Žodžių daryba – Smetona.lt

daiktavardžių daryba | būdvardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

Daryba – savarankiškas kalbos posistemis

Dažnai nežinome ar abejojame dėl žodžių darybos vietos kalbos sistemoje. Tradicinėse gramatikose prie morfologinio kalbos dalių aprašo yra pridedamas ir gana savarankiško kalbos lygmens – žodžių darybos – aprašas. Po Vinco Urbučio veikalo „Žodžių darybos teorija“ (1978) galima teigti, kad vis dėlto žodžių daryba užima atskirą vietą kalbos sistemoje. Tam, kad taip būtų, būtina savarankiška reikšmių ir formų sistema, o tai duoda progą pasamprotauti ir apie tų reikšmių bei formų ypatybes. Kaip nustatėme pirmosiose paskaitose, kalbinių reikšmių esama trijų tipų: leksinės, gramatinės ir darybinės. Jų tarpusavio santykis maždaug toks:

Taigi, darybinė reikšmė – derivatema yra arčiau leksinių nei gramatinių reikšmių. Derivatema nuo leksinės reikšmės skiriasi tuo, kad yra grupinė, o nuo gramemos tuo, kad nėra privaloma.

Pagrindinės darybos sąvokos

Darybos skyriai (tradicinė samprata)

(1) pa-daryti : daryti; galv-oti : galva; vaik-elis : vaikas; stal-ius : stalas
(2) Jis nuėjo į miegamąjį : miegamasis kambarys buvo tvarkingas

Nesunku susigaudyti, kad šie dariniai yra visiškai skirtingų tipų: dariniai (1) su darybos formantais ir dariniai (2) be darybos formantų. Įdėmiau žvilgtelėjus į darinius (2), nesunku nustatyti, kad iš dalyvio padarytas būdvardis tik pasikeitus sintaksinei aplinkai (be jokių kitų darybos priemonių). Taigi, tradicinėje daryboje darinius (1) galima vadinti morfologiniais (nes kinta morfeminė žodžio struktūra), o darinius (2) – sintaksiniais. Atitinkamai lietuvių kalboje turime du didelius darybos skyrius: funkcinę (sintaksinę) darybą ir morfologinę. Morfologine daryba vadinama tokia žodžių daryba, kai dariniai savo struktūroje turi morfologines darybos priemones ‒ priesagas, priešdėlius, galūnes. Ji būdinga tik morfologiškai skaidomiems žodžiams (nors prieveiksmiui ne mažiau būdinga ir sintaksinė daryba). Funkcine (sintaksine) daryba vadiname tokią žodžių darybą, kai dariniai keičia ne struktūrą, o poziciją bei funkciją sakinyje – perkeliami iš vienos kalbos dalies į kitą (reiškia, sintaksinė daryba visada yra transpozicinė).

NB Čia reikia pabrėžti, kad tokia skirtis yra tradicinė. Gilesnis žvilgsnis labai daug abejonių kelia apskritai dėl funkcinės darybos galimybių sintetinėje lietuvių kalboje – juk lietuvių kalboje keičiant vietomis savarankiškas kalbos dalis nepakeisti gramatinio (galūninio) įforminimo neįmanoma. Todėl rimčiau apie funkcinės darybos galimybes galima kalbėti tik nekaitomųjų kalbos dalių kontekste.

Darybos procesams suvokti (ir apskritai apie juos galėti kalbėti) reikia susitarti dėl kelių ar keliolikos sąvokų (nelygu, kokias darybos gilumas kapstysime). Atrodo, kad būtiniausios šios sąvokos: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas, darybos kategorija, darybos būdas, darybos opozicija, darybos okazija, darybos potencija, derivacinio ryšio tipas. Pradžiai pakaks.

