gramatinės kategorijos | giminė | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas
Daiktavardžio skaičius
Skaičius – gramatinė kategorija, skiriama pagal tiesiogiai ar tarpiškai (per kitas formas) nusakomą skaičiuojamų dalykų kiekį. Standartinėje lietuvių kalboje kategorija yra dvinarė, turinti vienaskaitos ir daugiskaitos gramemas, o tarmėse, tautosakoje ir literatūroje gali būti trinarė, t.y. pridedama dviskaitos gramema (vienas stalas, du stalu, trys stalai).
Atkreiptinas dėmesys, kad kalbama apie dalykų, o ne daiktų skaičių. Taip yra todėl, kad skaičiaus kategorija apima ir veiksmažodžius ir vardažodžius: skaičiais kaitomi daiktavardžiai, būdvardžiai, kai kurie įvardžiai, skaitvardžiai, asmenuojamosios ir linksniuojamosios veiksmažodžių formos. Kategorijos centre, be abejo, yra abiem skaičiais kaitomi žodžiai, žymintys skaičiuojamus dalykus, o periferijoje atsiduria metaforiškai vartojami trūktiniai kategorijos atvejai, kai skiriasi semantinis ir gramatinis skaičius, stinga kurio nors vieno kategorijos nario arba dalykas apskritai tiksliai neskaičiuojamas. Kaip ir giminės atveju, daiktavardžių ir daiktavardiškai vartojamų žodžių skaičius kaip savarankiška (referentiška) kategorija skiriasi nuo būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių skaičiaus kaip derinimo kategorijos. Be to, šie abu skaičiaus atvejai dar priešinami su asmenuojamųjų veiksmažodžių skaičiumi.
Dauguma lietuvių kalbos daiktavardžių skaičiais kaitomi. Taip yra todėl, kad skaičiaus kategorija apsritai yra labai referentiška, t.y. atspinti kalbamų dalykų realų skaičių. Todėl tie dalykai iškirtinai turi būti skaidūs ir apskritai galimi skaičiuoti – tai semantinis skaičiaus kategorijos pagrindas apskritai ir kategorinės reikšmės skiriamoji savybė. Dvinarė skaičiaus kategorija formuojasi ją turinčių dalykų skaičiavimo pagrindu, o tarpusavyje priešinamų gramemų reikšmė tokia: vienaskaita reiškia vieną pavadinamą dalyką – ‘1’, o daugiskaita – ‘1+n’. Tarmėse vartojamos trinarės kategorijos daugiskaitos gramema logiškai įgyja kitą reikšmę: ‘2+n’, mat dviskaitos reikšmė yra ‘1+1’. Taigi dvinarės kategorijos reikšmės priešinamos ‘vienas’ ir ‘daugiau negu vienas’. Todėl skaičiaus kategorija pirmiausia yra semantinė (referentinė), o raiška jos morfologinė, t.y. reiškiama skirtingomis žodžio formomis.
Nereguliarieji skaičiaus kategorijos atvejai
Daiktavardžio skaičiaus kategorija yra referentiška, t.y. smarkiai susijusi su kalbamu pasauliu. Esama daiktų, kurių apskritai skaičiuoti arba skaičiuoti vienetais negalima – tai yra nekaitomų skaičiais daiktavardžių pagrindas. Tokie daiktavardžiai turi morfologines vienaskaitos arba daugiskaitos formas (medus, pienas, dangus, miltai, dažai, lašiniai), tačiau jų kaityba negalima. Pagal tai paprastai gramatikose skiriami vienaskaitiniai (singularia tantum) ir daugiskaitiniai (pluralia tantum) daiktavardžiai. Kartais literatūroje tokie daiktavardžiai vadinami defektiniais, nes turi trūktinę kaitybos paradigmą. Kita vertus, esti ir skaičiuojamųjų daiktavardžių, kurie morfologiškai turi tik vieną skaičiaus formą, tačiau skaičiuoti yra galimi (marškiniai, durys, žirklės, metai). Šiuo atveju galima kalbėti apie semantinio ir gramatinio skaičiaus nesutapimą (vieni marškiniai – semantinė vienaskaita, daugiskaitos forma; trejos durys – ir semantika, ir morfologinė raiška lyg ir sutampa, tačiau suprantama, kad ir semantinės vienaskaitos atveju daiktavardžio forma liks daugiskaitinė). Išskirtinė lietuvių kalbos gramatikos ypatybė, kad su skaičiuojamais daugiskaitiniais daiktavardžiais derinami specialūs skaitvardžiai – dauginiai (vienerios durys, penkerios žirklės, septyneri marškiniai, dveji metai).
