Ištiktukas – Smetona.lt

turinys

SI ideofonas (sen. gr. ἰδέα ‘vaizdinys’ + φωνή ‘garsas’); garsažodis; EN ideophone; RU идеофон, звукоподражательное слово; AB ide

Žodžių, reiškiančių mėgdžiojamų garsų ar perteikiamų vaizdinių bei potyrių ikonas, klasė.

Skiriami du ištiktukų tipai: onomatopėjiniai – tiesiogiai tikrus pasaulio garsus mėgdžiojantys ištiktukai (au-au, ku-kū, triokšt, bumpt), ir vaizdiniai – jaučiamų, patiriamų ar regimų tikrovės vaizdinių garsinio imitavimo ištiktukai (žvilgt, šast, klapt, plest, tuk tuk, vizgu vizgu).

Kategorinė reikšmė

Paprastai dar iš F. de Saussure’o „Bendrosios lingvistikos kurso“ mes įpratę bet kurį prasminį kalbos ženklą – garsą ar raidę, jų derinį, gestą – laikyti sutartiniu ir nepriklausančiu nuo formos. Tai tiesa, kalbant apie kalbos dalis ir tarnybinius žodžius. Kodėl sąvoka ‘namas’ reiškiama būtent tokiomis garsų ar raidžių kombinacijomis: namas, house, дом…? Tesiog taip yra, ir tiek – nustatyti ryšio tarp formos ir prasmės dar niekam nepavyko. Iš etiologinių sakmių žinome, kad Dievas daiktų, augalų, gyvūnų pavadinimus dalino. Deja, šis paaiškinimas netenkina mokslinio pasaulio aiškinimo kriterijų, todėl vis dėlto tenka pripažinti, kad dažniausiai kalbinio ženklo reikšmė nėra motyvuota forma. Bet ar visada?

Dalis idefonų iš principo skiriasi nuo kalbos dalių ir tarnybinių žodžių būtent formos motyvacija: juk iš tiesų šuo loja au-au ar labai panašiai, katė sako miau, šaka lūžta trekšt, o žuvis uodega į vandenį trenkia plekšt. Taip, onomatopėjinių ideofonų garsas nėra visiškai tiksliai pakartojamas – kartais girdimas nevienodai, kartais natūralaus garso skambėjimo ir kalbos padargų galimybės nesutampa, o kartais tiesiog skiriasi garsų pamėgdžiojimo ir užrašymo tradicijos bei galimybės. Tai puikiai rodo tų pačių garsų mėgdžiojimas ir užrašymas skirtingomis kalbomis, pvz.: rusiškai šuo loja гав-гав, japoniškai griaustinis grumia goro-goro, o angliškai paršelis kriuksi oink-oink.

Kita vertus, vaizdiniai ideofonai neturi tikrovės garsinio pamato – greičiau tai įgarsintas vaizdinys: lietuviškai širdis gali plakti tuk-tuk, o japoniškai doki-doki, tačiau abiem atvejais dažniausiai jokio garso negirdime, greičiau jaučiame širdies plakimą. Todėl šiuo atveju ieškoti garsinės raiškos motyvacijos irgi nėra prasmės – kiekviena tauta, regionas, kalba vaizdinius/potyrius/pojūčius gali įgarsinti savaip. Vadinasi, kalbinio ženklo reikšmės garsinė motyvacija nėra visos ideofonų klasės kategorinis požymis. Garsinė motyvacija gali būti tik vidinės ideofonų klasifikacijos pamatas: onomatopėjiniai ideofonai (garsu motyvuoti) ir vaizdiniai ideofonai (įgarsinti vaizdai/pojūčiai/potyriai).

Vadinasi, ideofono esminė ir skiriamoji (nuo kalbos dalių) savybė – jis yra nereferentiškas, ikoniškas.

Onomatopėjiniai ideofonai

Ištiktukais reiškiamus vaizdinius dažniausiai sukelia elgsena, spalva, kvapas, begarsis veiksmas, būsena, daug lemia jų intensyvumas, netikėtumas, staigumas. Ištiktukas yra komunikacijai nebūtina nekaitomų žodžių klasė. Oficialaus stiliaus kalboje (oficialiuose raštuose, informacinėse žinių laidose, mokslinėse apžvalgose ir pan.) jie nevartojami. Grožinėje (ar šiaip vaizdingoje) kalboje ištiktukai dažnai eina vienos iš tropų rūšių – onomatopėjos pagrindu.

Daugelis ištiktukų mėgdžioja tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu įvykiu ar veiksmu.

Ištiktukai imituoja garsus, tačiau be standartinių ištiktukų (kakariekū, au au, miau) naudojami ir individualūs, proginiai ištiktukai.

Vaizdiniai ideofonai

Ištiktukais dažniausiai didina judėjimo (ėjimo, bėgimo, šliaužimo, skridimo, kritimo ir pan.) veiksmų, gyvūnų, augalų ir negyvosios gamtos bei žmogaus sukurtų daiktų garsų (ku kū; čik čirik; pliaukšt; pupt; dzingt, stop ir kt.), žmogaus veiklos valgant, šnekant, dirbant ir pan. veiksmų aprašymo vaizdingumą.

Pagal kilmę ištiktukai būna dvejopi:

imituojantys garsus – triokšt; tumt; čiaukšt;
veiksmažodiniai – klypt (iš klypti), šypt (iš šyptelėti), tįst (iš tįsti).

Gramatinės funkcijos

Būdami vaizdingi ir emocingi ištiktukai dažnai perima veiksmažodžio vaidmenį, sakinyje būna tarinius: Kas tik krepšt, Marytė ir pabunda. Tačiau visaverčiu tariniu ištiktukai nebūna, nes yra nekaitomi (neturi asmens, nuosakos, laiko). Neretai iš ištiktukų daromi išraiškingi veiksmažodžiai, didinantys vaizdingumą: viauktelėti iš viaukt, girgžtelėti ir girgžt ir pan.

Ištiktukai emotikonai ir balionėliai

Aptariant ideofonus, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų – komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia Egipto laikus. Komiksuose esantys teksto balionėliai išsiskiria ekspresyvumu ir tiesiogiai perteikia sakytine-rašytine kalba visokias emocijas ir garsus. Štai keletas pavyzdžių:

(k) O 🤬, ir vėl pamečiau raktus!
(l) Jau tokie įkyrūs uodai šią vasarą, apie ausis tik💤!
(m) Einu miegoti 😴
(n)

Tai onomatopėjinių ištiktukų rinkinys – abejonių nekelia, kad tai užrašyti žodžiai, bet siekiant kuo tiksliau ir vaizdingiau pamėgdžioti tikrovės garsą bei priartinti prie sakytinės kalbos, specialiai parenkami šriftai ir piešinukai. O šiuolaikinės hiperteksto galimybės apskritai leidžia šiuos paveikslėlius/žodžius susieti su referentais – ekrane bakstelėjus piešinuką, galima išgirsti ir tikrą imituojamą garsą. Arba štai dar keli emotikonai – kuo tikriausi „šnekėjimo raštu“ jaustukai kartu su gestais:

Nepaisant to, kad lietuviškų komiksų istorijai jau daugiau kaip 100 metų, aišku, anglų komiksų tradicija (kartu su jaustukų bei ištiktukų raiška) smarkiai lenkia lietuviškąją ir gausa, ir kokybe. Tačiau paieška interneto platybėse leidžia pasimėgauti tokiais lietuviškais jaustukais ir ištiktukais:

turinys