Apibrėžtumas – Smetona.lt

turinys

definiteness

Apibrėžtumas – morfosintaksinė daiktavardinio junginio gramatinė kategorija, padedanti identifikuoti kalbamąjį objektą, nustatyti jo referenciją. (Ryšys tarp realių pasaulio dalykų ir kalbamų objektų kalbinio žymėjimo vadinamas referencija.) Apibrėžtumo gramatinė kategorija turi dvi gramemas: neapibrėžta (indefinite; neturi gramatinių rodiklių) ir apibrėžta (definite; reiškiama specialiomis būdvardžio galūnėmis – įvardžiuotinėmis formomis). Čia svarbūs du akcentai: a) apibrėžtumas yra daiktavardinio junginio (o visiškai tiksliai – daiktavardžio) gramatinė kategorija (kitaip nei mano daugelis, kad tai būdvardžio kategorija). Tai lemia ypatinga jos raiška: forma, be abejo, priklauso būdvardžiui (įvardžiavimas), o gramemos reikšmę apskritai galima susieti tik su pažymimu daiktavardžiu (juk tik daiktas yra apibrėžtas/neapibrėžtas, o ne jo ypatybė), todėl kategorija ir yra morfosintaksinė; b) kategorijos narių opozicija – privatyvinė.

Mąstomo ir kalbamo pasaulio dalykai yra abstraktūs, gerokai atitraukti nuo konkrečių ar menamų pasaulio dalykų. Tai vaizdžiai matyti iš Ch. K. Odgen ir I. A. Richards semantinio trikampio (1923):

Kalbėdami nuolat įvardijame daiktų pavadinimus. Pavadinimas/žodis yra simbolis, reiškiantis mūsų galvose susiformavusį abstraktų daikto konceptą, kuris remiasi daugybe konkrečių apibendrintų daiktų. Tarp žodžio ir daikto tiesioginio ryšio nėra. Tiesioginis ryšys yra tarp žodžio ir koncepto. Nors sakydami žodžius paprastai mintyse turime konceptą, konkrečiose kalbėjimo situacijoje nuolat reikia iš to koncepto išskirti daiktą ar daiktus, apie kuriuos konkrečiai kalbame, kad kuo tiksliau vienas kitą suprastume. Kitaip tariant, pokalbio dalyviams yra svarbu, kad mąstomų ir kalbamų dalykų referencija sutaptų (svarbu žinoti, kad kalbama apie vieną ir tą patį). Referenciją nustatyti padeda pačios įvairiausios priemonės: kalbinis ir nekalbinis kontekstas (gestai, mimika, intonacijos), žodžių tvarka, specialiai tam skirti žodžiai. Mums, aišku, rūpi, kalbiniai referencijos nustatymo būdai: leksinis ir gramatinis. Visa tai rodo, kad apibrėžtumas lietuvių kalboje nėra nuosekliai sugramatintas ir ne visada nuosekliai vartojamas (balta duona – baltoji duona, vyresnė sesuo – vyresnioji sesuo).

Gramatinė kategorija, padedanti identifikuoti kalbamąjį objektą, vadinama apibrėžtumu ir reiškiama įvardžiuotinėmis būdvardžio formomis (apibrėžiamosiomis) – tai žymėtasis opozicijos narys. Kadangi apibrėžtumo kategorijos opozicija yra privatinė, kitas, t.y. nežymėtasis opozicijos narys nei turinio, nei raiškos neapibrėžtumo rodiklių neturi: puikus/puikusis namas, draudžiamas/draudžiamasis ženklas, pirmas/pirmasis kartas, tavo/tavasis žmogus. Be to, juk apibrėžiame daiktą, o ne jo ypatybę, todėl šis apibrėžtumo rodiklis šiaip susijęs su pažymimu daiktavardžiu, t.y. kategorija tuo yra sintaksinė, daiktavardinio junginio. Tokia apibrėžtumo raiška (įvardžiuotiniai būdvardžiai ir būdvardiškai vartojami žodžiai) leidžia įprastai lietuvių kalbos gramatikose kategoriją laikyti darybine, o ne kaitybine ir ne klasifikacine. Bet tokiu atveju, iškyla klausimas, ar ji apskritai gramatinė? Gal vis dėlto tai leksinė kategorija. Atkreiptinas dėmesys, kad esama ir nuosekliai gramatinių apibrėžtumo raiškos atvejų: daiktavardžių kilmininko ir galininko opozicija (padovanojo gėlių/gėles, nupirko knygų/knygas), būdvardžių laipsnių opozicija (aukštas/aukščiausias kalnas).

Kita apibrėžtumo raiška leksinė: daiktavardžių referencijai nurodyti pasitelkiami įvardžiai (šis, tas, anas…, vienas, kažkas, kažkoks…, manas, tavas, savas). Išblukusios rodomosios reikšmės įvardis tas, ta vartojamas panašiai kaip kitų kalbų žymimasis artikelis. Tarmėse dar egzistuoja darybinės apibrėžtumo raiškos poros (ankstyvos bulvės/bulvės ankstyvės greta standartinės raiškos ankstyvos/ankstyvosios bulvės).

