Parduotuvėse teko matyti tokią keistą prekę – nukalkintoją. Lyg ir žmogus, bet juk prekyba žmonėmis lyg ir draudžiama. Arba girdėjau specialistus kalbant – nuorinti, nukalkinti, nudruskinti.

Prekių pavadinimams daiktavardžiai su priesaga -tojasjokiu būdu netinka, mat lietuvių kalboje paprastai daiktavardžiais su šia priesaga įvardijame asmenis. Bet juk savo akimis matome, kad ant prekystalio gulintis nukalkintojasyra chemikalas, o ne asmuo. Tokiu aveju tiek tos šnekos – pakeiskime priesagą į kokį nors -iklį, ir vis kas bus gerai. Deja, priesagos -tojasatsisakymas padėties nekeičia, nes žodyje esama ir daugiau klaidų.

Pavadinimai veiksmų, kuriais ką nors nuo ko nors arba iš ko nors pašaliname, su priešdėliu nu-irgi yra klaidos. Kodėl? Atkreipkite dėmesį į veiksmažodžių nukalkinti, nudruskinti, nuorintidarybos pamatą – tai daiktavardžiai kalkės, druska, oras. Šiuo atveju veiksmažodžiais su priešdėliu nu-pasakome, kad pašaliname pamatiniu žodžiu įvardytus daiktus. Tokios darybos absurdiškumas atsiskleidžia tada, kai pamėginama lygiai pagal tą patį modelį pavadinti gerokai kasdieniškesnius veiksmus: nukirpti plaukus – nuplaukinti, išrauti piktžoles – nupiktžolinti, nuplauti purvą – nupurvinti, nušienauti žolę – nužolinti, išleisti alyvą – nualyvintiir panašios nesąmonės. Todėl lygiai toks pat absurdas yra nukalkinti, nuorinti, nudruskinti. Taisome: pašalinti, nuvalyti kalkes, išleisti orą, pašalinti druską. Tam skirtas chemikalas galėtų būti kalkių valiklis. Yra ir formalus šio darybos modelio negalimumo rodiklis – iš daiktavardžio su priešdėliu kitų kalbos dalių, šiuo atveju veiksmažodžių, pasidaryti neįmanoma. Taigi, geriau nesikvieskime į namus nei kalkintojo, nei nukalkintojo– tiesiog šalinkime, valykime kalkes, išleiskime orą, pašalinkime druską, o tam naudokime kalkių valiklįarba druskos valiklį.

A.S.