Kalbos kitimo priežastys – socialinės ir politinės. Keičiasi visuomenės gyvenimas – keičiasi ir kalba. Rusijos sukeltas nusikalstamas karas Ukrainoje, be abejo, yra vienas iš tokių reiškinių. Jis mus liečia tiesiogiai, todėl nieko nuostabaus, kad vienaip ar kitaip veikia ir kalbą. Žinoma, bendrąjį ir ilgalaikį poveikį kalbai galima pastebėti tik laiko perspektyvoje, todėl dabar kalbėti apie kokias nors kalbų kontaktų pasekmes per anksti. Kita vertus, kai kurie politiškai angažuoti dalykai kalboje matomi jau šiandien. Tiesa, neaišku, ar jie ilgalaikiai ir ar apskritai įsitvirtins kalboje. Gali būti taip, kad, pasikeitus politinėms aplinkybės, paaiškės ir pokyčių laikinumas.
Šia tema pirmiausia minėtini oficialūs standartinės kalbos reguliavimo veiksmai – Valstybinė lietuvių kalbos komisija nuolatos priima nutarimus dėl oficialiųjų užsienio vietovardžių formų lietuvių kalba, tarp jų ir Ukrainos. Dabar sunku pasakyti, kuris veiksnys pasirodė svarbesnis karo pradžioje – ar privatus kalbėjimas paveikė oficialius kalbos politikos vykdytojus, ar atvirkščiai. Pavyzdžiui, galima paminėti VLKK 2022 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. N-2 (191), kuriame oficialiai teikiamos gretimos formos: Kijevas/Kyjivas. Beje, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad VLKK jau seniai (dar iki karo) dirba šia kryptimi – VLKK inicijuotame žinyne „Pasaulio vietovardžiai“ jau greitai dešimt metų, kai teikiami autentiški ukrainietiški vietovardžiai.
Deja, karo aistros kartais užtemdo ir sveiką protą. Lietuvių ir lietuvių kalbos kontaktai su ukrainiečiais ir jų kalba yra labai seni. Siekia dar tuos laikus, kai ukrainiečių kalbos nė nebuvo – kai kurias tradicines vietovardžių formas mes perėmėme tiesiogiai iš rusėnų – Kijevas, Lvovas, Zaporožė, – manymas, kad čia kokia nors rusų kalbos įtaka, yra didžiai klaidingas. Ukrainiečių kalba irgi kinta – balsiai e, o uždarame skiemenyje ilgainiui virto į i. Todėl ir pasikeitė tie pavadinimai ukrainiečių kalboje. Vadinasi, šiuolaikinės ukrainietiškos pavadinimų versijos yra kalbos modernybės dvelksmas, o mes savo kalboje užkonservavome senovines ukrainietiškas (rusėniškas) formas – ar tai ne saugotina vertybė? O kur dar greta vartojami stabilūs žodžių junginiai: Kijevo Kotletas, Kijevo Pečorų laura, Kijevo Rusia…
Kiek kitaip galima aptarti ir vertinti privačioje vartosenoje pastebimas tiek rašto, tiek pačios kalbos naujoves. Žinoma, tai pirmiausia yra protesto kalbėjimas. Pabrėžiu – kalbėjimas. Ilgą laiką kalba gyvavo dviem pavidalais: rašytiniu ir sakytiniu. Jų skirtis paprasta: sakytinė – pirminė, rašytinė – antrinė; sakytinė – mažiau arba visai nenorminta, rašytinė – visada labiau sunorminta; sakytinė – čia ir dabar, rašytinė – atstumas laike ir erdvėje… Su naujomis techninėmis galimybėmis – telefonija, garso ir vaizdo įrašymu, o ypač dabar internetiniu bendravimu – šios skirtys smarkiai apsitrynė. Dabar pokalbių svetainėse, elektroniniu paštu, mesendžeriuose, skaipuose, tymsuose su zūmais ir pan. mes turime galimybę bendrauti raštu čia ir dabar (ir nebūtinai su vaizdu). T.y., greta sakytinės ir rašytinės kalbos randasi nauja jos atmaina – kalbėjimas raštu. Be to, kasdienio šnekėjimo stilius veržiasi ir į rašto kalbą. O kalbėjimas visada turėjo ir turi daug platesnes raiškos galimybes nei rašymas – intonacija, mimika, gestikuliacija, akių kontaktas, greitos ir gyvos reakcijos ir pan. Kaip visa tai perteikti raštu? Čia ir prasideda visokie jausmaženkliai, emotikonai, trumpiniai, neįmanomi žodžių junginiai, skyrybos ženklų netradicinis naudojimas, o standartinės rašybos taisyklės, nosinės su paukščiukais traukiasi į antrą planą. Todėl ir pradedame reikšdami neigiamas emocijas rašyti rusija iš mažosios, o pabrėždami jos nacistinę prigimtį dar raides dvigubiname ir išdidiname: ruZZija arba ruSSija. O šiaip visuomenėje net pasigirsta balsų apskritai dėl Rusijos pavadinimo keitimo: visai pagrįstai siūloma grįžti prie pirminio jos pavadinimo Maskolija, o jos gyventojai – maskoliai (juk iš tiesų berods tik Petras I nukniaukė iš ukrainiečių valstybės pavadinimą – Rusia). Ne veltui žmonių atmintyje tas likę iki dabar. Dar Antanas Baranauskas aiškiai skyrė rusus ir maskolius:
Plati, tyki, lyg senobėj skardi šalis mūsų
Po šiuos plotus viešpatavo ant giminės rusų.
Šiandiej rusai po maskoliais maskoliškai rėdos,
Lietuvos gi tikrus vaikus didžios spaudžia bėdos.
Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda:
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!
Žodžiu, tokie kalbėjimo raštu ypatumai yra suprantami ir pateisinami – siekiama raštu išreikšti visą gyvos kalbos jausmų spektrą, kartu ir požiūrį į karo įvykius parodyti. Kadangi tai pirmiausia jausminis kalbėjimas/rašymas, vargu ar jis yra kalbos pokyčių rodiklis – praeis kartu su nuotaikomis ir madomis. Todėl dėl to per daug jaudintis nėra prasmės. Pagaliau, nepamirškime, juk norminama ir reguliuojama standartinė (viešoji, oficiali, dažniausiai rašto) kalba, o gyvi žmonių paplepesiai (nesvarbu, ar pasakyti, ar parašyti) – nė kieno ne reikalas.
A.S.
Tekstas skelbtas 2023 m. rugpjūčio 11 d. Bernardinuose.