Apibrėžtumo rūšys

Kalbėtojų nustatomas daiktavardinio junginio apibrėžtumas priklauso nuo įvairių kalbinių ir nekalbinių aplinkybių. Pagal tai skiriamos apibrėžtumo rūšys: deiktinis (šis daiktas, tą vasarą), anaforinis (…gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo…), situacinis (Didysis karas), vaidmens nusakomasis (Prezidentas) ir tikrinių žodžių apibrėžtumas (Jonas).

Kartais kyla būtinybė atskirti kalbamą dalyką nuo referencijos – tai nereferentinė kalbos vartosena, kai įvardijama visa reiškinių klasė (Parduotuvės paprastai statomos miesto centre. Šuo – žmogaus draugas.).

Įvardžiuotinių būdvardžių funkcijos

Lietuvių gramatikos darbuose paprastai skiriamos kelios įvardžiuotinių būdvardžių formų funkcijos – apibrėžiamoji, kuri savo ruožtu gali būti išskiriamoji (greitasis traukinys) ir nurodomoji (raudonoji suknelė), ir pabrėžiamoji (garsusis futbolininkas) – tai yra gramatinės apibrėžtumo kategorijos centro reiškiniai.

Apibrėžiamieji būdvardžiai nesunkiai daiktavardėja ir atstoja visą daiktavardinį junginį (greitoji pagalba – greitoji, miegamasis kambarys – miegamasis, nelabasis, paskutinioji).

Be tiesioginės savo funkcijos – apibrėžtumo, įvardžiuotiniai būdvardžiai gali būti vartojami dar tokiomis reikšmėmis – ir tai gali būti laikoma apibrėžtumo kategorijos periferija:

nurodo aukščiausiąjį laipsnį: Motina su didžiąja mergike skalbėsi. Išsirinko patį didįjį arklį;
nurodo daiktą priešingos ypatybės atžvilgiu (ypač porinį): Dešiniąja akimi nemato, kairiąja ausimi negirdi. Manėm, kad naujieji kaimynai bus geresni už senuosius;
nurodo terminologinę daikto rūšį (ir apima bene gausiausią ir nuosekliausią įvardžiuotinių būdvardžių vartojimo sritį dabartinėje lietuvių kalboje): lengvoji pramonė, raudonieji dobilai, dėmėtasis elnias, trapusis gluosnis, duslieji/skardieji priebalsiai, tariamoji/liepiamoji nuosaka, vyriškoji/moteriškoji giminė, mišrieji dvigarsiai, kietoji medžiaga, ilgoji banga, baltoji pelėda, spraudžiamasis įtaisas, keliamieji metai, Didysis sprogimas;
pabrėžia deminutyvų maloninę (baisingąją) reikšmę tautosakoje: geroji motinėlė, senasis tėvelis, jaunoji mergelė, plonosios drobelės, baltosios rankelės, skaistieji veideliai; baisusis slibinas, šlykščioji gyvatė.

Įvardžiuotinių būdvardžių vartosenos ribotumas

Nevartoti įvardžiuotinių būdvardžių nereiškia negalimumo apibrėžti daikto – kaip jau parodyta, tam yra daug kitų priemonių. Todėl nieko nuostabaus, kad dalis būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių negali turėti įvardžiuotinių formų. Jas turi tik kokybiniai būdvardžiai. Jų neturi santykiniai (geležinis, pernykštis), sudurtiniai (žvairakis, šviesmėlynis), mažybiniai būdvardžiai (gerutis, mažytis), priesagų -opas, -okas, priešdėlių apy-, po– vediniai (keleriopas, kvailokas; apykvailis, pokvailis) ir perkeltine reikšme vartojami būdvardžiai (Kiaurus metus ganė žąsis; nerealus vaikinas).

Kita vertus, didelė Lietuvos dalis nevartoja ir įvardžiuotinių būdvardžių vien dėl to, kad individuali daikto ypatybė ir taip jį skiria iš kitų (paduok man tą raudonąjį pieštuką ir paduok man tą raudoną pieštuką). Abiem atvejais adresatas gauna iš esmės tą patį įsakymą ar prašymą, kurį tenkindamas atlieka tą patį veiksmą. Referencija abiem atvejais aiški. Skiriant daiktą priešingos ypatybės atžvilgiu, įvardžiuotinių būdvardžių irgi galima išvengti, o informacija nuo to nenukenčia (Pasirišo Stepukas prie dešinės kojos pačiūžą, o prie kairės paspirą). O štai termininio vartojimo atveju bendrinėje kalboje be įvardžiuotinių būdvardžių negalima išsiversti (lengvoji pramonė negali būti vadinama lengva, o raudoni serbentai nėra tas pat kas raudonieji).

turinys