Giminė

turinys

gramatinės kategorijos | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

Daiktavardžio giminė

Apskritai lietuvių kalbos giminės kategorija, skirtingai nuo mokykloje diegiamo supratimo, yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis labai skirtingus giminės raiškos aspektus. Todėl, analizuojant lietuvių kalbos giminės kategorijos turinį, reikia skirti du labai skirtingus semantinius laukus – daiktavardžių bei daiktavardiškai vartojamų žodžių giminę ir būdvardžių bei būdvardiškai vartojamų žodžių giminę. Todėl ir giminės kategorijos apibrėžtis kol kas matoma kaip dvilypė, nes apibrėžia gana skirtingus reiškinius:

Giminė – gramatinė vardažodžio kategorija, kurios centro semantinį pagrindą sudaro dvinarė biologinė lytis, o periferijoje esančių vardažodžių giminės semantika formaliai konstruojama remiantis centro reiškinių kaitybos paradigmomis (morfologiškai). Lietuvių kalbos giminės kategorija dvinarė, sudaryta iš dviejų gramemų – moteriškosios ir vyriškosios.

Kadangi vienaip ar kitaip giminė yra susijusi su lytimi, giminės kategorijos centre yra žmonių ir kai kurių gyvūnų pavadinimai (atrodo, kad istoriškai – tai ūkiškai reikšmingi gyvūnai). Vadinasi, giminės centre morfologiniai giminės rodikliai vienaip ar kitaip yra referentiški su lytimi, o pati kategorjia semantiškai pagrįsta. Taip pat tai reiškia, kad giminės kategorijos periferijoje atsiduria visas likęs negyvų daiktų pasaulis, o pati kategorija yra grynai formali – morfologinė. Ji ryšio su lytimi neturi, o suprantama iš analogiškų kaitybos kamienų. Daiktavardžiai giminėmis nekaitomi – jie ją turi, todėl daiktavardžio giminės kategorija yra klasifikacinė. 

Giminės kategorijos centro prigimtis rodo, kad daiktavardžių giminė glaudžiai susijusi su gyvumo kategorija, kurios opozicijos yra gvyva/negyva (bebras : namas), žmogus/nežmogus (mergaitė – spinta), ūkiškai reikšmingas/nereikšmingas gyvūnas (gaidys/višta : žvirblis), lyties skirtumai ryškūs/neryškūs ir pan. 

Giminės kategorijos raiška yra įvairi. Lietuvių kalboje pagrindinis giminės rodiklis (gramatinė forma) – skirtingų giminių kaitybos kamienai: namas, stalas, debesis (vyr.), mama, katė, akis (mot.). Tačiau kategorijos centre esančios giminės opozicijos gali būti reiškiamos net supletyviškai (skirtingomis šaknimis) arba darybiškai (antis : gaigalas, antis : antinas).

Semantinė ir morfologinė giminė

Asmenis ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus reiškiančių daiktavardžių giminei nustatyti semantika svarbesnė negu morfologija, todėl lietuvių kalboje esama formalaus giminės rodiklio ir turinio nesutapimų. Tai ne tik giminės kategorijos centro reiškiniai, bet ir susiję su kategorijos narių žymėtumu. Vyriškosios giminės gramema yra nežymėtasis giminės kategorijos narys, o moteriškosios – žymėtasis. Tai reiškia, kad nežymėtasis narys semantiškai gali įgyti žymėtojo nario formas, pvz.: barzdyla, dėdė, dailidė, viršila, Krėvė, Skirgaila (vyr g., bet paradigma moteriška).

Šių daiktavardžių semantinė giminė (t. y. jais pavadinamų asmenų ar gyvūnų lytis) ir morfologinė giminė nesutampa: jų linksniavimo paradigma būdinga moteriškosios giminės daiktavardžiams, tačiau jais pavadinami vyriškosios lyties asmenys. Tokių daiktavardžių yra daugelyje pasaulio kalbų, nes tarp biologinės lyties kategorijos ir gramatinės giminės kategorijos (plg. anglų sex ir gender, vokiečių Sexus ir Geschlecht) gali nebūti tiesioginio priežastinio ryšio. Tokiais atvejais nustatant giminę lemia semantinis, o ne formalusis aspektas.

