įvadas | morfologijos objektas | leksema ir žodžio dalys
Gramatinė kategorija – pagal funkciją kalboje tarpusavyje priešinamų gramatinių formų sistema. Šia sąvoka paprastai nusakomas gramatinės reikšmės ir gramatinių formų santykis. Tam tikros gramatinės reikšmės reguliariai perteikiamos tam tikrais gramatinių formų rinkiniais (paradigmomis). Gramatinės kategorijos dažnai reiškiamos ne tik morfologijos (žodžio ribose), bet ir sintaksės (žodžių junginiuose, sakiniuose) lygmenyje. Jos priešinamos leksinėms kategorijoms.
Gramatinė forma – kalbos vienetas, nuosekliai vartojamas tam tikroms gramatinėms reikšmėms perteikti.
Gramatinė reikšmė – reikšmė kaip kalbos gramatinės (morfologinės ir sintaksinės) sandaros dalis. Perteikiama gramatinėmis formomis. Priešinama leksinei reikšmei.
Klasikinė gramatinės kategorijos samprata, mūsų dienas pasiekusi dar iš Antikos laikų, apima ir aiškias skiriamų kalbos reiškinių ar vienetų ribas. Laikantis tokios sampratos vienas ir tas pats kalbos reiškinys negali priklausyti kelioms skirtingoms kategorijoms arba užimti kokią nors tarpinę vietą tarp kategorijų. Sudėtingesniais atvejais jis veikiau paliekamas nepriskirtas jokiai kategorijai, t. y. neaprašytas arba įtraukiamas į kurią nors kategoriją kai kurių ypatybių pagrindu (kitas ypatybes nutylint).
Funkcinis požiūris į kalbos reiškinius leido skirti pagrindinius, kategorijos centrą sudarančius, ir kitus, periferinius atvejus. Kategorijų ribos išbluko, pasidarė neryškios. Tačiau tokia samprata leido kaip periferinius aprašyti vienos kategorijos rėmuose lyg ir neišsitenkančius, įvairialypius kalbos reiškinius.
Pastaruoju metu kalbotyroje vis labiau įsigali požiūris, kad gramatinės kategorijos yra prototipinės struktūros. Kategorijos suvokiamos kaip tam tikrų požymių, arba ypatybių, rinkiniai. Jų prototipą sudaro tie reiškiniai, kurie turi daugiausia kategoriją apibrėžiančių požymių. Tačiau ir tie kalbos reiškiniai, kurie turi tik kai kuriuos nagrinėjamos kategorijos požymius, jų pagrindu gali būti priskirti tai kategorijai, nors ir kaip netipiški atvejai. Pagal tokią sampratą ribų tarp gramatinių kategorijų beveik nelieka, nes tam tikra reiškinio ypatybė gali būti būdinga ne vienai, o kelioms kategorijoms; vienas ir tas pats reiškinys tokių ypatybių pagrindu gali įeiti į kelių kategorijų sudėtį.
Gramatinių kategorijų klasifikacija
Kai kuriuose naujesniuose bendrosios ir tipologinės lingvistikos darbuose gramatinės kategorijos skirstomos į morfosintaksines (arba derinamąsias), deiktines ir semantinės.
Morfosintaksė – kalbos gramatinės sandaros sritis, nagrinėjanti sintaksinių reiškinių raišką morfologinėmis priemonėmis.
Morfosintaksinės kategorijos – tai sintaksinius žodžių ryšius žyminčių morfologinių formų ir jomis perteikiamų gramatinių reikšmių santykis. Morfosintaksinės kategorijos reiškiamos ne vienoje sakinio vietoje, jos tarsi pasklidusios sakinyje, sintaksinę sakinio sandarą sieja su morfologine jį sudarančių žodžių struktūra. Morfosintaksinės kategorijos nesavarankiškos, jos tarsi kopijuoja atitinkamas savarankiškas daiktavardžių kategorijas. Vladimiras Plungianas šias kategorijas vadina derinamosiomis klasėmis.
