„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Dangus ir Žemės sutvėrėją…“ Ar dar prisimenate, ar meldžiatės? Ne šiaip prisiminiau maldos pradžią. Esama čia nemenko kalbinio klausimo, neišsprendžiamo lietuvių kalbotyroje jau turbūt 100 metų – tikėti Dievą ar tikėti į Dievą.
1909 metais labai aiškiai buvo pasakyta – reikia vartoti tik tikiu Dievą. Ir tai pasakė ne bet kas. Tais metais Seinuose buvo susirinkusi poterių kalbos taisymo komisija, kurioje, be kunigų, dalyvavo Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Jurgis Šapelis – neabejotini lietuvių kalbos autoritetai, net, galima sakyti, šiuolaikinės bendrinės lietuvių kalbos kūrėjai ir puoselėtojai.
Prielinksninė konstrukcija buvo pripažinta atsiradusi dėl lenkų kalbos įtakos. Vėliau tai buvo patvirtinta „Kalbos patarėjuje“ 1939 metais, Prano Skardžiaus konsultuotoje knygelėje „Liturginės terminijos klausimai“ 1953 metais, tą patį patvirtino 1965 metais Romoje posėdžiavusi Apeigyno projekto tikrinimo komisija. Nepaisant to, per visą šimtmetį ir prielinksninė konstrukcija buvo ginama: tai darė kunigas profesorius Paulius Rubikauskas, kunigai Ladas Tulaba ir Juozas Vaišnora, net kalbininkas Leonardas Dambriūnas persigalvojo ir parėmė prielinksninę konstrukciją. Šis klausimas visiškai logiškai peraugo net į teologines diskusijas, keliančias klausimą, ar čia nepainiojame Dievo su jo kūrinija. Tai ką iš tiesų daryti mums, paprastiems kalbos vartotojams, ne visada ir Dievą tikintiems?
Savaime suprantama, teologiniams ginčams šioje svetainėje ne vieta. Belieka pasiremti savo logika: vieni kalbos autoritetai teigė galininko konstrukciją, kiti neneigė ir prielinksninės. Teologai irgi svyravo, todėl net aprobuotuose liturginiusoe tekstuose galime rasti ir to, ir to. „Lietuvių kalbos žodynas“, tai yra tauta, didelio skirtumo nematė ir vartojo abi formas pramaišiui, pagaliau ir indoeuropiečių kalbų raidos logika nedraudžia abiejų formų.
Dėl viso to sąžiningai galiu patarti tik taip: turėkime galvoje dabar esančią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos negriežtą rekomendaciją vartoti tikiu Dievą ir tai darykime oficialiuose, dalykiniuose tekstuose, o tie, kuriems ir kasdieniame gyvenime to prireikia, prisiminkime, kaip mus tikėjimo tiesų mokė mūsų močiutės. Taigi, aš visą gyvenimą sakiau ir sakysiu: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, Dangaus ir Žemės sutvėrėją…“
PS O kas bus, jei greta tikiu Dievą rasis ir netikiu Dievo! Ar šis faktas nenusveria prielinksninės konstrukcijos naudai? Daugiau čia.
A.S.