Žodis kaip daiktas

Juridinė lingvistika yra dar naujas mokslas Lietuvoje, neturintis labai griežtos metodikos ir apibrėžtumo, todėl šio straipsnio tikslas – aprašomuoju analitiniu metodu pateikti svarbiausias teorines nuostatas, aptarti esmines srities sąvokas, parodyti lingvistinės analizės problematiką ir galimus lingvistinės analizės būdus. Tai būtų pirmas tokio pobūdžio straipsnis, todėl pasirinktas teorinis žiūros taškas, kituose straipsniuose bus pristatomos skirtingos lingvistinės ekspertizės ir su jomis susijusios problemos bei jų sprendimo būdai. Šio straipsnio pagrindu parengta ir žurnale „Notariatas“ Nr. 30/2020 paskelbta populiari jo versija.

1. Juridinės lingvistikos radimasis

Juridinės lingvistikos terminas Lietuvos teisės bei lingvistikos terminijoje iki šiol nevartotas arba vartotas labai retai. Galima aptikti terminus teisinė lingvistika, teisinė kalbotyra, kalba ir teisė ir panašius darinius. Šiaip terminas randasi iš Vakaruose jau nemenkas tradicijas turinčių teisės/lingvistikos krypčių, esama net atskirų magistro programų, pvz.:
Hofstra University: Master of arts in Linguistics / Forensic Linguistics;
Queen Mary University of London: Language and the Law / Postgraduate Diploma;
Aston University: Forensic Linguistics MA;
Cardiff University: Forensic Linguistics (MA). 

Taip pat galima paminėti keletą Vakaruose pasirodžiusių monografijų šia tema:
John Olsson Forensic Linguistics, Second Edition (2008);
John Olsson Word Crime: Solving Crime Through Forensic Linguistics (2009);
Coulthard Malcolm, Alison Johnson An Introduction to Forensic Linguistics: Language in Evidence (2010);
Coulthard Malcolm, Alison Johnson (eds.) The Routledge Handbook of Forensic Linguistics (2013);
Enrico Francesconi, Simonetta Montemagni, Wim Peters, Daniela Tiscornia (Eds.) Semantic Processing of Legal Texts. Where the Language of Law Meets the Law of Language (2010).

Paminėti šaltiniai rodo, kad anglų kalba vartojami tokie terminai Forensic Linguistics, Language and the Law, Legal Linguistics, Language of Legal Texts. Susipažinus su šių sąvokų turiniu, paaiškėja, kad iš esmės kalbama apie tą patį, o skirtumai randasi iš kai kurių specifinių akcentų arba iš tradicijos. Nėra reikalo visų trijų terminų versti skirtingai, jei sąvoka turima ta pati. Taip pat reikia atsižvelgti, kad Lietuvos mokslo apyvartoje jau egzistuoja stabilūs žodžių junginiai Juridinė paslauga, Juridinė tarnyba, Juridinė kontora, Juridinė pagalba piliečiams, Juridinė atsakomybė ir t.t.; ypač aktualus gretimos srities terminas – Juridinė retorika. Todėl ir šią mokslo bei tyrimų kryptį arba galimą studijų dalyką tinkamiausia vadinti Juridinė lingvistika.

Bene pirmąkart terminas forensic linguistics pavartotas 1968 metais, kai Jungtinės Karalystės lingvistikos profesorius Janas Svartvikas išanalizavo Timothy Johno Evanso, apkaltinto savo šeimos nužudymu, tardymo parodymus, pateiktus teismui, ir iš stilistinių markerių nustatė, kad jie sufabrikuoti pirminio tardymo institucijose, o kaltinamasis apskritai nedavė parodymų (Svartvik 1968: 46). Šis sėkmingas aiškinimo atvejis (deja, pačiam kaltinamajam ši sėkmė nepadėjo, nes bausmė jau buvo įvykdyta) pasuko tolimesnę juridinės lingvistikos raidą labai siaura kryptimi – kelti abejones policijos tardymo protokolais. Nors lingvistiniai tyrimai pasirodė įdomūs – buvo sudaryti policijos pareigūnų kalbos stiliaus bei žodyno aprašai, žodinių parodymų šifravimo dėsningumai ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose juridinės lingvistikos pradžia laikytina 1963 metų Ernesto Mirandos byla, kurios metu buvo suabejota pranešimų, supažindinančių kaltinamuosius su jų teisėmis, kalba ir stiliumi – ar iš tiesų kaltinamieji adekvačiai suvokia savo teises. Ši procedūra mums gerai pažįstama iš amerikiečių filmų: „Jūs turite teisę tylėti. Jei kalbėsite, viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota teisme prieš jus…“ Šis teismo procesas pagimdė vadinamąsias Mirandos pataisas (Miranda Rights), o juridinę lingvistiką pastūmėjo domėtis ne tik policijos tardymų protokolų kalba (t.y. policininkų ir įtariamųjų kalba), bet ir liudininkų parodymų kalba ir jų teisinės kalbos suvokimu.

