Leksema ir žodžio dalys

turinys

įvadas | morfologijos objektasgramatinė kategorija

Leksema, žodžio forma, morfema

Sunku pasakyti, kas yra žodis, bet nemažai gramatikų jį laiko pagrindiniu morfologinio tyrinėjimo vienetu. Vis dėlto nagrinėdami žodį nustatome, kad jis sudarytas iš mažiausių kalbos prasminių vienetų – morfemų. Taigi, pagrindinis morfologinio nagrinėjimo vienetas yra ne žodis, o morfema. Aišku, nepaneigsi, kad vienos morfemos jungiasi į žodžius, o kai kurie žodžiai yra neskaidūs, t.y. tuo atveju žodis pasidaro lygus morfemai. Be viso to, reikia atkreipti dėmesį, kad žodžiai vienas nuo kito gali skirtis tik gramatinėmis formomis, o ne leksinėmis reikšmėmis: namas, namo, namui… – tokius žodžius vadiname žodžių formomis, o jų baigtinį rinkinį (t.y. tos pačios leksinės reikšmės žodžių grupę) – leksema. Visa tai reiškia, kad, norint pradėti suvokti kalbos morfologinį lygmenį, pirmiausia reikia suvokti sąvokas leksema, žodžio forma, morfema. Aišku, kažkaip su visu tuo turi būti susijusi ir sąvoka žodis.

Pradėkime nuo žodžio. Paprastai jo reikšmės nustatotomos remiantis kalbos vartojimo pavyzdžiais ir semiamos iš bendrinių žodynų. Deja, tai tik buitinė žodžio vartosena, nelabai ką bendro turinti su sąvokos žodis apibrėžtimi. Todėl čia bendraisiais žodynais, aiškindamiesi žodžio reikšmę, nesiremsime.

Kad neina vienareikšmiškai ir daugmaž visuotinai apibrėžti sąvokos žodis yra visiškai suprantama: jei kai kuriose kalbose nėra apskritai tokios žodžio sampratos, kokią įsivaizduojame fleksinėse kalbose, tai turi būti gausybė pereinamųjų variantų – būtent tai komplikuoja universalų sąvokos žodis aiškinimą. Todėl čia irgi nė nebus mėginama kaip nors galutinai apibrėžti, o LKM kontekste pasitenkinsime iškėlę esminę lietuviško žodžio savybę.

Žodis – tai sintaksiškai savarankiškas tvirtai tarpusavyje susietų morfemų kompleksas.

Tokia apibrėžtis leidžia žodį atskirti nuo žodžių junginio – atskiri žodžio elementai (skirtingai nuo junginio elementų) negali būti pavartoti sintaksiškai izoliuotoje pozicijoje. O žodžio sudėtiniai elementai tarpusavyje susieti daug tvirčiau už junginio elementus. Kuo didesnis kontrastas tarp vidinių žodžio elementų ir žodžio junginio narių ryšių tvirtumo, tuo aiškesnis ir lengviau išskiriamas žodžio vienetas konkrečiai paimtoje kalboje.

Toks apibrėžimas sunkiai dera su naujoviška sintakse, išsiverčiančia be sakinio dalies sąvokos ir reikalauja papildomai paaiškinti įvardžius, neturinčius leksinės reikšmės, ir prieveiksmius, turinčius leksinę reikšmę, bet neturinčius galūnių. Kaip ir prielinksnis ar jungtukas irgi nepatenka į tokią apibrėžtį. Tarnybines kalbos dalis reikėtų laikyti laisvosiomis frazės morfemomis ir iš jų išskirti jungtukus, kurie niekada nevirsta sudėtine žodžio dalimi, jaustukai ir ištiktukai liktų kaip žodžių paribio ženklai. 

Tradicinė morfologija tiria tik skaidžiųjų vientisų žodžių (ne junginių ar samplaikų) darybą ir kaitybą, nes būtent per kaitybos ar darybos elementus (morfemas) skaidomi žodžiai.

Skirtingos žodyninės (leksinės) reikšmės yra individualios, būdingos tik tam vienam žodžiui, todėl neatspindimos kokia nors specialia forma, o darybą su kaityba sieja reikšmės grupinis pobūdis ir reguliarus žodžio formos pasikeitimas. Tiek kaitant, tiek darant naujus žodžius, kinta žodžio dalys. Be to, kai kuriais darybos atvejais (vilkas – vilkė, gražus – grožis) tas pats kaitos elementas gali būti ir kaitybos, ir darybos priemonė kartu.

