morfologijos objektas | leksema ir žodžio dalys | gramatinė kategorija
Pirmojoje „Lietuvių kalbos morfologijos“ dalyje kalbama apie teorinius morfologijos aprašo pagrindus. Labai dažnai mūsų gramatikose apsiribojama sausu kalbos faktų konstatavimu, nesivarginant nei išsiaiškinti, nei apibrėžti, kas yra kas gramatikoje. Pavyzdžiui, net vadinamosiose mokslinėse gramatikose dažnai galima rasti išvardintus septynis daiktavardžio linksnius ar tris būdvardžio gimines, tačiau nei aiškiai apibrėžiama, kas yra ta giminė ar linksnis, nei nuosekliai paaiškinama kiekvienos gramatinės kategorijos suvokimo triada: gramatinė reikšmė, gramatinė forma ir gramatinė funkcija. Taip, dažnai pasiteisinama, kad tai teorinės gramatikos prerogatyva, bet tame esama aiškaus loginio prieštaravimo – kaip kalbėti apie linksnio ar giminės gramatinę kategoriją, jei nesi apsibrėžęs, nei kas iš tiesų ji yra, nei kokios būna kategorijos narių opozicijos, nei kas tai yra nežymėtasis ir žymėtasis kategorijos narys ir kas iš to kalbos sandaros bei vartosenos aprašui. Juoba kad tų teorinių prieigų ir žiūros taškų gali būti įvairių. Profesorė A. Paulauskienė yra sakiusi, kad gramatikoje svarbiausia kuo išsamiau surinkti visus kalbos faktus, o jau apibendrinimus ir teorinius išvedžiojimus pasidaryti galime kiekvienas pats sau. Panašiai kalbėjęs yra ir K. Būga: „Kalbininkas pasidaro tikras ir rimtas mokslo vyras ne tiek sekdamas mokytojo žodžius, kiek kad savarankiškai studijuodamas kalbos faktus ir sueidamas į platesnes pažines su kitais kalbų mokslo atstovais ir jų raštais.“ [Būga 1922, p. 57]. Visa tai tiesa, bet tokiu atveju gerokai netikslu praktinį kalbos aprašą vadinti moksline gramatika. Taigi, morfologijos, kaip žodžio formų, jų struktūros ir atliekamų funkcijų mokslo, teorinės prieigos aiškinamos pirmajame „Lietuvių kalbos morfologijos“ skyriuje. (Beje, ir kiekvieno kito skyriaus pradžioje bus grįžtama prie teorinių gramatikos dalykų.)
Kaip sakyta, viena iš gramatikos aprašo teorinio pagrindimo būtinų priežasčių – gramatikos (morfologijos) reiškiniai gali būti aiškinami skirtingai, nes tas aiškinimas gali turėti labai skirtingas teorines prieigas. Todėl ir morfologijos aprašai gali labai skirtis. Pirmajame skyriuje paaiškinama, kodėl lietuvių kalbos morfologijos aprašas LKM yra būtent toks, o ne kitoks, ir kodėl tai kartais nesutampa su kitų autorių ligšioliniais aprašais. Pavyzdžiui, mokyklinėse ir dažnai vadinamosiose mokslinėse gramatikose nuosekliai (tradiciškai) ir atkakliai kalbama apie tris būdvardžio gimines, nors loginis žvilgsnis ir derinimo kategorijos samprata neleidžia būdvardžio formų interpretuoti atsietai nuo daiktavardžio – kiek giminių turi daiktavardis, tiek jų privalo turėti ir būdvardis, mat to reikalauja derinimo prigimtis. Kartu reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad pati kalbos sistema yra tokia, kokia yra (tai objektyvus tikrovės faktas, nors ir dėl jo kartais ginčijamasi), o jau jos ypatybių aptarimas, svarstymas, vertinimas ir klasifikavimas – teorinių nuostatų, interpretacijų ir suvokimo reikalas.
Kertinė LKM teorinė nuostata – aprašyti morfologijos vienetais koduojamas gramatines reikšmės, kurios padeda kuo adekvačiau perteikti konceptualią informaciją, teikiamą leksinėmis reikšmėmis. Kitaip tariant, tai gramatinės semantikos aprašas. Gramatinių (morfologinių) reikšmių komplektas lietuvių kalboje šiandien iš esmės aiškus: viena gramatinė superkategorija ir trylika vidinių gramatinių kategorijų – būtent tai aprašoma skyriuose „Kalbos dalys“ ir „Gramatinės kategorijos“. Aišku, jų gramatikalizacijos lygis yra nevienodas, todėl tiek jų gramatiškumas, tiek reguliarumas, tiek paplitimas, tiek loginė struktūra, pagaliau net vartosena yra gana nevienoda. Paskutinis skyrius – „Žodžių daryba“. Po [Urbučio 1978] galima teigti, kad žodžių daryba lietuvių kalboje yra savarankiškas kalbos posistemis, tiesiogiai nesietinas su morfologinėmis (privalomosiomis) reikšmėmis, tačiau į šį morfologijos aprašą vis dėlto žodžių daryba įtraukiama. Mat, viena vertus, laikomasi senos lietuvių kalbos gramatikų tradicijos žodžių darybą aprašyti kartu su kalbos dalimis, kita vertus, juk dariniai irgi yra susietų morfemų struktūros bei sudaro žodžio formas – kitaip tariant, yra neabejotini morfologijos aprašo objektai.
Dėl terminijos. Kadangi LKM skirta ne penktokams, o daugiau ar mažiau prasilavinusiam skaitytojui, kaip ir dera mokslo veikale, kiek įmanoma bus laikomasi tarptautinės terminijos (žinoma, nevengiant parodyti ir lietuviškų atitikmenų). Todėl iš anksto atmetami visi priekaištai dėl pernelyg tarptautinės terminijos – tai sąmoningas pasirinkimas.
Pirmajame LKM skyriuje pristatomi morfologijos kaip vieno iš išraiškingiausių lietuvių kalbos posistemių įvadiniai teoriniai dalykai: tradiciškai supažindinama su morfologijos samprata ir jos objektu, parodomos jos sąsajos su kitais kalbos sistemos lygmenimis ir vieta kalbos sistemoje, paaiškinama gramatinė žodžio struktūra ir sudėtinės jos dalys, atskleidžiami žodžių formomis ir atskiromis morfemomis reiškiamų gramatinių kategorijų suvokimo principai. Visa tai išdėstyta šiuose skyriuose:
morfologijos objektas | leksema ir žodžio dalys | gramatinė kategorija