Nuosaka – Smetona.lt

turinys

Modalumas

Modalumas – semantinė kalbos kategorija, reikšianti subjektyvų kalbėtojo požiūrį į kalbamą situaciją, vertinant, kaip ir kiek ji atitinka tikrovę. Jei pasakymo turinys (kalbama situacija) atitinka tikrovę – modalumas nežymėtas. Žymėtumas atsiranda abejojant dėl tam tikrų dalykų realumo, geidžiant ko nors neegzistuojančio, svarstant galimybes, kurios leistų tam egzistuoti, ir panašiose situacijose. Bendriausia modalumo reikšmė yra veiksmo ar vyksmo tikimybė. Tikimybės laipsnis nevienodas: reiškiama galimybė, būtinybė, gebėjimas, noras ar nusiteikimas realizuoti kokį veiksmą ir pan. (pvz.: jis laukti gali/galėtų/turėtų/turi/privalo/sugeba/įpratęs/ketina). Lietuvių kalboje modalumas reiškiamas gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis priemonėmis. Gramatinėms priklauso tam tikros veiksmažodžio formos: tariamoji ar netiesioginė nuosaka, esamojo laiko dalyviai su dalelyte be-, reikiamybės dalyviai (pvz.: jis turėtų laukti; jis svečių bus sulaukęs, yra belaukiąs; senelė svečių laukianti). Ši reikšmių įvairovė apima tris modalumo tipus: episteminį (reiškiami kalbėtojo patirtimi ar pasaulio suvokimu paremti sprendimai apie teiginio teisingumą – modalinėmis dalelytėmis gal, galbūt, turbūt, įterpiniais, modaliniais žodžiais tikriausiai, greičiausiai, modaliniais veiksmažodžiais galėti, turėti), deontinį (reiškiami įvairūs kalbėtojo valios aktai – leidimas, reikalavimą, būtinybė ir pan. – modaliniais veiksmažodžiais turėti, galėti, privalėti ir pan.) ir dinaminį (reiškiama su žmogaus gyvenimo tvarka, gamtos dėsniais arba subjekto savybėmis, bet ne valia, siejama veiksmo ar būsenos galimybė ir būtinybė). Visi modalumo tipai turi ir gramatines raiškos priemones.

Leksinės modalumo raiškos priemonės yra modaliniai žodžiai.

Nuosakos samprata

Nuosaka, yra veiksmažodžio kategorija, rodanti veiksmo modalumą ir veiksmažodžio formomis žyminti paties kalbančiojo asmens nustatomą santykį su tikrove. Nuosaka yra modalumo sferos kategorija – nuosakomis perteikiamos modalumo reikšmės, o kartais modalumui ir neskiriamos reikšmės, t.y. nuosaka peržengia modalumo ribas.

Nuosakos gramemos

Lietuvių kalboje yra keturios nuosakų gramemos: a) tiesioginė ir tariamoji nuosakos priešinamos pagal kalbėtojo požiūrį į veiksmo realumą ar galimumą; b) liepiamoji nuosaka priešinama tiesioginei ir tariamajai kartu pagal kalbėtojo valios reiškimą (liepimą, įsakymą, pageidavimą, nurodymą); c) netiesioginė nuosaka priešinama likusioms trims kartu pagal kalbėtojo rodomą netiesiogiai patirtą (neakivaizdų) veiksmą. Visos trys opozicijos privatyvinės – požymis arba yra, arba jo nėra.

Tiesioginė nuosaka (indikatyvas)

Iš nuosakų santykių schemos matyti, kad ši nuosaka visų kitų nuosakų atžvilgiu yra nežymėtasis narys ir neturi nė vieno požymio, kuriuos turi visos kitos trys nuosakos. Todėl ir modalumo atžvilgiu ji irgi gramatiškai yra nežymėta. Tiesiogine nuosaka konstatuojama, kad veiksmas vyksta, vyko, vykdavo arba vyks: dirba, dirbo, dirbdavo, dirbs. Veiksmo tikrumas ir tikrumo konstatavimas – skirtingi dalykai.

