsti pagrindines problemas. Ypač Rytų Europoje vis dar yra daug romų gyvenviečių, kur žmonės turi gyventi miestų pakraščiuose be vandentiekio ar elektros. Taip pat yra siūlymų, pavyzdžiui, Vengrijos kultūros ministro Zoltano Balogo, kad romų vaikai mokyklose būtų mokomi atskirai nuo kitų vaikų.

Vokietijoje situacija kitokia. Čia žodis „čigonas“ buvo diskredituotas pirmiausia dėl nacių režimo. Tie, kurie pasisako už nediskriminacinę terminologiją, mano, kad privalo saugoti savo „sinti“ ir „romus“ nuo bet kokių įžeidimų. Tačiau aš taip pat daugiau nei 30 metų gyvenu šalyje, kurioje klesti išankstinis nusistatymas prieš čigonus: Vengrijoje. Ten kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik“ yra antra pagal stiprumą politinė jėga visoje šalyje ir kasdien populiarėja.

Ir vis dėlto: mano paveldas yra mano privatus reikalas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas tikru čigonu – kaip sakoma ispanų flamenko dainininko Camerono de la Islos dainoje „Soy gitano“. Bet aš taip pat esu vengras ir europietis. O dabar – tikiuosi, kad tai ne kanibalizmas – valgau čigonišką šnicelį.