Iš viso to turėtų aiškėti, kad žodis ir jo formos nėra visiškai tas pat, o moksliniam problemos suvokimui bei aprašui tai yra netinkama. Juk žodyne užrašytas žodis lapas, eiti, eina, ėjo, gražus, -i apima ne tik būtent šias formas, bet ir visas kitas jų gramatines formas – linksnius, nuosakas… ir kt. Todėl yra naudinga atskirti šias sąvokas:

Leksema – leksinės kalbos sistemos vienetas, turintis tam tikrą fonetinį pavidalą, visas galimas morfologines formas ir tik vieną reikšmę.

Žodžio forma – kaitomo žodžio (leksemos) viena galimų gramatinių atmainų. Kitaip tariant, žodžio forma – kaitybos sistemos vienetas, kurį dažniausiai sudaro konkretaus žodžio kaitybos kamienas (vienintelis ar vienas iš didesnio jų skaičiaus) ir reikiamą gramatinę funkciją signalizuojantis morfologinis rodiklis (kaitybos formantas).

Pagrindinė forma, kuri įrašoma į žodyną kaip žodyninio straipsnio antraštė ir iš tiesų yra abstrakcija, apimanti visas žodžio formas, vadinama lema.

Problema: tiek leksema, tiek lema, tiek žodžio forma sinonimiškai pavadinamos tiesiog žodžiu – moksliniame tekste to daryti nedera.

Žodžiai yra skaidieji ir neskaidieji. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi. Tuo jie panašūs į afiksus ir nesunkiai jais virsta: te sau dirba – tedirba sau, be gėdos – begėdis, prieš pietus – priešpiečiai. Žinoma, ne visi tarnybiniai žodžiai virsta savarankiškųjų žodžių dalimis. Niekad žodžio dalimis nevirsta jungtukai, nes jie yra sintaksinio lygmens jungiamieji elementai.

Žodžio dalys

Mažiausia reikšminė žodžio dalis – morfema. Jų yra du tipai – šaknis ir afiksas

Šaknis ir afiksai

Šaknis – bendroji giminiškų žodžių dalissenti, senas, senelis, pasenti, senatvė, senovė, senovinis, senybinis, senumas ir kt. Todėl šaknis sudaro žodžio semantikos pamatą, lemiantį įvairių žodžių ir jų formų sudedamųjų dalių prisijungimą. Todėl šaknis ‒ pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus ir galinti susijungti su kita šaknimi.

Afiksas – prie šaknies jungiamas žodžio elementas: priešdėlis, priesaga, galūnė, bendraties formantas, sangrąžos dalelytė ir pan.

Šaknis turi ir tai, kas vieną žodį skiria nuo kito (leksinė reikšmė), ir tai, kas bendra visai klasei (kategorinė reikšmė). Kategorine šaknies reikšme reikėtų laikyti galėjimą prisijungti afiksus. Ne visų šaknų ši potencija vienoda. Pavyzdžiui, prie įvardžio  ir skaitvardžio du nesijungia leksinę reikšmę keičiantys afiksai: prie pirmojo todėl, kad  konkrečią reikšmę įgyja tik kalbėjimo metu, o prie antrojo todėl, kad skaitvardžiais reiškiamas tikslus, jokiai modifikacijai nepasiduodantis skaičius.

Priesaga (sufiksas) – nekaitoma žodžio dalis, esanti po šaknies (ir prieš galūnę, jei žodis ją turi). Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo žodžio priklausymą gramatinei klasei (kalbos daliai).

Priešdėlis (prefiksas) – žodžio dalis, einanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (išsinerti –išnara, palangė – padarė, įlenkti – įlanka ir t.t.).

Galūnė (fleksija) – kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Tačiau ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Galūnės ne tik rodo žodžių ryšius, bet ir įformina žodį kaip kalbos vienetą. Žodžio gale esama ir nekintamų dalių ‒ veiksmažodžio bendraties priesaga –ti, prieveiksmių darybos priesagos: –ai, -yn, -aip, -ur, -ada. Galinių nekintamų žodžio dalių negalima vadinti galūnėmis, nes lietuvių kalbos gramatikos tradicija galūnės terminui yra suteikusi tą patį turinį kaip ir tarptautinio žodžio fleksija.

Kamienas

Kamienas – žodžio dalis be galūnės. Ši dalis gali būti labai paprasta, lygi šakniai (mama) ir sudėtinga – su žodžių darybos ir kaitybos afiksais.

Kamienui priklauso ir sangrąžos afiksas. Kad sangrąžos afiksas priklauso kamienui, rodo: 1) jo ryšys su priešdėliais ( plg, dùsti ir atsidùsti, válgyti ir prisiválgyti, làkti ir nusilàkti); 2) kartais jis leksikalizuojasi, t. y. sudaro visai kitos leksinės reikšmės žodį (tikėti ‒ tikėtis, laukti ‒ lauktis); 3) darant veiksmažodžio formas ar daiktavardžius, išlieka kaip kamieno sudėtinė dalis, nepriklausomai nuo to, ar jis yra absoliučiame žodžio gale (po kintamosios galūnės), ar tarp priešdėlio ir šaknies. Todėl sangrąžos afiksas greičiausiai yra priešdėlio tipo afiksas.