Tiesioginė nuosaka reiškiama laikų formomis, savo priesagos neturi ir kitų nuosakų sistemoje ji yra nežymėtasis narys, galintis reikšti tiek realų, tiek ir nerealų veiksmą. Realesni yra praeities veiksmai, nes, kas buvo, vyko, įvyko, jau patirta, o dabarties, ir ypač ateities, veiksmai tik konstatuojami kaip realūs. Tiesiogine nuosaka reiškiamų veiksmų tikrumą galima išreikšti įvairiai: žodžių tvarka, intonacija, tarnybiniais žodžiais. Pvz., Ateis jis tau! (aišku, kad neateis).

Tiesioginės nuosakos formomis galima išreikšti savo valią, raginimą, pageidavimą, įsakymą, įsitikinimą ir kt.: Dievai ima tas skolas! Einam visos drauge, arba čia pasilikim. Tu paganysi, – pakartojo vyriškis tyliai, bet taip kietai, kad Ona tik sušnarpštė nosimi ir nusisuko. Tegul sau dirba, jei nori uždirbti. Tegul jums pavydės tos garbės putinai, kai prieš saulę žydės. Vai tepalaužysiu kojas, jei aš ten eisiu.

Tiesioginės nuosakos esamojo ir būsimojo laiko formos, pavartotos drauge su geidžiamosiomis dalelytėmis, priartėja prie liepiamosios (arba vadinamosios geidžiamosios) nuosakos formų ir su tomis dalelytėmis gali būti įtrauktos į liepiamosios nuosakos formų sistemą kaip 3 a. analitinės formos.

Tariamoji nuosaka (kondicionalis)

Tariamoji nuosaka nėra glaudžiau susijusi nė su viena modalumo rūšimi: ja gali būti reiškiamas tiek episteminis, tiek ir deontinis modalumas: Kas čia galėtų būti?; Prašyčiau paduoti duonos. Tiesioginei ir liepiamajai nuosakoms kartu paimtoms ji priešinama visai kitu atžvilgiu, nei liepiamoji nuosaka tiesioginei. Tiek su episteminio, tiek ir su deontinio modalumo veiksmažodžiais ji vartojama tais atvejais, kai norima labiau išryškinti, pabrėžti kalbamų dalykų neįtikimumą, nepagrįstumą, ar nerealumą – tai skiriamoji tariamosios nuosakos ypatybė: nemanau, kad tai padarė Jonas / nemanau, kad tai yra padaręs Jonas / nemanau, kad tai būtų padaręs Jonas. Kadangi tariamąja nuosaka reiškiamos propozicijos laikomos nerealiomis, tai jos negali būti vertinamos teisingumo atžvilgiu. Sakinyje tariamąja nuosaka pabrėžiamas situacijos nerealumas netiesiogiai ją ir paneigia, pvz. sakiniu Jeigu būtum atėjęs, būtumėm susitikę netiesiogiai pasakome ir tai, kad nesusitikome, nes neatėjai.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje tariamajai nuosakai priskiriamos gana įvairios reikšmės: galimybė, sąlygiškumas, pageidavimas ir jo pagrindu reiškiamas skatinimas. Nuodugniau ištyrus tariamosios nuosakos vartoseną matyti, kad ji yra kur kas vientisesnė, o skiriamos pageidavimo ir sąlygiškumo reikšmės dauguma atvejų priklauso nuo pragmatinių sakinio vartosenos tipų.

Reikšmė sunkiai apibrėžiama, nes į ją suimta tai, kas kitose kalbose reiškiama keliomis nuosakomis. Pagrindinės tariamosios nuosakos reikšmės yra šios:

Sąlyga: Be dainos saldžiu miegu užmigtų tėvynė. Kad tu pokyly būtum buvusi, tai dabar nežiovautum. Jei tik norėčiau, viską gaučiau.
Tariamas lyginimas: Lengvas šlamesys pasigirsta ore, lyg vėjas švelnia ranka brauktų per rugieną. Jis girdėjo tuos žodžius, lyg jie čia pat būtų buvę tariami jam į pačią ausį.
Galimybė (potencialus veiksmas): Ne toks aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų. Menkas atrodai juokdarys. Nebent karnavalą pralinksmintų tavo skarmalai. Laimė, aš netikiu, kad kūnai keltųsi iš numirusių.
Abejojimas: Nejaugi būtų sužinojusios? – šmėstelėjo Veronikos galvoje mintis. Kam būtų ant vištų taip šūktelėjęs, jei nebūtų pargabentas paukščiams valdyti. ‒ Viešpatie Dieve, ‒ galvojo jis, ‒ argi aš būčiau kvailas! Niekuomet to nesitikėjau.
Liepimas: Žiūrėk, kad iš namų nė kojos nekeltum! Tiktai, kad jų Girdvainis daugiau nematytų!
Pageidavimas: a) vientisiniuose sakiniuose: O kaip norėčiau nuo kaktos tau nubraukti rūpesčių raukšles! Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau. Kad jo liežuvis nupūtų, kaip man kad įlojo.Pageidavimui reikalingi teksto pagalbiniai žodžiai Kad…, O kad…, Kaip…, O kaip… (paprastai sakinio pradžioje); b) sudėtiniame prijungiamajame sakinyje pageidavimas dažniausiai reiškiamas pagrindinio sakinio tarinio leksine reikšme: Jis norėjo, kad sūnus augtų be baimės jausmo. Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau.

Liepiamoji nuosaka (imperatyvas)

Liepiamosios nuosakos reikšmė artima deontiniam modalumui: abu remiasi kalbėtojo valios raiška. Tiesioginė nuosaka, savo ruožtu, yra episteminio modalumo raiškos branduolys ir nežymėtas gramatinės nuosakos kategorijos narys. Teiginio Jie jau grįžo namo modalumas nepažymėtas, tačiau jis gali būti priskirtas episteminio modalumo sistemai, nes reiškia teiginį, kurio teisingumą galima patikrinti. Tokius epistemiškai nežymėtus teiginius gali patikslinti episteminio modalumo predikatai, modalinės dalelytės ir kiti žodžiai, plg.: Turbūt jie jau grįžo namo ir pan. Vis dėlto tiesioginė nuosaka nėra susijusi vien su episteminiu modalumu: ja gali būti reiškiamas ir deontinis modalumas, plg.: Tegul atneša ledų!

Panašiai, kaip tiesioginė nuosaka yra susijusi su vienu kalbėjimo aktų tipu – teiginiais ir yra nežymėtas episteminio modalumo narys, taip liepiamoji nuosaka susijusi su direktyvais ir tarsi grynu pavidalu išreiškia deontinį modalumą – žmogaus valios aktus, pvz.: Grįžk namo. Ji yra vienintelis gramatinis deontinio modalumo raiškos būdas. Įvairius deontinio modalumo atspalvius tiksliau galima perteikti leksiškai – modaliniais predikatais, plg.: Privalai grįžti namo; Norėčiau grįžti namo ir pan. Pabrėžtina, kad liepiamoji nuosaka nežymėta tik deontinio modalumo srityje, – kitokio tipo modalumui reikšti ji vartojama tik ypatingomis sąlygomis, plg.: Ar prausk, ar neprausk varną – vis juoda (DLKG, 309); Turėk tu man tokią kietą širdį.

Liepiamoji nuosaka reiškia kalbančiojo asmens valią. Jos formomis liepiama, įsakoma, prašoma, pageidaujama, raginama, kad kas veiktų. Tai dialogo nuosaka. Ir nė vienos nuosakos reikšmės taip nekinta nuo pasakojimo formos ir santykio su asmeniu kaip liepiamosios.

Tiesiogine reikšme liepiamoji nuosaka vartojama dialoge, o pagrindinis – antrasis asmuo: Taigi, Elena, – prabilo pagaliau Grigas, – liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nenubėgs. Tu pridėk savo magišką ranką prie širdies man gyvos.

Išskirtinis liepiamosios nuosakos reikšmių ryšys su asmeniu, kurio neturi kitos nuosakos – liepimas – visiškai nedera su vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Pirmąjį asmenį veikti skatina žodžiais nereiškiamas vidinis imperatyvas. Todėl liepiamosios nuosakos formų sistemoje nėra vns. 1 a. Nebent būtų sakomas pageidavimas, kad kas nors stichiškai pasidarytų: į save tuo metu tarsi pažvelgiama iš šalies kaip į trečiąjį asmenį: Teprasmengu kiaurai žemę, jeigu meluoju. Rugsėjo pilnatie, nuvesk į savo kalnus tuščia nakties gatve prie mėnesienos kraterių į nemigą ‒ į dykumas, pripildyk alkanus vyzdžius šviesos, aš tavo apžavuos tepraregiu.

Daugiskaitos 1 a. turi raginimo reikšmę: Mano arklys brangesnis už tavo karvę, bet man naudingiau karvė! Gal nori, mainykime!

Antrojo asmens formoms būdingi visi liepimo atspalviai – nuo nuolankaus prašymo iki komandos: Gaideli, gaideli, atidaryk dureles. Neužmiršk, kad krivio liežuvis melo nekenčia. Būry! Stok!

Per tarpininką galima liepti, kad veiktų ir trečiasis asmuo. Jo forma sudaroma su geidžiamosiomis dalelytėmis ir tiesioginės nuosakos esamojo arba būsimojo laiko 3 a.: Teneatneša jam vaisiaus nei žemė, nei moteris, – keikė jį visose mečetėse ir sueigose. Tegu neslėgs tavęs nei akmenys, nei plytos.

Pasakojamajame tekste liepiamoji nuosaka liepimo nereiškia: Įkiš kas liežuvį – tu ir kentėk. Tokiam nors kuolą ant galvos tašyk. Bent taip senesni žmonės kalba: pelėda kvatoja – lauk vestuvių, pelėda rauda – lauk šermenų.

Netiesioginė nuosaka (dalyvinė kalba)

Netiesioginės nuosakos reikšmė – kalbėtojo perteikiamas netiesiogiai patirtas veiksmas: Marytė sakė buvusi kine./Marytė sakė, kad buvo kine. Kalbų nėra, kad taip vertinant (netiesiogiai patirtą, neakivaizdų veiksmą) turime ketvirtąją nuosaką – viena iš modalumo reikšmių. Kita vertus, tipologiniai tyrimai rodo, kad pasaulio kalbose atskirai egzistuoja kategorija, turinti ne tik netiesiogiai patirto veiksmo rodiklį, bet ir išreikšianti abejonę to veiksmo tikrumu – tai jau evidencialumo reikšmių komplektas. Ar tikrai lietuvių kalboje nėra netiesioginės nuosakos, bet jos vietoje yra savarankiška gramatinė kategorija evidencialumas? Iki galo neaišku, bet mokslininkų nuomonės išsiskiria:

V. Ambrazas (LKG) mano, kad tai nuosakų sistemos dalis.
A. Holvoetas tai laiko evidencialumo dalimi, nes:
- a) reiškiama neasmenuojamosiomis formomis;
- b) žymi kelias skirtingas nuosakos vertes – viena nuosaka to daryti negali.

Viena iš gražiausių, nepriklausomai nuo to, kokiai kategorijai ją priskirtume, netiesioginės nuosakos raiškos formų yra tautosakoje: pasakos sekėjas yra suaugęs žmogus ir supranta, kad kalba apie netikrus, išgalvotus, pasakiškus įvykius, todėl jam suprantama, kad tiesioginės nuosakos laikų formos nederės su pasakotojo modalumo supratimu – vertinimu, kaip tai atitinka tikrovę. Todėl autentiškos pasakos atrodo tik taip:

Gyvenę kartą senelis ir senelė. Turėję jie vištytę ir gaidelį. Kartą vištytė su gaideliu patraukę į mišką riešutautų. Įsilipęs gaidelis į lazdyną ir beskinąs riešutėlius. Vištytė apačioje lakstanti ir prašanti: „Gaideli, gaideli, numesk ir man riešutėlį.“ Gaidelis metęs riešutėlį ir išmušęs vištytei akelę…

turinys