Atskira kalba apie neskaičiuojamųjų daiktavardžių abiejų skaičiaus formų atsiradimą. Paprastai tai laikoma kalbos klaida. Vargu ar taip yra iš tiesų. Sakydami, kad kalba atspindi tikrovę, dažnai į tą „atspindi“ sudedama visiškai neadekvatų turinį – „tiksliai kopijuoja“. Nieko panašaus: kalbinė tikrovė yra kuriama žmogaus pagal tikrovę, tačiau yra savita ir tai ne kopija (vien jau dėl to, kad ji yra abstrakti). Tačiau nepaisant to, kad kalbinė tikrovė turi gausybę apribojimų (grammatica ars ovligatoria arba „kalbos skiriasi ne tuo, ką galima pasakyti, o tuo, ko negalima“), ji yra be galo reguliari, sisteminga. Tai reiškia, kad, nepaisant tikrovės, kalbos vartotojas visada gali susikurti reguliarias kalbines formas, o jų vertinimas priklausys tik nuo to, kokį turinį joms suteiks ir kokiu tikslu tai darys: saldu gardu kaip du medu, saldu gardu kaip devyni medūs – štai ir dviskaita, ir daugiskaita neva neskaičiuojamo ir skaičiais nekaitomo daiktavardžio. Arba paprastai daugiskaitiniu laikomas daiktavardis vestuvės, vakarų aukštaičių vartojamas vestuvė. Taigi, jei tik kalbinė tikrovė pareikalauja, visada galima darytis reguliarias formas – tas liečia ne tik skaičiais nekaitomus daiktavardžius, bet ir neasmenuojamus veiksmažodžius.
Skiriamos kelios paprastai skaičiais nekaitomų daiktavardžių grupės: a) kelnės, replės, akiniai; b) arbata, geležis ir dujos, riebalai; c) raidynas, lapija, jaunimas; burtai, pajamos, santaupos; d) sąmonė, gėris; e) gripas, sloga; raupai, niežai, tymai; f) šiaurė, žiemiai, pietūs, rytai, vakarai; pietys, šiaurys, rytys, vakaris; g) vestuvės, krikštynos, eitynės, rinkimai; h) Lietuva, Neris; Daugai, Šiauliai, Kaišiadorys.
Nekaitomų daiktavardžių skaičiaus kategorija žymima sintaksiškai kaip ir giminės, t.y. skaičių atpažįstame iš derinamųjų formų arba net konteksto (skani želė, gražūs taksi).
Skaičiaus gramemos leksikalizacija
Be pagrindinių skaičiaus gramemų reikšmių, to paties daiktavardžio vienaskaitos ir daugiskaitos formos gali įgyti ir papildomų reikšmių. Šios papildomos reikšmės yra nereguliarios ir individualios, todėl reiškinys greičiausiai yra susijęs labiau su leksika nei su gramatika ir vadinamas leksikalizacija: keturi ratai (reguliari daugiskaitos gramema) ir ketveri ratai ‘vežimai, automobiliai’; lietuviai (reguliari daugiskaitos gramema ir ‘tokia tauta’). Tokie reikšmės pokyčiai galimi ir be sąsajos su skaičiumi (vežimas – veiksmo pavadinimas ir transporto priemonės pavadinimas), tačiau kalbami atvejai būdingi būtent vienai skaičiaus gramemai ir todėl nagrinėjami čia. Lietuvių kalboje dažniau leksikalizuojasi daugiskaitos gramemos (matyt, dėl kategorijos nario žymėtumo). Su kurios nors skaičiaus gramemos leksikalizacija greičiausiai susiję ir apibendrinti rūšių pavadinimai (citrinos rūgštis/citrinų rūgštis, višta – vištinių šeimos atstovė – šiuo atveju vienodai leksikalizuojasi ir daugiskaita, ir vienaskaita), pavardžių daugiskaita šeimai įvardyti (Petraičiai – broliai ir šeima). Ne visada paprasta nustatyti, ar daiktavardžio skaičiaus gramemos skiriasi tik kategorine reikšme, ar jau ir kitais reikšmės atspalviais. Leksikalizacijos procesai paprastai vyksta palaipsniui.