2. Juridinės lingvistikos lietuviškas kontekstas

Kaip jau sakyta, šiuolaikinė juridinės lingvistikos tyrimų sritis Vakaruose atsiranda 20-tojo amžiaus antrojoje pusėje, bet tai nereiškia, kad Lietuvos teisės teorijoje ir praktikoje teisės ir lingvistikos sankirtos nematomos ir nežinomos. Atvirkščiai – teisės teoretikai visą laiką tvirtina, kad vienas iš pagrindinių teisės aiškinimo būdų yra lingvistinis. Iš tiesų taip, bet tereikia žvilgtelėti į Lietuvos teisininkų rengimo programas – teisė lingvistiškai nagrinėjama neišklausius nė vieno lingvistikos kurso. Būtent dėl menko šios srities teisininkų pasirengimo pastaraisiais metais nuolat kyla ir vis didėja lingvistikos ekspertų poreikis, kai praktiškai susiduriama su teisės ir lingvistikos sankirtomis teismuose. Kai kuriuose universitetuose vienu metu buvo atsiradę juridinės lingvistikos kursai, bet įdėmiau pažvelgus pasirodė besą kiek modifikuoti kalbos kultūros ar terminologijos kursai. Šiuo metus Vytauto Didžiojo universitete skelbiami dalykai, pavadinti Teismo lingvistika ar Teismo lingvistikos įvadas. Dalyko turinys iš tiesų truputį platesnis už juridinės lingvistikos apimamą sritį. Esama žingsnių ir Vilniaus universiteto Teisės fakultete – kiekvienais metais fakulteto doktorantams skaitoma juridinės lingvistikos paskaita (skaito A. Smetona), šie klausimai nagrinėjami ir per specialybės kalbos seminarus, gaila, deja, tai tik pasirenkamasis dalykas.

Juridinės lingvistikos klausimais Lietuvoje irgi rašyta – nuo grynai teorinių iki gana praktinių temų. Tiesa, ne viskas, kas teisėje susiję bent kiek su kalbotyra, yra juridinė lingvistika, nors ir priskiriama jai. Pavyzdžiui, Lietuvos ekspertizės centro skelbiamos lingvistinės ekspertizės iš tiesų tokios nebuvo iki pat 2019 metų – ten buvo skelbiama, kad atliekamos tokios lingvistinės ekspertizės rūšys: teksto autorystės nustatymas, grafologinė ekspertizė ir pan. Iš tiesų tai techninės ekspertizės, su lingvistika apskritai mažai turinčios ką bendra. Ir tik 2019 metais pradedamos siūlyti lingvistinės ekspertizės – teksto supratimas ir vertinimas.

Šiuo metu bene rimčiausiai šioje srityje dirba Anelė Žalkauskienė, Gintarė Herasimenkienė, Laimutis Laužikas, Antanas Smetona. Juridinės lingvistikos kontekste labai įdomus Tomo Berkmano straipsnis apie lingvistinio neapibrėžtumo ir teisės santykį (Berkmanas 2002: 26–56). Nors profesorės Reginos Koženiauskienės darbai yra iš juridinės retorikos srities, bet galima teigti, jog tai artimai susiję su juridine lingvistika.