Morfologiniu aspektu nagrinėjama daiktavardžių giminės kategorija yra tiesiog formali morfologinė giminė. Morfologinė giminė apima ir linksniuojamuosius, ir nelinksniuojamuosius daiktavardžius, nepaisant to, kad nelinksniuojamieji neturi morfologinių giminės kategorijos požymių. Jų morfologinę giminę atskleidžia su jais derinamos kalbos dalys. Daiktavardžių kaitybos formos sudaro linksniavimo paradigmas. Būtent jų neatskiriamas buvimas yra būtinas ir dauguma atvejų (ypač daiktavardžio giminės kategorijos periferijoje) visiškai pakankamas pagrindas morfologinei daiktavardžio giminei nustatyti. 

Dabartinėje standartinėje lietuvių kalboje yra 12 paradigmų (apibendrintai). Jos yra penkių kamienų (linksniuočių): a (vaik-a-ms), o (mam-o-ms), u (sūn-u-ms), ė (kat-ė-ms), i (žuv-i-ms). Paradigmos ir kamienai reprezentuoja morfologines gimines. Daiktavardžio kaitybos lentelė patekta skyriuje: Žodžių klasės/Daiktavardis.

Substantiva mobilia

Skirtingų lyčių žmones ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus pavadinantys daiktavardžiai giminės kategorijos opoziciją gali reikšti supletyviškai (vyras/moteris, antis/gaigalas), darybiškai (antis/antinas, ožys/ožka) ir reguliariai (briedis/briedė, prezidentas/prezidentė), t.y. remiantis daiktavardžio kaitybos paradigmomis. Pastarosios reguliarios giminės raiškos opozicijos vadinamos substantiva mobilia. Jos iš kitų daiktavardžių išsiskiria tuo, kad yra labai panašios į giminės kaitybines poras ir dažniausiai pavadina žmones pagal profesiją (mokytojas/mokytoja, vairuotojas/vairuotoja, sargas/sargė, prezidentas/prezidentė) – vyriškosios giminės formos žymi vyriškosios lyties asmenis ar gyvūnus, o moteriškosios giminės formos – moteriškosios lyties asmenis ar gyvūnus. Panašumas į kaitybines poras susidaro dėl lyties ir gramatinės giminės opozicijos sutapimo bei reguliarios šios opozicijos morfologinės raiškos. Tačiau vargu ar tai paneigia klasifikacinį daiktavardžio giminės pobūdį, todėl šias poras reikėtų laikyti darybinėmis, o pamatine forma laikyti vyriškąją giminę kaip nežymėtąjį kategorijos narį: vilkė : vilkas, briedė : briedis, prezidentė : prezidentas. Sudėtingesniais laikytini tokie atvejai, kai greta galūnių skirties matyti ir darybinės priesagos. Tada darybos aiškinimas gali būti sudėtingesnis (dvejopas): mokytoja : mokytojas : mokyti arba mokytojas : mokyti, mokytoja : mokyti. Antruoju atveju darybos priemonė yra priesaga, o galūnės tik gramatiškai įformina lyties opoziciją.

Substantiva communia

Nors kai kurie autoriai mano, kad lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė negali būti vienareikšmiškai nustatyta, vargu ar tai gali būti tikra dėl klasifikacinio daiktavardžio giminės pobūdžio. Tokia žiūra randasi tuomet, kai į kalbos faktus žiūrima iš žodyno apkasų, o ne vertinama gyvoji vartosena. Būtent gyvojoje kalboje jokių abejonių ir dviprasmybių nėra: Nevėkšla Jonas nesusitvarkė kambario, o ta nevala neišnešė šiukšlių – negi kam kyla abejonių, kad nevėkšla yra vyriškosios giminės, o nevala – moteriškosios. Tai mums parodo derinamieji žodžiai ir kontekstas. Aišku, kitoje situacijoje nevėkšla gali būti Marytė, o nevala Jonas. Taigi, tos pačios gramatinės formos daiktavardžiai, kuriuos galima vartoti abiem semantinėmis giminėmis, vadinami substantiva communia. Tik realios vartosenos atvejais jie yra ne kokios nors bendrosios giminės (tai fikcija), o labai konkrečios, priklausomai nuo derinimo ir konteksto vyriškosios arba moteriškosios. Todėl ir žodynai bei gramatikos, kurie vartoja sąvoką bendroji giminė, prasilenkia su gyvosios kalbos logika – šiuos žodžius reikia žymėti arba substantiva communia, arba vyr.g./mot.g.