Asmeninių įvardžių skaičius
Būdvardiškųjų įvardžių skaičiaus kategorija yra morfosintaksinė ir niekuo nesiskiria nuo kitų derinimo skaičiumi atvejų.
Daiktavardiškųjų pirmojo ir antrojo asmens įvardžių skaičiaus kategorija gerokai komplikuotesnė. Daugiskaitos gramemos turinys yra ‘1+1’, t.y. ‘namas+namas+namas+namas+….’ Vadinasi, ir daikatavardinio asmeninio įvardžio daugiskaitos turinys turėtų būti panašus: ‘aš+aš+aš+…’ 🙂 Deja, taip nėra. Iš tiesų įvardžio mes turinys yra ‘aš+tu’ arba ‘aš+jūs’. O ir skaičiaus raiška supletyvinė; aš/mes, tu/jūs. Tai greičiausiai reiškia, kad asmeninio įvardžio skaičiaus kategorija yra labiau leksinė nei gramatinė.
Dalis įvardžių apskritai neturi skaičiaus kategorijos: kas, kažkas, kas nors, niekas, viskas, kai kas, savęs. Jie turi vienaskaitos formų paradigmą, bet neturi gramatinės skaičiaus reikšmės. Taip greičiausiai yra todėl, kad „neturi apibrėžtos reikšmės, o skaičiavimui ir kaitymui skaičiais būtinas konkretumas, apibrėžtumas“.
Kadangi trečiojo asmens įvardžiai jis, ji keičia daiktavardžius, tai ir skaičius koreliuoja su tų daiktavardžių skaičiaus vertėmis. Jų skaičiaus kategorija morfosintaksinė, jie skaičiais kaitomi.
Įvardžių abu, mudu, judu, vedu ir pan. ir skaitvardžių du, dvi morfologinės formos lietuvių kalbotyroje iš tradicijos laikomos dviskaitinėmis. Daugelis šių formų dabartinėje kalboje turi daugiskaitos variantus (juodu : jiedu, šiuodu : šiedu, šie du). Iš čia klausimas, ar vis dėlto negalima laikyti skaičiaus kategorijos trinare (kai kurie autoriai būtent taip ir mano).
Kiekinių skaitvardžių skaičius
Kiekiniai skaitvardžiai turi morfologinę skaičiaus formą, bet skaičiais nekaitomi. Kaitymas skaičiais prieštarauja jų kategorinei reikšmei – tikslumui. Jų skaičiaus kategorija ne gramatinė, o leksinė, ji sudaro skaitvardžio reikšmės branduolį, pvz.: penki, septyni, vienas – turi reiškia konkretų skaičių, kuris savo esme yra tikslus ir reiškiantis tam tikrą dydį, bet gramatinės formos iš esmės yra vienaskaitinės. Aišku, skaitvardžiai tūkstantis, šimtas, milijonas yra daiktavardiški, todėl jie kaitomi skaičiais, nepaisant to, kad reiškia tikslų skaičių – tai akivaizdi semantikos ir gramatinių formų išsiskyrimo iliustracija. Bet turint galvoje, kaip sudaromi dideli skaičiai dešimtainėje skaičiavimo sistemoje, pasidaro suprantama – juk šimtas ar milijonas morfologiškai turi prisiderinti prie vienas, du, trys. Šios problemos sprendimas gali būti ir visiškai priešingas – sudėtiniai skaitvardžiai konstruojami su nekaitomais elementais. Skaitvardis dešimt apskritai nekaitomas, iš čia ir dvidešimt, trisdešimt.