3. Lingvistinė teksto analizė ir teisė

Teisės profesorius Egidijus Kūris per vieną interviu teigė: „Tai štai, pagal tą unterio Prišibejevo receptą yra pasielgęs ne vienas Lietuvos teismas, nes įsikabina raidės ir nežiūri į esmę. Šiuo atveju teisėjas nusprendė, kad tai, kas buvo pasakyta, yra ne teiginys, o tiktai nuomonė. Na, man tai atrodo kaip teiginys. <…> toks kabinimasis į raidę ir formalistinis požiūris į teisės tekstą susiformavo dar 1996 m., kai vienas politikas pasakė frazę „kas galėtų paneigti galimybę, kad…“. <…> Tada teismas paskyrė filologinę ekspertizę ir toks pats siauro žvilgsnio filologas atliko ekspertizę ir nustatė, kad jeigu sakinio pabaigoje yra klaustukas, tai vadinasi, tai ne teiginys. Tai tokiu būdu mes vienas apie kitą galime klausinėti pačių įvairiausių dalykų.“ (Samoškaitė 2012)

Tai lietuviško teisinio teksto analizės ir vertinimo ypatumai. Kūris teisingai pastebi, kad problema abiejų pusių – teisininkų negebėjimas lingvistiškai patiems spręsti apie gana paprastus šnekos aktus ir dėl to priverstiems užsakinėti lingvistines ekspertizes; kaip ir šioje srityje neprofesionalių lingvistų, kurie formaliai žvelgia į nagrinėjamus objektus. Lingvistų poziciją, beje, suprasti galima: nuo Antikos laikų pagrindinis kalbos tyrėjų dėmesys buvo sutelktas į kalbos sistemą, o ne į realų kalbos vartojimą. O ir apskritai, lingvistinis požiūris į teisę nebuvo pakankamai nei plėtojamas, nei vertinamas, nei tyrinėjamas. Kūrio minima frazė teisme formaliai buvo išaiškinta ir sprendimas priimtas 1996 metais, o štai kitoje teisinės ir lingvistinės kultūros terpėje beveik tuo pat metu jau skelbiami tyrimai apie kalbinių prasmių aiškinimą tiek lingvistine, tiek teisine prasme: teisės žurnalas „Washington University Law Review“ jau 1995 metais nagrinėja reikšmių perteikimą teisėje lingvistiniu aspektu (Levi 1995: 771–783).

3.1. Lingvistinė teksto analizė

Realaus (ne formalaus) teksto suvokimo ir aiškinimo galimybių praktines ir teorines prielaidas sprendžia lingvistinės pragmatikos disciplina, ypač jos šaka – šnekos aktų teorija. Šiandien šios srities lengvai prieinamas ir bene išsamiausias lietuviškas tekstas yra Danguolės Satkauskaitės mokomoji knyga „Lingvistinė pragmatika“ (Satkauskaitė 2011). Subjektyvi nuomonė, skatinimas, raginimas, grasinimas ir visos kitos pragmatinės situacijos atsiranda moduliuojant pagrindinę pasakymo žinią. Būtent tokias kalbines situacijas (kylančias iš konteksto) ir nagrinėja lingvistinė pragmatika – kalbinės veiklos teorija.

Paprastai žmogus kalba dėl trijų priežasčių: pasidalinti informacija („ar žinai…“), paveikti aplink esantį pasaulį („balsuok už mane…“) ir išreikšti emocijas („po šimts pypkių“). Kiekvienas  konstatuojamasis teiginys, nepriklausomai nuo jo bendrojo pobūdžio, yra teigimas arba neigimas bet kokio fakto, kas gali būti tiesa arba netiesa: „Kas kalbos priemonėmis pasakoma apie pasaulį, gali būti teisinga arba ne. Tai, kas pasakoma apie pasaulį ir yra teisinga arba neteisinga, vadinama propozicija“ (Satkauskaitė 2011:9). Vadinasi, konstatuojamieji pasakymai visada yra duomenų arba žinių teigimas, net jeigu tai ir nuomonė. Klausiamieji pasakymai iš pirmo žvilgsnio tik atrodo esantys be žinios, tačiau iš tiesų juose slypi siekis sužinoti žinią, kuri vienaip ar kitaip turi remtis jau turimomis žiniomis, pateiktomis ankstesniais pasakymais, bendromis pokalbio dalyvių žiniomis apie pasaulį – tai ir yra įvairiais būdais klausime šifruojamos, pateikiamos, naudojamos žinios.  Čia susiduriame su kitu pragmatikos tyrimo objektu – presupozicijomis – „Jų kalbėtojams reikia, kai jie mano, jog jų pašnekovai tam tikrus dalykus jau žino ir jų nebereikia sakyti. Tai, ką kalbėtojai presuponuoja, turi lemiamos reikšmės, kaip pašnekovai supras keleto propozicijų sąryšius“ (ibid:10) Presupozicija yra prielaida, kurią adresantas daro pokalbio metu, arba iš pasakymo išplaukianti išvada. „Kitaip tariant, presupozicija – tai, ką tariame esant tiesa. Jei viską turėtume įrodinėti, negalėtume efektyviai bendrauti, todėl didelė žinių dalis lieka neeksplikuota, t.y. nepasakyta tiesiogiai, nors žinoma ir adresanto, ir adresato. Analizuojant dialogus, svarbu įvertinti tiesiogiai nepasakytas prielaidas, esančias kiekviename pasakyme ar dialogo replikoje, nes juk pasakymas ne tik išsakomas adresanto, bet ir suvokiamas adresato. Tik tada, jei visi pokalbio dalyviai teisingai įvertins presupozicijas, bendravimas bus visavertis. <…> Vienas iš loginės semantikos pradininkų, matematikas ir filosofas Gottlobas Frege’as, siūlė skirti tai, kas pasakymu teigiama, nuo to, kas juo numanoma.“ (ibid:44)