Įdomi substantiva communia daiktavardžių semantika ir raiška: paprastai tai neigiamos konotacijos daiktavardžiai, priklausantys moteriškosios giminės kaitybos paradigmoms: kvaiša, nevėkšla, nuokvaka, akiplėša, džiūsna, mėmė. Nors esama ir vyriškųjų paradigmų substantiva communiabarškalas, strakalasmakalas, marmalas. Tiesa, iš vyriškųjų nesunku pasidaryti moteriškąsias formas (strakalė, makalė), todėl dažnai taip ir daroma. Su giminės kategorijos narių žymėtumu susiję ir substantiva communia daiktavardžių derinimo ribojimai (atkreipkite dėmesį į būdvardžio tikras derinimą) – vyriškoji giminė derinimo prasme yra lankstesnė už moteriškąją: galima pasakyti ji yra tikras tarškalas, ji yra tikra tarškalas – jis yra tikras kvaiša, bet nesakoma *jis yra tikra kvaiša. Morfologinė daiktavardžio giminė permuša semantinę (ji tikras tarškalas) tik tuo atveju, kai daiktavardis yra nežymėtasis giminės prasme, t.y. vyriškasis.

Giminės neutralizacija

Šnekos aktuose dažnai iškyla poreikis įvardyti abiejų semantinių giminių daiktus, bet raiškos arsenale turint tik vieną kurį morfologinės giminės narį, pvz., kaip vienu žodžiu įvardyti grupę žmonių, kurioje yra ir moteriškos lyties atstovų, ir vyriškos. Tarkime, auditorijoje sėdi vienos studentės – jos taip ir bus pavadintos ir tai reikš, kad tiek semantinė, tiek gramatinė giminės sutampa. Jei auditorijoje sėdi vien studentai – vėl tas pats. O jei auditorijoje sėdi vienas studentas ir daug studenčių? Tada sakysime, auditorijoje sėdi studentai: tai reikš, kad šiuo daiktavardžiu atsiribojama nuo semantinės giminės, o raiškai pasirenkama gramatinė vyriškosios giminės forma kaip nežymėtasis giminės kategorijos narys – tai ir vadinama giminės neutralizacija. Todėl galima sakyti, kad turime prezidentą ir prezidentę – semantinė ir gramatinė giminės sutapatintos, o va štai pareigos prezidento, rūmai prezidento – nuo semantinės giminės atsiribojama, o vyriškoji gramatinė giminė pasirenkama kaip nežymėtoji.

Giminės metaforiškumas

Asmenis ir kitas gyvas būtybes galime įvardinti metaforiškai. Kartais įvardijamų asmenų ar kitų gyvų būtybių semantinė giminė gali nesutapti su metaforos pagrindu einančio daiktavardžio gimine. Tokiu atveju metaforiškai vartojama giminė yra lemiama įvardijamo asmens ar kitos gyvos būtybės lyties (dominuoja semantinė giminė): tas gyvatė, ta gyvatė, tas dramblys, ta dramblys. Nesunku nustatyti, kad vyriškosios giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje metaforos pagrindu eina gerokai rečiau nei moteriškosios. Kodėl taip yra, sunku pasakyti, bet greičiausiai lemia tai, kad nežymėtasis kategorijos narys apskritai daug menkiau gali reikšti ar pavaduoti žymėtojo nario reikšmę, be to, esama kitokių raiškos galimybių: tas dramblys, ta dramblė, ta dramblienė, ta kaip dramblys.

Nekaitomų daktavardžių giminė

Giminės kategorijos periferijoje esančių daiktų pavadinimų giminė yra nemotyvuota ir todėl sutartinė, dažnai nustatoma remiantis vartojimo dažnumu: sebentai/serbentos, morkas/morka, slyvas/slyva, avokadas/avokada. Nelinksniuojamųjų žodžių giminė tokia pati: greitas taksi/balta taksi, gražus aveniu/penktoji aveniu, puiki boa/madingas boa, sąžininkas žiuri/didelė žiuri. Dėl to standartinei kalbai kad būtų paprasčiau, nustatytos tam tikros giminės nustatymo taisyklės. Nelinksniuojamieji kitų kalbų kilmės daiktavardžiai, gale turintys tiek kirčiuotą, tiek nekirčiuotą -o, -u, -i, lietuvių kalboje yra vyriškosios giminės, pvz.: bolero, kredo, žabo, taksi, fondiu, interviu, žiuri. Gale turintys balsį -ė – moteriškosios giminės: fojė, alejė, želė. Žinoma, jei šie daiktavardžiai reiškia asmenis (giminės centras), giminę nulemia lytis, t.y. viską lemia semantinė giminė: ledi, fru, krupjė, konferansjė.