Derinimas skaičiumi
Skaičiumi derinami būdvardžiai, būdvardiškai vartojami dalyviai, įvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai. Tai morfosintaksinė kategorija: reiškiama žodžių junginyje derinamomis žodžio formomis: konkreti būdvardžio ir būdvardiškai vartojamo žodžio skaičiaus forma parenkama pagal žodžio, nuo kurio jie priklauso, skaičių. Tai semantiškai tuščia, visiškai formali, nereferentiška kategorija, kaip ir giminės.
Veiksmažodžių skaičius
Gramatinė asmenuojamųjų veiksmažodžių skaičiaus kategorija reiškiama pirmojo ir antrojo asmens formomis. Trečias asmuo gramatiškai išreikštos skaičiaus kategorijos neturi (nepainioti su trečiojo asmens asmeniniais įvardžiais.) Pirmojo ir antrojo asmens skaičius yra derinamasis: morfologinė skaičiaus forma parenkama pagal sakinyje veiksniu einantį įvardį (aš skaita-u, tu skaita-i, mes skaito-me, jūs skaito-te…). Derinama pagal įvardžio reikšmę (referenciją). Veiksmažodžių skaičius glaudžiai susijęs su asmeniu – abi kategorijos reiškiamos tomis pačiomis galūnėmis. Yra nuomonių, kad sudėtinių (analitinių) veiksmažodžio formų skaičius reiškiamas dvigubai – asmenuojamosios formos ir dalyvio (aš es-u mat-ęs, tu es-i mat-ęs, mes esa-me mat-ę, jūs esa-te mat-ę…). Atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo asmens sudėtinėse formose irgi matome tokią skaičiaus raišką (jis yra mat-ęs, jos yra mačius-ios) – tai greičiausiai reiškia, kad dalyvis čia derinamas su asmeniu kaip ir priklauso būdvardiškam žodžiui ir su veiksmažodžio skaičiaus raiška nelabai turi sąsajų.
Standartinės kalbos veiksmažodžių skaičiaus kategorija dvinarė – vienaskaita ir daugiskaita. Kartais pavartojamos anksčiau buvusios ir kai kur tarmėse dar likusios dviskaitos formos (aš raša-u, mudu rašo-va, jūs rašo-te).
Asmenuojamasis veiksmažodis su daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio vardininku sudaro sakinio predikatinį centrą. Veiksnys ir tarinys glaudžiai susiję derinimo(?) ar kokios kitos priklausomybės(?) ryšiais. Todėl veiksmažodžio skaičiaus kategorijos parinkimas labai priklauso nuo veiksnio skaičiaus (labai panašu į derinimą). Kadangi veiksmažodžio pirmojo ir antrojo asmens galūnės kartu reiškia asmens ir skaičiaus gramemas, iš esmės informacija apie asmenį ir skaičių yra perteklinė – pakartota du kartus: įvardžiu ir veiksmažodžio galūne. Todėl, suprantama, vieną iš rodiklių (įvardį) labai nesunku praleisti neprarandant gramatinės informacijos – tai kalbos sraute dažnai ir daroma.
Kaip jau sakyta, veiksmažodžių tiek skaičiaus, tiek pirmojo ir antrojo asmens formos yra gramatiškai reguliariai galimos pasidaryti, todėl ir beasmenių veiksmažodžių visos formos yra įmanomos, jei tam yra bent poreikis (ištrauka iš pasakos: Lietuti, lietuti, ką veiki? – Aš dabar lyju.). Beasmeniškumo susiejimas su referencija (veiksmai, apibūdinantys gamtos reiškinius yra beasmeniai), atrodo, yra dirbtinis, nes kalbinė tikrovė nėra lygi tikrovei.
Su skaičiaus semantika greičiausiai artimai yra susijusi veiksmažodžių leksinė (darybinė) skaičiaus interpretacija, t. y. veiksmų skaičius reiškiamas priesagomis: sukti : sukinėti, ėjo : eidavo ‘atlikti vieną kartą/daug kartų’. Taip suvokiamas skaičius kalbotyroje siejamas su veiksmažodžio veikslu. Lietuvių kalbotyroje tradiciškai šie atvejai yra siejami ir su veikslu, ir su laiku – tai bus aptarta atitinkamose veiksmažodžio kategorijose.
gramatinės kategorijos | giminė | linksnis | apibrėžtumas | laipsnis | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas