Kalbinės reikšmės

Kalbėdami keičiamės informacija, siekiame keisti aplinką arba reiškiame emocijas – tai pagrindiniai kalbėjimo tikslai ir bene vienintelė kalbėjimo paskirtis. Todėl kalbos srautas, kad ir kaip į jį žiūrėtume, yra tam tikros informacijos srautas – skleidžiamos žinios, nuomonės, valios aktai. Tačiau bent kiek pasigilinę į natūralios kalbos prigimtį, nesunkiai pastebėsime, kad víena yra ta informacija, kurią nori kalbėtojas perteikti ar sužinoti (Šiandien Vilniuje gausūs krituliai, temperatūra apie nulį. Kiek kainuoja opiumas liaudžiai?), valios aktas, kurį kalbėtojas nori išreikšti (Balsuokite už mane. Tinginy, še kiaušinį!), emocijos, kurias kalbėtojas nori parodyti (Šiandien taip elegantiškai sninga. Velionis buvo geras žmogus… O kad tave devynios!), ir visiškai kìta yra kalbinė aplinka, kalbinis turinys, kalbinė forma. Kitaip tariant, norimą perteikti informaciją mes šifruojame vienokiomis ar kitokiomis kalbos formomis, kurios esant tam pačiam pranešimo turiniui gali būti labai įvairios; be tikrojo pranešimo reikšmių, dar esama ir kalbinių reikšmių. Tai nesunku įrodyti: krituliai – leksinis turinys aiškus: tai lietus arba sniegas, o gal šlapdriba, bet kodėl šis žodis vyriškosios giminės? Ar kalbėtojas norėjo pasakyti būtent vyriškąją giminę, ar apskritai jo pranešimo turiniui svarbi žodžio krituliai giminė. O jei tai šlapdriba – kodėl ne moteriškoji. Ir juk tam pačiam turiniui išreikšti galėjo pasirinkti ne daiktavardį, o veiksmažodį – šiandien snigs, lis, šlapiai dribs. Kodėl?

Grynoji tradicinio pranešimo (sakinio) tvarka gali būti tokia: subjektas (kas veikia) – predikatas (veiksmas) – objektas (į ką nukreiptas veiksmas):

  • (a) John kisses Merry.
  • (b) Joniukas bučiuoja Marytę.

Be abiem sakiniais objektyviai perduodamos tos pačios informacijos, matome ir aiškią skirtį – lietuviškame sakinyje inkorporuota papildoma informacija: ne šiaip Jonuk-/John ar Maryt-/Merry, bet pridėta žinia apie giminę, linksnį ir skaičių – -as, -ę. Subjektą, objektą ir predikatą abiem kalbom galime pasirinkti laisvai ir be galo įvairiai – priklausomai nuo norimos pranešti informacijos, bet va štai lietuviškai tokiame sakinyje subjektas būtinai bus vardininkas, vyriškos arba moteriškos giminės, vienaskaitos arba daugiskaitos. Ir net jei kalbėtojas apie subjektą nenori nieko daugiau pranešti, taisyklingame lietuviškame sakinyje jis privalės pridėti šias gramatines charakteristikas.

Šiais laikais nesunkiai galime lietuviškame sakinyje įsivaizduoti ir angliškus vardus: John bučiuoja Merry – tačiau būtent šis sakinys gramatiškai yra nekorektiškas, nes negalime nustatyti, kuris iš jų yra subjektas, o kuris objektas. Šias skirtybes lemia skirtingos kalbų gramatinės struktūros.

Iš šio pavyzdžio aiškėja, kad kalboje esama kalbėtojo norimos pranešti informacijos laisvai pasirenkamas turinys (leksemos – John, Jonuk-, bučiuo-, Merry, Maryt-) ir gramatikos diktuojamas pranešimo narių gramatinių santykių fiksavimas (gramemos – giminė, skaičius, linksnis, laikas, asmuo)

Grammatica ars obligatoria

Gramatika – privalomumo menas.
Gramatinės reikšmės kalbėtojui privalomos, be jų pasakyti negalima; leksinėmis ir darybinėmis operuojama kalbėtojo valia pagal situaciją ir jos nesudaro opozicijų.
Pvz., skaičiaus raiška dviejose kalbose:

  • liet. mačiau laivą (vns.) – mačiau laivus (dgs.)
  • jap. hunega mieta „laiv- buvo matyti“
  • jap. hunega nansoomo mieta „laiv- keletas buvo matyti“
  • jap. hunega issoo mieta „laiv- vienas buvo matyti“

Lietuvių kalboje skaičiaus raiška sugramatinta – turima skaičiaus gramatinė kategorija. Japonų kalba neturi skaičiaus gramatinės kategorijos, todėl reikiamą turinį išreiškia leksinėmis reikšmėmis.