Skiriamos tokios lietuvių kalbos morfosintaksinės kategorijos: būdvardžių (ir būdvardiškai vartojamų žodžių) giminė, skaičius, linksnis; veiksmažodžių skaičius, asmuo ir (bent iš dalies) rūšis (dėl savo sintaksinio pobūdžio).
Deiktinės kategorijos žymi gramatines reikšmes, susijusias su kalbėjimo situacija. Pastarąją galima apibūdinti bent trimis dažnai įvairiose kalbose sugramatintais kintamais požymiais: pokalbio dalyvių, pokalbio vietos ir pokalbio laiko.
Lietuvių kalboje morfologinėmis priemonėmis nuosekliai reiškiamos (sugramatintos) dvi pokalbio aplinkybės: dalyviai ir laikas. Pokalbio dalyvių vaidmuo perteikiamas asmens kategorija ir žymimas visų pirma asmeniniais įvardžiais. Kita deiktinė lietuvių kalbos kategorija – veiksmažodžių morfologinėmis formomis reiškiamas laikas.
Semantinės kategorijos grindžiamos santykiu su įvardijamu nekalbiniu pasauliu (referencija). Tai daiktavardžių giminė, skaičius, veiksmažodžių veikslas, nuosaka, modalumas (evidencialumas).
Kategorijos centras/periferija; žymėtumas
Gramatinė kategorija, kaip gyvas ir kintantis reiškinys, neturi griežtų ribų ir iš esmės nebūna iki galo sisteminga – paprastai tai vadiname išimtimis, nors reiškinys gerokai platesnis. bet kuri gramatinė kategorija tam tikromis sąlygomis ir vartojimo aplinkybėmis gali būti labai reguliari, o joms pasikeitus – atsirasti išimčių, neapibrėžtų dalykų ir pan. Pvz., giminės gramatinė kategorija yra susijusi su lytimi, net ja motyvuota, bet tai liečia tik gyvus daiktus. Kai giminės kategoriją perkeliame į negyvų daiktų pasaulį, motyvacijos nebelieka jokios, todėl atsiranda ir nereguliarumų: vyras ir moteris – niekada nemaišomos giminės ir yra pagrįstos lytimi; slyvas/slyva, morkas/morka, avokadas/avokada – giminės painiojamos, nes jos yra atsitiktinės, nepagrįstos. Reguliarusis gramatinės kategorijos laukas yra gramatinės kategorijos centras, o varijuojantis ar nemotyvuotas – gramatinės kategorijos periferija.
Gramatinės kategorijos nariai vienas kitą eliminuoja, t.y. būdami privalomi būtinai yra vienas iš jų. Tačiau pastebėta, kad kai kurių kategorijos narių reikšmės reguliaresnės (arčiau kategorijos centro), gramatinės formos gali pavaduoti viena kitą, o kitos šių savybių neturi. Tarkime, dėdė yra vyriškosios giminės daiktavardis, o gramatinę formą turi moteriškosios – atvirkščiai paprastai nebūna. Kaip ir durys ar marškiniai – turi daugiskaitos forma, bet gali reikšti vienaskaitą. Pagal tai skiriame žymėtuosius/nežymėtuosius kategorijos narius: giminės kategorijos nežymėtasis narys yra vyriškoji giminė, o moteriškoji – žymėtasis. Linksnių sistemoje nežymėtasis narys yra vardininkas, visi kiti – žymėtieji.
Žodžių klasės
Žodžių klasė – tai gramatinė semantinė žodžių grupė, kurios narių bendrumas grindžiamas kategorine žodžio reikšme ir funkcija. Sintaksinės ir morfologinės žodžių savybės – pagalbinė priemonė žodžių klasėms nustatyti. Lietuvių kalboje yra trys žodžių klasių tipai – kalbos dalys, tarnybiniai žodžiai ir raiškieji žodžiai. Kadangi klasė turi bendrąją kategorinę reikšmė ir savyje kitas gramatines reikšmes – vadintina gramatine superkategorija.