Taigi, analizuojant konkretaus pasakymo (klausimo) niuansus, nepakanka nustatyti pasakymo propoziciją – ji yra kiekviename rišliame konstatuojamajame, klausiamajame, raginamajame, skatinamajame ar kitokiame sakinyje. Dar reikia įvertini tos propozicijos kontekstą, lingvistinius modifikatorius ir presupoziciją. Pasakymo forma (žodžiai, junginiai, skyrybos ženklai, emociniai ženkliukai ir t.t.) – tai tik prasmės apvalkalas.

Juridinė lingvistika daugiausia aiškina tekstus, kurie yra parašyti (paprastai teisės aktų teiginius ir sąvokas) ir kurie yra pasakyti, bet teisės objektais tampa arba dėl vartojimo vietos (teismo procesas), arba dėl turinio, nesuderinamo su teisės aktuose apibrėžtomis nederamo veikimo ribomis. Kiekvienu atveju lingvisto laukia vis kita situacija, reikalaujanti vis kitų žinių, kito žvilgsnio.  Toliau pateikiami du skirtingi juridinės lingvistikos objektų pavyzdžiai.

3.2. Atvejis 1. Sąvokos neapibrėžtumas 

Pagal Kelių eismų taisyklių 150.5 punktą, sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos ir kt. Tankiai apgyvendintose vietovėse, pakelėse tai yra dažnas KET pažeidimas, numatytas ir ANK. Tačiau nei KET, nei kituose teisės dokumentuose nėra apibrėžta „veja“. Vadinasi, teisės pažeidimo nustatymą ir bausmę už jį lemia ne tik faktinės bylos aplinkybės, bet ir žodžio „veja“ aiškinimas. Beje, CK 1.9 (2) straipsnio nuostatos nurodo, kaip elgtis nesant specialaus sąvokos išaiškinimo – remtis bendrine žodžio reikšme. Teismai visa tai supranta įvairiai: 

Byla II-68-988/2016 – teismas pasirėmė LR želdynų įstatymo 2.20 apibrėžtimi, kad „veja – tai lygaus (horizontalaus ar nuolaidaus) paviršiaus viena žole ar kelių žolių mišiniu apsėtas prižiūrimas žolynas“, ir įvykio nuotrauka, kurioje nematyti jokios prižiūrimos žolės ar žolių mišinio. Todėl Viešosios policijos nutarimą skirti baudą panaikino ir bylą nutraukė.

Byla AN2-19-462/2020 – panašioje byloje apeliacinis teismas įžvelgė išvažinėtos vejos liekanas (t.y. nustatė skirtingas bylos aplinkybes) ir nutarė „vadovautis ne tik moksliniu vejos apibrėžimu, bet ir protingo bei socialiai atsakingo asmens sveiku protu, leidžiančiu suvokti, kad žolė neauga dėl objektyvių priežasčių – ji nuolat išvažinėjama, ištrypiama, žiemos metu ji būna apsnigta, sausros metu – sudžiūvusi ir t. t.“ Baudos nepanaikino.

Byla ATP-666-312/2014 – analogiškomis aplinkybėmis (neaišku, ar tikrai užvažiuota ant vejos) Vilniaus apygardos teismas išaiškina: „Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų atlikti savo pareigą ir rūpintis bei prižiūrėti jai priklausančius žaliuosius miesto plotus, imtis veiksmų, kad tariamo pažeidimo vietoje augtų veja, kuri būtų atskirta nuo kelio dangos, kad būtų pastatyti kelio ženklai, draudžiantys statyti automobilius minėtoje vietoje, ar imtis kitų prevencinių veiksmų, o ne iš karto bausti asmenis, kurie, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, dėl vejos buvimo fakto galėjo sąžiningai klysti.“ Bauda panaikinama.

Taigi, esant tokiai teismų praktikai ir žinant Lietuvos gyventojų įpročius bei klimatą (nemenką metų dalį apskritai jokios vejos negali būti arba bent jau nesimato dėl sniego dangos), bet koks nuvažiavimas nuo kelio gali būti vertinamas kaip užvažiavimas ant vejos, nors iš tiesų ten žvyras, gilus sniegas, purvynas, betono plokštė ir pan. Kita vertus, visada lieka klausimas, kas yra „veja“ ir ar tikrai būtent ji buvo visais atvejais. Lingvisto išvada aiški – akivaizdi teisės akto spraga: neapibrėžta sąvoka, atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, kas suteikia galimybes įvairiam lingvistiniam, semiotiniam ir kartu teisiniam tiek sąvokos, tiek aplinkybių interpretavimui.

3.3. Atvejis 2 . Tyčiojimasis ir niekinimas

Šis atvejis gerokai sudėtingesnis, reikalaujantis pragmatiko žinių ir interpretavimo sugebėjimų. Tyčiojimasis, neapykantos skatinimas, kurstymas diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti – BK 170 str. 2-3: „2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas… 3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas…“ 

Greta BK 145 str.: „1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas…“

Abejonių nėra, kad pagrindinė ir dažniausia grasinimo, tyčiojimosi, skatinimo ir kurstymo veiklos priemonė – kalbinė veika. Gyvenime tai realūs šnekos aktai. Žinoma, ir tyčiotis, ir skatinti, ir kurstyti galima ir kitais būdais: piešiniais, plakatais, gestais, dainuškomis, spektakliais, filmais ir pan., – bet tai vienaip ar kitaip kalbinę raišką papildantys reiškiniai, grynuoju pavidalu egzistuojantys retai. Todėl greta pragmatinės ir semantinės teksto analizės galima telktis ir semiotinę analizę. Pastaraisiais metais su BK 170 straipsnyje minimomis veikomis tiesiogiai susijęs naujas mūsų gyvenimo reiškinys – anoniminiai komentarai po internetinėmis publikacijomis. Po jų dažnai kyla klausimas: ar tai tokia ekstremali nuomonės laisvės išraiška, užtikrinama Konstitucijos, ar vis dėlto Baudžiamajame kodekse numatyta veika?

Paprastai teisminio nagrinėjimo metu keliamas klausimas, ar pasakyti žodžiai, frazė reiškia tyčiojimosi, niekinimo, neapykantos, nesantaikos skatinimą ar diskriminavimo, smurtavimo, fizinio susidorojimo kurstymą. Taip pat šie žodžiai ar frazės būna skelbiami masiniu tiražu. Todėl kurstymas, skatinimas, tyčiojimasis ar niekinimas yra komunikaciniai aktai. Taigi, kas apskritai lemia sprendimą, kad tekstas yra skatinamasis nužudyti, sutrikdyti sveikatą, susidoroti?

Kurstymą ir skatinimą apima skatinamieji šnekos aktai, kurie būna įvairių tipų: įsakymas, nurodymas, pasiūlymas, kvietimas, prašymas, grasinimas, perspėjimas, draudimas ir pan. Jie perteikia truputį besiskiriančius vienas nuo kito komunikacinius ketinimus. Įdomiausia, kad šiems šnekos aktams apibūdinti netinka tradicinės logikos kriterijai tiesa/netiesa. Skatinamiesiems (kaip ir klausiamiesiems) šnekos aktams vertinti pasitelkiamas komunikacinio akto sėkmingumo/nesėkmingumo kriterijus. Būtent todėl pirmiausia svarbu apibrėžti sąlygas, kuriomis skatinamasis šnekos aktas atpažįstamas ir gali būti vertinamas kaip sėkmingas arba nesėkmingas.

Skatinamųjų šnekos aktų sėkmingumo sąlygos: a) propozicinis turinys ir jo reikšmė – propozicija, kontekstas, modifikatoriai, presupozicija; b) parengiamosios sąlygos – adresatas pajėgus įvykdyti raginimą, raginimas dar neįvykdytas, pasakymas turi būti visuomeninės arba politinės komunikacijos elementas (adresato, adresanto ar paties šnekos akto visuomeninė reikšmė), komunikacijos akto dalyviai nelaiko savaime suprantama, kad be raginimo adresatas įvykdytų veiksmą; c) adresanto nuoširdumas. Tačiau esminė skatinamojo šnekos akto sąlyga – d) komunikacinis ketinimas: ar tai sakydamas adresantas išreiškia pageidavimą, kad būtų atliktas veiksmas. Tik esant visoms sėkmingo komunikacijos akto sąlygoms, galima pripažinti komunikacijos aktą galimai sėkmingu. Pažymėtina, kad dalies sėkmingo komunikacijos akto atributų analizė peržengia lingvistinės kompetencijos ribas. Pavyzdžiui, lingvistas nesprendžia, ar nagrinėjamas komunikacijos aktas yra politinės komunikacijos elementas, ar adresantas nuoširdus, ar visuomeniškai jis pats reikšmingas – juk negali to spręsti nematydamas adresanto, o ir analizuojamas tekstas dažnai būna anoniminis. Čia puikiai atsiskleidžia teisinio lingvisto subtili padėtis (ir gebėjimas laiku sustoti bei neperžengti savo kompetencijos ribų) – nustatęs, kad šnekos aktas skatina ar kursto, ir šnekos akto teiginiais bei gramatinėmis formomis įrodęs komunikacinį ketinimą (t.y. nustatęs dalį faktų apie pasakymą), vis dėl nesprendžia nei to, ar komunikacijos aktas gali būti sėkmingas, nei to, ar adresantas kaltas pagal BK straipsnį, nes skatinamojo komunikacijos akto sėkmingumo vertinimo ir kaltės nustatymo visuma yra tik teismo kompetencija.

Esant pirmiau aptartoms sąlygoms, sėkmingas skatinamasis komunikacijos aktas gali būti reiškiamas ne tik skatinamosios semantikos ir formos veiksmažodžiais įsakau, kviečiu, reikalauju, prašau, draudžiu, paimk, nuteisk, pakark ir pan., bet ir kitokiomis gramatinėmis formomis: Už ginklų! Mirtis okupantams! Lagaminas, stotis, Rusija, ir pan. Skatinimą gali reikšti ne tik veiksmažodžiai ar frazės, bet ir atskiri žodžiai, pavyzdžiui: būdvardis Kartu! (per vestuves reiškia raginimą išgerti ir bučiuotis) arba daiktavardis Pavojus! (reiškia raginimą imtis priemonių jam išvengti ar atremti) ir pan.

Taip pat reikia įvertinti tai, kad bet koks skatinimas ar kurstymas gali būti pasakomas (parašomas) arba neutraliai, arba tyčiojantis, niekinant, kartu nepamirštant, kad tyčiojimasis arba niekinimas gali būti savarankiški neskatinamieji komunikaciniai aktai, kurie irgi būna kodeksuose numatytos veikos arba kitų veikų sunkinančios aplinkybės. Tyčiojimosi ar niekinimo buvimą daugiausia lemia pasakymo forma, leksemų turinys. Todėl tiek nuomonė, tiek skatinimas gali turėti tyčiojimosi ar niekinimo pažymių.

Visuose analizės etapuose svarbu skirti nuomonę nuo informacijos pateikimo ar skatinimo, nes labai nesunkiai galima paminti konstitucinę nuomonės turėjimo ir žodžio laisvę.

4. Apibendrinimas

Keičiantis visuomenei ir visuomeninėms santvarkoms, intelektualėjant žmonių veikloms, daugėjant protinio darbo žmonių, vis dažniau reikės analizuoti žmonių kalbinę veiklą – įvairiausius jos aspektus, įskaitant ir sankirtas su teise. Teisiniame lauke jau dabar matyti poslinkiai nuo lingvistinio teisinio teksto aiškinimo (juridinės hermeneutikos) į kalbinių veikų lingvistinę-teisinę (kam labiau patinka – teisinę-lingvistinę) analizę. Tačiau gyvos žmonių kalbos neapibrėžtumas dar neleido sukurti matematinio tikslumo jos analizės įrankių – nepaisant aiškių laimėjimų, juridinė lingvistika vis dar tebeieško savo kelių ir metodų.

Po truputį pereinama prie suvokimo, kad juridinė lingvistika nėra lingvistinio teisės aiškinimo sinonimas, o gerokai platesnis tyrimų laukas: nuo rašytinės įstatymo kalbos vingrybių, ikiteisminio ir teismo proceso dalyvių kalbos analizės iki konkrečių kalbinių veikų (šnekos aktų), kurios yra numatytos įvairiuose kodeksuose kaip vienaip ar kitaip reguliuojamas (draudžiamas) veikimas, už kurį gresia atsakomybė ir kurį vertinti vien teisinių įrankių nepakanka – būtinas ir lingvistinis-pragmatinis išaiškinimas.

Iš tiesų juridinės-lingvistinės ekspertizės uždavinys – visapusiškai įvertinti tekstą: teisės akto turinio, liudininko ar kaltinamojo parodymų, įtartinos kalbinės veikos turinio atžvilgiu. Lingvistikos ekspertas, kad ir kiek būtų susipažinęs su teise, tiesiog neprivalo ir neturi teisės imtis nei teisėjo, nei nustatytų faktų teisinio vertinimo, kaip ir į nagrinėjamus kalbos faktus (šnekos aktus) turi žvelgti ne formaliai, o per visą žmogaus lingvistinio komunikavimo spektrą: komunikacijos akto dalyviai viena gali galvoti, antra – pasakyti, trečia – suprasti; o raiškos formų įvairovė – iš esmės beribė. Todėl faktams atskleisti visa tai būtina įvertinti.

Literatūra

Berkmanas, T.  2002. Ar lingvistinis neapibrėžtumas užkerta kelią teisės viešpatavimo (rule of law) įsigalėjimui? International Journal of Baltic Law No. 1, Vol. 1, 26–56. 
Francesconi, E., Montemagni, S., Peters, W., Tiscornia D. (Eds.). 2010. Semantic Processing of Legal Texts. Where the Language of Law Meets the Law of Language. Springer.
Levi, J. N. „Introduction: „What is Meaning in a Legal Text?“ A First Dialogue for Law and Linguistics. Washington University Law Review vol. 73 WASH. U. L. Q. 771–783. Prieiga per internetą: https://openscholarship.wustl.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1657&context=law_lawreview (žiūrėta 2019-04-20) 
Malcolm, C., Johnson, A. 2010. An Introduction to Forensic Linguistics: Language in Evidence. London and New York: Routledge.
Malcolm, C., Johnson, A. (eds.). 2013. The Routledge Handbook of Forensic Linguistics. London and New York: Routledge.
Olsson, J. 2008. Forensic Linguistics, Second Edition. London: Continuum International Publishing Group.
Olsson, J. 2009. Word Crime: Solving Crime Through Forensic Linguistics. London and New York: Continuum International Publishing Group.
Samoškaitė, E. 2012. E.Kūris: teisinis nihilizmas tęsiasi nuo Garliavos iki K.Brazauskienės rentos. delfi 2012-02-09. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ekuris-teisinis-nihilizmas-tesiasi-nuo-garliavos-iki-kbrazauskienes-rentos.d?id=55292655 (žiūrėta 2019-04-10) Satkauskaitė, D. 2011. Lingvistinė pragmatika. Mokomoji knyga aukštųjų mokyklų studentams. Prieiga per internetą: https://www.knf.vu.lt/dokumentai/failai/katedru/germanu/Satkauskaite_LINGVISTINE_PRAGMATIKA_elektronine.pdf
Svartvik, J. 1968. The Evans Statements. A Case for Forensic Linguistics. Gothenburg Studies in English vol. 20.