Paprastasis žodis (nam-as, ei-ti)

Žodis, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikšmės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu – namas, ugnis, vaikas, gėlė, alus, rasti, gauti, geras. Istoriškai tokie paprastieji žodžiai gali būti ir ne visai paprasti, jie gali būti kildinami iš kitų bendrašaknių savos ar svetimos kalbos žodžių. Tokia kilmės analizė akivaizdžiai peržengia morfologijos ribas ir pereinama nuo darybos prie specialaus mokslo – etimologijos. Pavyzdžiui, žodžius indas, iždas, sodas, sodžius, saldus, kantrus galima susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais, tačiau sinchroninis žodžių darybos tyrimas etimologizavimo nereikalauja. Taigi, nėra jokio reikalo peržengti studijuojamo dalyko ribų, bet jas nustatyti ne visada paprasta. Paprasčiausias įrankis nustatyti ribą tarp etimologijos ir žodžių darybos – „Dabartinės lietuvių lietuvių kalbos žodynas“ arba „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“: jei joje randamos medžiagos pakanka žodžių darybiniam ryšiui nustatyti, tai tas ryšys yra žodžių darybos objektas, jei nepakanka – tai jau etimologijos objektas, o žodis sinchroniškai laikomas paprastuoju. Būtent dėl šios priežasties šių žodynų vartymas studijuojant žodžių darybą turėtų tapti nuolatiniu įpročiu. Negalima pasikliauti asmenine kalbine nuojauta ir asmenine leksika: čia minimuose žodynuose turėtų būti iki 70 tūkstančių žodžių, o vidutinis lietuvis vartoja daugių daugiausia pusė jų, iš kurių aktyvusis žodyninis fondas tik pirmasis tūkstantis žodžių. Aišku, truputį giliau studijuojant, nepamaišytų pavartyti ir didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, juoba kad turime patogią parankinę jo internetinę versiją (www.lkz.lt).

Darinys (namelis, ėjimas, nueiti, grėbliakotis, stalius)

Žodis, kurio reikšmę įmanoma paaiškinti remiantis kitu žodžiu: mokykla „pastatas, vieta, kur mokomasi“. mokytojas „asmuo, kuris moko“, mokinys „asmuo, kuris mokosi, yra mokomas“. Darinys dažniausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet ne visada. Jo esmę lemia ne žodžio sudėtingumas, o santykis su darybos pamatu, kuris savo ruožtu gali būti ir paprastas (auginti : augti), ir darinys (pasimatymas : pasimatyti). Kai, darant naują žodį, kinta tik galūnė, darinys yra tokio pat morfologinio sudėtingumo, kaip ir pamatinis žodis (vilkė : vilkas, stalius : stalas – po du skiemenis), tačiau skiriasi reikšme: žodžio vilkė reikšmė sudėtingesnė „vilkas + patelė“. Darinio reikšmė motyvuota, paremta pamatinio žodžio reikšme; stalas ‒ „baldas, ant kurio valgoma, rašoma ir pan.“, o stalius ‒ „meistras, dirbantis baldus“. Pirmiausia stalius buvo tas, kuris dirbo stalus (plg. račius, puodžius, kubilius, katilius), o ilgainiui jo reikšmė platėjo, nutolo nuo pamatinio žodžio, dabar stalius gali būti ir žodžio dailidė sinonimas.

Darinys, kuris remiasi vienu pamatiniu žodžiu – vedinys (derivatas). Yra priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių: durininkas : durys, parašyti : rašyti, grožis : gražus.

Darinys, kuris remiasi žodžių junginiu, sintaksine konstrukcija – dūrinys (kompozitas): dangoraižis : raižyti dangų, duonriekis : duoną riekti, galvūgalis : galvos galas, raudonviršis : raudonu viršumi. Tradicinėse gramatikose dūriniais laikomi tik dvišakniai žodžiai. Tačiau dūriniais reikėtų laikyti ir žodžius, kurie remiasi prielinksninėmis konstrukcijomis – beveidis žmogus : žmogus be veido. Daugiau daiktavardžio darybos apžvalgoje.

Darybos formantas (nam-el-is, ėj-im-as, nu-ei-ti, grėbliakot-is, stal-ius)

Tie formos elementai, kurie padaro naują žodį. Tai paprastai esti priešdėliai, priesagos, galūnės, bet kartais dar prisideda šaknies ar priešdėlio garsų kaita, priegaidžių ir kirčio vietos skirtingumas (pajùsti – pójūtis, nuléisti ‒ núolydis).