Derinimas gimine

Būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių giminės turinys yra iš esmės kitoks nei daiktavardžių ir daiktavardiškai vartojamų žodžių. Būdvardžių giminės kategorijos esmę gerai nusako jos derinamasis pobūdis, todėl šių žodžių giminė yra morfosintaksinė kategorija, kartais tiesiog ir tapatinama su derinimo klasėmis.

Derinimas yra morfologinis semantinio ir sintaksinio žodžių priklausomybės ryšio žymėjimas. Giminę būtų galima apibūdinti kaip derinimo rūšį: kiek kalboje yra derinimo rūšių, tiek narių sudaro jos giminės kategoriją. Lietuvių kalboje derinimas žymimas būdvardiškųjų žodžių kaitybos afiksais – galūnėmis. Lietuvių kalbos būdvardiškieji žodžiai paprastai derinami ne tik gimine, bet ir skaičiumi bei linksniu. 

Kaip daiktavardžio giminė gali būti semantinė ir gramatinė, taip ir derinimo yra dvi rūšys: semantinis ir sintaksinis. Semantinio derinimo atveju derinama pagal semantinį giminės turinį, o sintaksinio derinimo atveju derinama pagal žodžio, prie kurio derinama, formą. Tai formalusis derinimas. Derinimas su giminės periferijoje esančiais daiktavardžiais visada yra sintaksinis, nes negyvų daiktų giminė visada formali (nemotyvuota). Esant semantinės ir mofologinės giminės nesutapimui, paprastai derinama pagal referentų lytį, t.y. semantinę giminę. 

Sintaksinio arba semantinio derinimo pasirinkimas priklauso ir nuo žodžio derinimo lankstumo. Galimybė būti derinamam priklauso nuo derinamojo žodžio klasės, reikšmės, kaitymo ir kitų ypatybių. Pagal derinamumą išdėstytos žodžių klasės sudaro derinimo hierarchiją. Lietuvių kalbos derinimo hierarchija dar nepakankamai ištirta. Pirminiais duomenimis, ji maždaug atitinka tipologiniais tyrimais nustatytąją: atributinis kokybinis būdvardis = atributinis kelintinis skaitvardis ← predikatyvas (tarininis pažyminys) ← santykinis įvardis ← asmeninis įvardis substitutas. Kuo dešiniau šioje hierarchijoje yra derinamasis žodis, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus derinamas semantiškai, o ne sintaksiškai.

Vienas derinamas žodis gali būti derinamas su keliais skirtingos giminės daiktavardžiais. Tada derinamojo žodžio giminės pasirinkimas priklauso nuo kelių aplinkybių: gali būti pasirenkama nežymėtoji vyriškosios giminės forma (tai yra susiję su giminės neutralizacija), bet dar gali lemti derinamojo žodžio klasė, žodžių tvarka sakinyje, atstumas tarp derinamųjų požymių daviklio ir gaviklio ir panašūs kriterijai.

Įvardžių giminė

Įvardžiai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai. Įvardžiai vietoj daiktavardžių vartojami deiktiškai ir anaforiškai. Anaforiškai vartojamų įvardžių jisjitasta, šis, ši, kuris, kuri ir pan. giminė parenkama pagal tiesiogiai nurodomo pokalbyje nedalyvaujančio asmens lytį. Deiktiškai vartojamų šių įvardžių giminė derinama su nurodomų anksčiau diskurse pavartotų daiktavardžių gimine. Būdvardiškai vartojami įvardžiai derinami kaip ir būdvardžiai. Atskiro pokalbio vertas įvardis tai – kai kurie autoriai mano, kad tai tipiškas bendrosios giminės rodiklis ir prie jo yra derinama būdvardžio negimininė būsenos forma: tai yra gardu.

gramatinės kategorijos | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

turinys