Įvardžiavimo afiksas yra kilęs iš asmeninių įvardžių jis – ji, visada yra žodžio gale ir turi kintamą galūnę (gerasis – gerojo – gerajam…; gera ‒ geroji ‒ gerosios…), tačiau jo reikšmė glaudžiai susijusi su kamieno reikšme. Įvardžiuotinis gali būti tas žodis, kurio paprastoji forma reiškia kintamąją daikto ypatybę (medinis negali būti įvardžiuotinis). Įvardinio elemento vieta visada postpozicinė, t.y. jis eina po kintamosios galūnės, su ja suauga ir duoda tik istoriškai paaiškinamas formas. 

Įvardžiavimo afikso reikšmingumas mažesnis už sangrąžos afikso.  Jis tik pabrėžia, paryškina kamieno reikšmę, bet niekada jos iš esmės nekeičia, niekada nesileksikalizuoja. Todėl tam tikros būdvardžių klasės įvardžiuotinė forma yra reguliari ir panaši į kaitybos afiksų formas. Įvardžiuotinės formos žodynuose taip pat neina antraštiniais žodžiais dėl savo leksinės reikšmės neišskirtinumo ir dėl darybos reguliarumo: visi kokybiniai (laipsniuojamieji) būdvardžiai gali būti įvardžiuotiniai. Įvardžiuotiniai gali būti ir linksniuojamieji dalyviai.

Iš postpozicijų reikia dar paminėti pabrėžiamąją dalelytę gi (kurgi, kaipgi, kadangi) ir pleonastinį (bereikšmį) afiksą -ai (jisai, patsai, kursai). 

Morfas

Pastebėta, kad kartais ta pati morfema įvairiuose giminiškuose žodžiuos gali įgyti kiek skirtingas formas: šaknis – metu, mečiau, mesiu; priešdėlis – numirti, nuomaris; galūnė – miškelyje, miškelyMorfas – konkreti morfemos išraiška žodyje. Duotuose pavyzdžiuose morfemos realizuojamos skirtingais morfais: šaknis (met-/meč-/mes-), priešdėlis (nu-/nuo-), galūnė (-yje/-y). 

Morfų yra du tipai: vieni morfai gali laisvai vienas kitą pakeisti (tai morfemos variantai – -yje/-y), kiti morfai negali vienas kito pakeisti negali (tai alomorfai  – met-/meč-/mes-).Kartais būna sunku atskirti, ar šakninė morfema yra morfas, ar pokytis lemtas kokio afikso: duo-ti, duod-a, dav-ė – šaknys greičiausiai yra morfai, o rašy-ti, raš-o atveju pirmasis žodis yra su bendraties priesaga, kas jokių morfų nerodo.

Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu ar dvibalsiu, ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, vduoti – duoda – davė; dėti – deda – dėjo; sėti – sėja – sėjo; šluoti – šluoja – šlavė; džiūti – džiūva (džiūna) – džiuvo; būti – būva (būna) – buvo; pūti – pūva (pūna) – puvo.

Tarp uždarosios (su priebalsiu gale) šaknies ir esamojo laiko galūnės (ar kamiengalio) balsio įsiterpia priesagos ­st ir štgimti – gimsta – gimė; mirti – miršta – mirė; dingti – dingsta – dingo; linkti – linksta – linko.

Afiksų klasifikacija

Afiksai pagal savo gramatines funkcijas gali būti kaitybiniai (gramatiniai), klasifikaciniai ir darybiniai.

Priesaga – darybinis afiksas, bet kartais būna ir kaitybinis (gramatinis): a) bitininkas, siuvėjas, karvidė, mokyklalaimingas, skylėtas, languotasdainuoti, didėti, dalyti, gyventi; b) geras – geresnis – geriáusias; eidavo – eisime – eikime, eitume – einantis – einamas – eidamas – einant ir kt.

Galūnė – kaitybinis afiksas, bet kartais būna ir darybinis, ir klasifikacinis: a) langas – lango – langą…; b) stalas – stalius, aplenkti – apylanka; c) lapas – gėlė

Priešdėlis – darybinis afiksas. Jei veikslas yra gramatinė kategorija, priešdėlis gali būti ir kategorijos nario keičiamasis afiksas (gramatinis): valgė – suvalgė.

įvadas | morfologijos objektasgramatinė kategorija

turinys