Iliustracija Nr. 1: Kalboje šifruojamos ir perteikiamos reikšmės

Morfologija – gramatikos dalis

Gramatika – kalbotyros šaka, sistemiškai nagrinėjanti kalbos sandarą. Jos tyrinėjimo objektas – reikšminiai kalbos vienetai, jų tarpusavio santykiai ir reikšmių sistema (gramatinė forma, gramatinė reikšmė ir gramatinė funkcija). Šiomis prasmėmis gramatika priešinama fonologijai (kurios vienetai neturi reikšmės) ir leksikologijai (kurios vienetai nesmulkinami į atskiras formas).

Gramatika turi du skyrius: morfologiją ir sintaksę. Tai teorinė nuostata, bet iš tiesų tiek mokyklinėse, tiek mokslinėse gramatikose skelbiami net keturi jos skyriai: fonologija, morfologija, žodžių daryba ir sintaksė. Fonologijos ir žodžių darybos skyriai gramatikose randasi dėl labai paprastos priežasties – tai sena gramatikų rašymo tradicija. problema randasi, kai prisimename, jog šiais laikais tiek fonologija, tiek žodžių daryba vertinami kaip savarankiški mokslai. Tačiau reikia nepamiršti, kad dalykų grupavimas gali būti ne tik mokslinis, bet ir praktinis, t.y. skirtas mokymui ar studijoms. Todėl tokius netolygumus galima ir suprasti. Juoba turint galvoje būtent lietuvių kalbos gramatinę struktūrą, visai nesunku ir moksliškai visa tai susieti: žodžių kaitybos ir darybos procesus lydi privalomieji morfonologiniai reiškiniai, o gramatikoje privalomumas ypač akcentuojamas. Kita vertus, pati daryba susijusi ir su žodžių klasių kaita, ir su morfemine skaida, taip kad žodžių darybos ir fonologijos dalykai, kad ir kokie savarankiški jie šiais laikais būtų, vis dėlto organiškai yra susiję su morfologija ir visiškai rimtai gali būti traktuojami kaip gramatikos dalis.

Antroji gramatikos dalis – sintaksė. Sintakse vadinama kalbotyros šaka, tirianti sakinius ir kitus už žodį didesni sakinio sandaros elementus (pvz., žodžių junginius). Sintaksės tyrėjų dėmesys daugiausia krypsta į sintaksinius ryšius bei jų vaidmenis sakinyje. Požiūris į sintaksinius ryšius bei vaidmenis gali būti struktūrinis (šiais laikais taip dažniausiai daroma mokykloje), tačiau vis dažniau tyrėjų žvilgsnis krypsta į sintaksinę semantiką – sintaksiniais vienetais perteikiamas gramatines reikšmes. O tai neabejotinai siejasi su morfologijoje besireiškiančiomis irgi gramatinėmis reikšmėmis. Atkreiptinas dėmesys: paprastai nekalbame atskirai apie sintaksines ar morfologines reikšmes. Visa tai vadiname viena sąvoka – gramatinėmis reikšmėmis. Čia vėl galima pabrėžti lietuvių kalbos gramatikos specifiką: lietuvių kalbos gramatinės kategorijos formaliai yra reiškiamos per žodžio struktūrą – per morfemas, tačiau jų semantika dažnu atveju visiškai ne žodžio priklausinys, o žodžių junginio. Tarkime, linksnio gramatinė kategorija, reiškiama vardažodžio galūnėmis, rodo žodžių santykį žodžių junginyje: juk visiškai ne tas pats: vaikas prausia ir vaiką prausia. Tai reiškia, kad linksnio gramatinė kategorija yra morfosintaksinė. O lietuvių kalboje panašių reiškinių esama daug, todėl kartais net sunku nustatyti aiškią ribą tarp sintaksės ir morfologijos. Taigi, morfologija yra gramatikos dalis, o ekvoniminiais ryšiais susijusi su fonologija, žodžių daryba bei sintakse.

Atskira kalba dėl santykio su leksikologija – abiejų mokslų objektas yra žodis. Tiesa, galima patikslinti, kad morfologijos objektas dažniau yra žodžio forma, o ne pats žodis, bet vis tiek dalis gramatinių kategorijų negali būti suprantamos be leksikologijos pasitelkimo. Kaip antai, žodžių klasės – bendriausią žodžio kategorinę reikšmę ir kartu priskyrimą žodžių klasei padeda suvokti būtent leksikologijos metodai. O ir skaidymas žodžio dalimis – morfemomis – neapsieina be leksikologijos pagalbos. Taigi, morfologijos ir leksikologijos ryšys yra akivaizdus. Beje, kalbose, kuriose ne tokia ryški morfologijos ir sintaksės sąlaja kaip lietuvių kalboje (t.y. ne fleksinėse kalbose), žodžių klasės dažnai vadinamos ne gramatinėmis semantinėmis kategorijomis, o leksinėmis gramatinėmis.

Morfologija taip pat labai artimai susijusi su akcentologija. Jų ryšys kiek kitoks – morfologija yra akcentologijos idėjų šaltinis. Mat įvairios akcentinės paradigmos labai susijusios ir tiesiogiai priklausomos nuo žodžio morfeminės struktūros ar įvairių žodžių darybos procesų.

Šis morfologijos aprašas yra sinchroninis. Tačiau diachroniniai dalykai, esant reikalui, taip pat nepamirštami. Įvairios morfologinės reikšmės, žodžių darybos reiškiniai, gramatikalizacijos/degramatikalizacijos procesai šiuolaikinėje kalboje yra ilgos istorinės raidos rezultatas. Ir tos raidos liekanų be atožvalgų į tą istorinę raidą paaiškinti neina, ypač šiuolaikinių reiškinių išnykusių pamatinių formų (juoktis – kur nesangrąžinė forma, arba titnagas – tai sudėtinis žodis ar ne, arba velniop – tai linksnis ar prieveiksmis, arba kas čia per lygiagrečios formos esu – esmi, yra – esti, miega – miegti…). Dėl viso šito negalima morfologijoje apeiti etimologijos, istorinės gramatikos, istorinės žodžių darybos ir pan.

Morfologijos terminas

Terminą „morfologija“ pradėjo vartoti žinomas vokiečių poetas J. W. von Goethe. Jis 1822 metais morfologiją apibrėžė kaip „mokymą apie organinių kūnų formą, jos susidarymą ir kitimą“. Gamtamoksliuose šis terminas tebevartojamas ir dabar. Lingvistikai jį kaip „formų mokslą“ 1859 metais pritaikė A. Šleicheris.

Tai graikiškos kilmės sudurtinis žodis μορφή + λογος, pažodžiui: ‘forma + žodis, tyrimas’. Atkreiptinas dėmesys, kad iki Šleicherio ši gramatikos mokslo šaka buvo vadinama etimologija. Tai padeda suprasti P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono 1918 metų „Lietuvių kalbos gramatikos“ paantraštę: „Etimologija“.

Morfologijos apibrėžimas

Šiandien terminas „morfologija“ kalbotyroje turi bent tris reikšmes: 1) tam tikras kalbos posistemis; 2) gramatikos mokslo šaka, tyrinėjanti tą posistemį; 3) knyga, vadovėlis, kuriame aprašomas tas kalbos posistemis ir dėstomos to mokslo tiesos. VLKM apraše aktualiausia pirmoji reikšmė, nes čia stengiamasi atskleisti lietuvių kalbos gramatinę struktūrą (t.y., kalbos posistemį, vadinamą morfologija), bet juk aišku, kad tai yra ir aprašas (trečioji reikšmė), ir tai daroma remiantis tam tikromis teorinėmis nuostatomis (antroji reikšmė). Taigi, praktikoje toks reikšmių išskaidymas bent jau VLKM kontekste, atrodo, yra gana dirbtinis leksikologų ar terminologų kūrinys. Juk iš tiesų, apibrėždami morfologiją kaip kalbotyros sritį, privalome pasakyti ir tos srities objektą (kas tiriama), t.y. pavadinti kertinius tiriamo kalbos posistemio elementus (knygos ar vadovėlio reikšmė šiuomkart neimama domėn). Taigi, štai kaip moksliškai apibrėžiama morfologija įvairiuose šaltiniuose (iškeliamos antra ir pirma jos reikšmės):

  • Morfologija yra kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį.“ A. Paulauskienė Lietuvių kalbos morfologija
  • Morfologija tiria žodžių formas, jų tarpusavio santykius ir gramatines reikšmes.“ Dabartinės lietuvių kalbos gramatika
  • Morfologija reiškia… gramatikos skyrių, kuriame nagrinėjamos žodžių formos.“ Lietuvių kalbos gramatika
  • „Gramatikos sritis, tirianti žodžių formas, tų formų santykius bei sistemas ir kaitybos paradigmas.“ Lietuvių kalbos enciklopedija
  • „The branch of grammar which is concerned with the form of words (including word-formation and inflection).“ The Oxford English Dictionary
  • „Морфология, раздел лингвистики, основным объектом которого являются слова естественных языков и их значимые части – морфемы.“ Энциклопедия Кругосвет

Įvairovė ir skirtingi akcentai akivaizdūs. Mums nieko kito nelieka, kaip pateikti savo versiją, kuria bus vadovaujamasi VLKM:

Morfologija – žodžio formų mokslas, tiriantis jų morfeminę sudėtį, jų tarpusavio santykius ir jomis perteikiamas reikšmes.

Tokia apibrėžtis morfologiją kaip kalbos posistemį rodo tokią: tai yra žodžio formos, žodžio formų santykiai, žodžio formomis perteikiamos reikšmės. Šių kalbos elementų sisteminė logika leidžia formuoti tokias morfologijos sritis: žodžių kaityba, žodžių daryba, kalbos dalių sistema, gramatinių kategorijų sistema. Ši klasifikacija ir morfologijos supratimas universalūs yra tik pačiais bendriausiais bruožais – žodžio formų ir jomis perteikiamų reikšmių sistemos labai skiriasi priklausomai nuo kalbos gramatinės sistemos tipo (fleksinė, agliutinacinė, analitinė, izoliacinė) ir kalbinių reikšmių gramatikalizacijos lygio. Šie skirtumai lemia skirtingas morfologijos atmainas: leksinė (derivacinė) morfologija, kaitybinė morfologija.

Morfemika ir gramatinė semantika

Morfologija tiria kalboje esančius vienetus – žodžio formas. Tos žodžio formos gali būti sudarytos iš smulkesnių vienetų – morfemų ir gali būti įvairiais būdais kaitomos. Žodžio formos, jų morfeminė sandara ir net morfemų fonetinė sandara, žodžio formų kaityba yra tradicinės morfologijos objektas. Tai formalioji morfologijos pusė, vadinama morfemika. Morfemika kaip kalbos mokslo sritis žinoma nuo pirmųjų Indijos, Antikos, arabų gramatikų. Pagrindiniai morfemikos objektai – žodžio forma ir morfema. XX amžiaus viduryje kalbotyroje pradėta plačiau kelti klausimus, o kokią gi prasmę turi žodžio formų ir jų tarpusavio santykių kaita, sukurtos pirmosios daugiau ar mažiau nuoseklios ir išsamios gramatinių reikšmių sistemų koncepcijos. T.y., šiuolaikinė morfologija ėmė tirti morfemų ir iš jų sudarytų žodžio formų reikšmes, t.y. morfologines reikšmes – reikšmes, slypinčias žodžio formoje.

Morfologinės reikšmės kartu yra ir gramatinės reikšmės – tai suprantama, nes morfologija yra gramatikos dalis. Gramatinių morfologinių reikšmių tyrimas yra antroji morfologijos sritis, vadinama gramatine semantika. Pagrindiniai semantikos objektai – gramatinė reikšmė ir gramatinė kategorija (t.y. morfologiškai reiškiamos kaitybinės ir darybinės žodžio reikšmės – morfema ir derivatema). Morfemika ir gramatinė semantika – dvi morfologijos pusės. Nors gramatinė (morfologinė) semantika yra vidinių žodžio reikšmių sritis, gramatinių kategorijų reikšmė ir funkcijos dažnai peržengia žodžio ribas – gramatinė reikšmė gali rodyti santykį tarp žodžių.

VLKM morfemikai skiriamas minimalus dėmesys. Pagrindinis aprašo akcentas – gramatinė semantika, todėl nebūtų klaida šį aprašą vadinti ne morfologija, o tiesiog gramatine semantika.

Morfologija ir žodis

Esama glaudaus ryšio tarp morfologijos ir žodžio (žodžio formos). Nepaisant to, kad mažiausias reikšminis kalbos vienetas ir pagrindinis reikšminis morfologijos vienetas yra morfema, bent jau lietuvių kalboje ji nėra gramatiškai savarankiška: sudaro stabilius junginius – žodžius. Todėl tikrasis morfologijos objektas – morfologijos apibrėžtyje minima žodžio forma. Toks žodžio ir morfologijos ryšys kelia visiškai pagrįstą abejonę pačios morfologijos egzistavimo universalumu. Leksikologijos studijos rodo, kad apskritai žodžio sąvoka yra abejotina ir sunkiai pasiduoda apibrėžiama. Mums įprasta fleksinė kalba leidžia gana laisvai operuoti žodžio sąvoka, bet esama kalbų, kuriose apskritai neegzistuoja nei žodžio samprata, nei galima išskirti tokių kalbos ar šnekos atkarpų, kurias būtų galima laikyti žodžiais. Tai reiškia, kad žodis, matyt, egzistuoja ne visose kalbose, o morfologija kaip savarankiškas gramatikos skyrius, savo ruožtu, apskritai tokiose kalbos netenka bet kokios prasmės. Kalbose, kuriose nėra ar beveik nėra žodžių, morfologija netenka nei savarankiško objekto, nei savarankiškos problematikos.

Čia reikia paminėti gramatikalizacijos reiškinį ir leksinių bei gramatinių reikšmių santykį – nieko nuostabaus, kad kai kuriose kalbose visos kalbinės reikšmės sutelktos leksikoje ir sintaksėje (cituoti Melčiuką???).

Čia apie gramatikalizaciją plačiau???