Reikia skirti vedinių galūnę kaip naujų žodžių darybos ir gramatinio įforminimo priemonę ir tik žodžio gramatinio įforminimo elementą – paprastai tokiomis laikomos dūrinių galūnės. Pirmuoju atveju galūnė gramatiškai įformina žodį ir keičia pamatinio žodžio reikšmę: įlanka : įleñkti‒ visai skirtingi žodžiai, o grėbliakotis : grėblio kotas reiškia tą patį (sinonimai). Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti – jei sintaksinės konstrukcijos trumpinimą iki vieno žodžio, t.y. kalbos ekonomiją laikysime prasminiu reiškiniu (darybos reikšmės sudėtine dalimi), tai ir kalbamu atveju galima įžvelgti ne tik gramatinį įforminimą, bet ir darybos reikšmę. Kita vertus, esama dūrinių, semantiškai atitrūkusių nuo pamatinės konstrukcijos reikšmės (dviratis ‒ tai ne du ratai, kupranugaris – „gyvūnas, turintis ant nugaros vieną ar dvi kupras“, o ne kupra ir nugara), tačiau šis reikšmės skirtumas irgi nepriklauso nuo galūnės (tai labiau metaforizacija). Sintetinėse kalbose galūnė vaidina labai svarbų vaidmenį kaip žodžių sintaksinių ryšių, jų vaidmenų rodiklis. Todėl žodžių dūrybos (kompozicijos) atveju vis tiek reikalinga galūnė. Tokį pat vaidmenį galūnė atlieka ir kaip priešdėlinių daiktavardžių sudėtinė dalis – pastalė : po stalu.

Darybos būdas

Su darybos formantu sąvoka glaudžiai susijusi darybos būdo sąvoka. Pagal darybos formantą nustatomi pagrindiniai lietuvių kalbos darybos būdai: prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija ir refleksyvacija – tai pagrindiniai lietuvių kalbos darybos būdai, visi kartu vadinami derivacija. Plačiau žiūrėti skyrių „Lietuvių kalbos žodžių darybos būdai“.

Darybos reikšmė (derivatema)

Iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių išvedama darinio reikšmė. Ją dar galima vadinti struktūrine darinio reikšme, pvz.: beržynas, eglynas, dilgėlynas „vieta, kurioje yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.

Darybos tipas

Darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai:

darybos pamatas turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai;
turi būti tas pats darybos formantas
turi būti ta pati darybos reikšmė.

Pvz.: uogauti : uoga, riešutauti : riešutas, grybauti : grybas. Čia pamatinis žodis – daiktavardis, bendras darybos formantas – priesaga –auti, ta pati darybos reikšmė – „rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Vadinasi, šios pamatinių žodžių ir darinių poros sudaro darybos tipą. Darybos tipai produktyvumo atžvilgiu nevienodi. Tipas, pagal kurį yra sudarytų daug žodžių, vadinamas produktyviuoju ir prireikus pagal analogiją su produktyviuoju darybos tipu galima pasidaryti naujų žodžių.

Okaziniai dariniai

Nereguliariai, nesistemiškai, bet pagal analogiją su produktyviaisiais darybos tipais arba formalų panašumą į juos pasidaryti žodžiai. Jų dažnai darosi vaikai, negalėdami pasirinkti jau kalboje esančio žodžio. Pavyzdžiui, atsilapoti (paltą, švarką) ‒ užsilapoti, plaktukas – plaktas. Okaziniai dariniai paprastai kalboje nereikalingi, todėl ilgainiui užmirštami. Žodžio meistrai susikuria daug okazinių darinių pagal reikalą. Tiktai turi būti pakankamas kontekstas, kad skaitytojas suprastų jų meninę vertę. Pavyzdžiui, žmogžudys – žmogdarys, atokerštis : atkeršyti. Okaziniai dariniai mėgstami reklamoje – snikeriuok : snikeris. Taigi, tai vienadieniai, bet stilistiškai ir pragmatiškai motyvuoti žodžiai. Kalboje paprastai jei neįsitvirtina. Kartais visuomenei jie pasirodo verti dėmesio, todėl gali ir paplisti, pavyzdžiui Čingizo Aitmatovo žodis mankurtas „nužmogėjęs, užmiršęs savo praeitį, tėvynę, tėvus žmogus“. Iš mankurto pasidaromas ir daiktavardis mankurtizmas.

Potenciniai dariniai

Esama negausių, mažai darių darybos modelių, pavyzdžiui, 20 a. pirmojoje pusėje kalboje egzistavo bene vienintelė darybos pora – važiuotė : važiuoti. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, darybos modelis gali staiga išpopuliarėti, pasidaryti gerokai produktyvesnis. Taigi, dariniai, kurie teoriškai dar nepasidaryti, bet juos galima pasidaryti yra potenciniai dariniai. Aišku, padaryti jei virsta normaliais dariniai, gal ir nelabai produktyviais. Savo laiku kalbamo modelio potenciniai dariniai buvo liniuotė : liniuoti, skaičiuotė : skaičiuoti, linksniuotė : linksniuoti, asmenuotė : asmenuoti. Pasitelkite vaizduotę ir iš tokio pačio tipo veiksmažodžių galite sugalvoti dar vedinių – tai ir bus potenciniai dariniai. Pavyzdžiui, vieta, kurioje kas nors dirbama, vadinama daiktavardžiu, padarytu iš veiklą žyminčio veiksmažodžio su priesaga -ykla – siuvykla : siūti, mokykla : mokyti, skaitykla : skaityti… Vadinasi, jei mums prireiks pavadinti vietą, kurioje krušami arba malami grūdai, galime pasidaryti – krušykla, malykla. Malyklosvietoje, aišku, turime malūną, bet va krušykla – tikras potencinis darinys.

Darybos kategorija

Vieną reikšmę turinčių darinių visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pamatinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bendra darinių reikšmė. Pavyzdžiui, asmenų pavadinimai – bitininkas : bitė, darbininkas : darbas, siuvėjas : siuva, mokytojas : moko, račius : ratas; vietų pavadinimai – avidė : avis, mokykla : mokyti, knygynas : knyga, rugiena : rugiai.

Žodžių daryba ir žodžių klasės

Kalbėjimas apie žodžių darybos būdus nesiejant jų su žodžių klasėmis yra grynai teorinis. Praktinis darybos būdų aprašas, aišku, remiasi darybos skirtybėmis, kylančiomis iš skirtingų žodžių klasių. Ir tai suprantama: kaip kiekviena klasė turi savo gramatinių kategorijų daugiau ar mažiau nuoseklų rinkinį, taip ir darybos būdų bei tipų komplektas irgi savitas kiekvienai klasei. Pirmiausia darybos požiūriu visiškai neprasminga kalbėti apie uždaras klases, tokias kaip įvardžiai, jungtukai ar prielinksniai – jos todėl ir uždaros, kad dabartinėje kalboje nėra pasidaroma naujų klasės narių. Pasitaiko vienas kitas konversijos, kontaminacijos ar analoginės darybos atvejis (irba < ir + arba), tačiau jie negausūs ir nesistemingi. …..

Derivacinio ryšio tipai

Sistemiškiausias (todėl ir pagrindinis) morfologinės darybos tipas – derivacija, kuri apima prefiksaciją, sufiksaciją, paradigmaciją ir refleksyvaciją. Dėl to sistemiškumo galima įžvelgti trijų tipų sntykius tarp pamatinio žodžio ir darinio. Kadangi kalbame būtent apie derivacinius darybinių porų santykius, tai tie santykiai ir vadinami pamatinio žodžio ir darinio derivacinių ryšių tipais:

Transpozicija ‒ toks derivacinis ryšys, kai darybos priemonės perkelia pamatinį žodį iš vienos gramatinės klasės į kitą, nekeisdamos leksinės reikšmės arba leksinės reikšmės keitimas yra šalutinis darybos proceso elementas: ėjimas : ėjo; baltumas, baltai : baltas; šeštas : šeši. Tai grynoji transpoziciją. Kalėjimas : kalėjo, klojimas : klojo; mokykla : mokyti – vediniai ne tik veiksmo abstraktai, bet ir labai konkretūs pastatai, t.y. turime negrynąją transpoziciją. Dar keli negrynosios opozicijos pavyzdžiai: auka : aukoti, trauka : traukti.

Modifikacija ‒ toks derivacinis ryšys, kai darybos priemonės keičia pamatinio žodžio leksinę reikšmę, nekeisdamos priklausymo kalbos daliai. T.y. derivacijos procesas vyksta vienos kalbos dalies ribose:

Daiktavardžiai: 1) studentė : studentas, vilkė : vilkas; 2) lapiukas : lapė, šuniukas : šuns; 3) sodelis : sodas, varpelis : varpas, pievutė : pieva; 4) žmonija : žmonės, brolija : brolis.

Būdvardžiai: 1) apylaisvis : laisvas, priekvailis : kvailas, pominkštis : minkštas; plonytis : plonas, gerokas : geras; baltutis : baltas; 2) negeras : geras, nemielas : mielas, negražus : gražus;

Veiksmažodžiai: padaryti : daryti, pasenti : senti; įeiti, apeiti, užeiti, sueiti, pereiti, apeiti : eiti; suvalgyti : valgyti.

Mutacija – toks derivacinis ryšys, kai darinys nuo pamatinio žodžio skiriasi iš esmės: apyrankė : ranka, palangė : langas; maras : mirti, šliužas : šliaužti. Esminis darinio ir pamatinio žodžio reikšmės skirtumas gali būti ir tada, kai jie priklauso skirtingoms kalbos dalims, ir kai priklauso tai pačiai kalbos daliai. Svarbiausia tai, kad čia negalima kalbėti apie tos pačios arba tik kiek modifikuotos sąvokos žymėjimą.

Lietuvių kalbos žodžių darybos būdai

Pagrindiniai darybos būdai

Lietuvių kalbai būdinga įvairi, gausi ir turtinga žodžių daryba. Tradiciniuose darybos aprašuose paprastai apsiribojama morfologine daryba – derivacija. Vinco Urbučio žymusis darybos veikalas „Žodžių darybos teorija“ irgi neperžengia derivacijos. Nepaisant to, lietuvių kalboje, kaip daugelyje kitų artimesnių ar tolimesnių kalbų, daryba yra gerokai įvairesnė ir sudėtingesnė. Ir net truputį keista girdėti, jog anglų kalboje yra aštuoni žodžių darybos būdai, o lietuvių kalboje – turtingos morfologijos kalboje – tik trys ar keturi. Taip yra todėl, kad tradiciškai lietuvių kalbos tyrėjai gilinasi į morfeminę derivaciją, nekreipdami (arba beveik nekreipdami) dėmesio į kitus – tiesa, greičiausiai šalutinius – darybos modelius. Taigi, nedera abejoti, kad pagrindiniai lietuvių kalbos žodžių darybos būdai yra mažiausiai keturi:

sufiksacija (priesaginė) – namelis : namas
prefiksacija (priešdėlinė) – nueiti : eiti
paradigmacija (galūninė) – stalius : stalas
refleksyvacija (sangrąžinė) – duotis : duoti
- Visi keturi būdai kartu gali būti vadinami morfemine derivacija (morfologine daryba), nors tradiciškai apsiribojama pirmais trimis.

Čia pagrįstai kyla klausimas, o kur gi dūryba? Tradiciniuose aprašuose dūryba paradoksaliai nelaikoma derivacija, nes manoma, kad darybos procese nedalyvauja įprastas darybos formantas – afiksas. Šiuo atveju darybos formantas yra, neva, šaknų ar kamienų sudūrimas. Tai gana keista pozicija, nes nekreipiamas dėmesys į galūnės pokyčių sistemiškumą ir reguliarumą. O žinant lietuvių kalbos ypatybę apskritai gausiai daryti žodžius su galūnėmis, čia nematoma priežasties dūrinyje aiškiai neskirti darybos pamato (šaknų arba kamienų) ir reguliaraus darybos afikso – galūnės (-is, -ys ir -ė, -a). Todėl tai irgi galūninė daryba – tik kitas jos tipas. Taigi, sistema, atrodo, visai logiška:

I tipo paradigmacija (darybos pamatas – vienas žodis) – stalius : stalas;
IIa tipo paradigmacija (darybos pamatas – daiktavardinis arba veiksmažodinis junginys) – grėbliakotis : grėblio kotas, kalbotyra : tirti kalbą;
IIb tipo paradigmacija (darybos pamatas – prielinksninis junginys) – antkaklis : ant kaklo.

Šalutiniai darybos būdai

Be derivacijos, lietuvių kalboje esama ir kitokių darybos būdų. Jie ne tokie gausūs, kartais netipiški, gali būti ir nemorfologiniai. Todėl jie ir yra šalutiniai darybos būdai. Jiems paaiškinti ir susisteminti gali prireikti ne vien morfologijos sampratos:

konversija – greta (adv) : greta (sub)
retrogradinė daryba – aras : erelis
reduplikacija – kartkartėmis : kartas nuo karto
abreviacija – JAV : Jungtinės Amerikos Valstijos
kontaminacija – sodra : socialinis draudimas

Įvairiuose šaltiniuose kalbama apie sintaksinę (funkcinę) darybą. Aišku, apie ją kalbėti vardažodžio sistemoje su aiškiai išreikštomis fleksijomis yra nesusipratimas (tas trukdo be formalių pokyčių kraustytis iš vienos kalbos dalies į kitą), bet nekaitomų kalbos dalių sferoje tas yra visiškai suprantama ir įmanoma: prieveiksmiai, dalelytės ypač dažnai pasidaromi sintaksiškai (funkciškai), t.y. konversijos būdu.

Taip pat lietuvių kalbos darybos procesuose dalyvauja ne tik morfemos, bet ir semantiškai prasmingos žodžio dalys: profsąjunga, vyrgydytojas, sodra.

Lietuvių kalbos žodžių darybos būdų schema

Taigi, galima įsivaizduoti tokią lietuvių kalbos žodžių darybos schemą. Ji, žinoma, labiau teorinė, nes praktikoje skirtingi darybos būdai ir tipai dominuoja skirtingose žodžių klasėse – apie tai vėliau, konkrečių klasių darybos skyriuose.

ČIA SCHEMĄ REIKĖTŲ ĮDĖTI

Morfonologiniai darybos reiškiniai

Greta daugiau ar mažiau reguliarių darybos procesų, lietuvių kalbos žodžių daryboje egzistuoja tam tikri šalutiniai reiškiniai – t.y. tokie fonologiniai žodžių pokyčiai, atsirandantys dėl darybos procesų: teĩsmas : téisė, pakal̃nė : kálnas (metatonija); pagelbėti : pagalba, nuokvaka : nukvakti (apofonija, kokybinė ir kiekybinė). Balsių ir priegaidžių kaita darybos ar darinio reikšmei lemiamos įtakos neturi, tiksliau – atvirkščiai: dėl morfologinės darybos pasikeičia pamatinio žodžio šaknies ar afikso balsių kokybė – todėl šie reiškiniai ir vadinami morfonologiniais bei šalutiniais. Todėl nustatant darybos santykius niekada nedera pamiršti šių pokyčių – jie gali ir suklaidinti.

Atskirai verta paminėti tokias žodžių poras: keisti : kisti; griauti : griūti ir pan. Jų nėra labai daug, bet vis dėlto sudaro stabilias semantines veiksmažodžių savaiminis/kauzatyvas poras. Tokia semantinė skirtis labai panaši į tikrąją darybos reikšmę: skraidinti : skristi, kankinti : kenkti, auginti : augti (sufiksacija); drumstis : drumsti (refleksyvacija). Tačiau kalbami atvejai keisti : kisti; griauti : griūti neturi jokio darybos formanto, vadinasi, gali pasirodyti, kad apofonija yra ne lydimoji, o vienintelė, t.y. pagrindinė darybos priemonė. Pasaulio kalbose tai įprastas reiškinys, pvz., arabų kalba darybos ryšiai aiškiai matyti, o vienintelė fizinė priemonė – balsių kaita, kitaip dar vadinama vidine fleksija: kataba ‘parašė’ : katb ‘raštas’ : kātib ‘rašąs’ : kitāb ‘knyga’ : kutiba ‘parašyta’ : kutub ‘knygos’ : uktūb ‘rašyk’… Deja, lietuviškų porų keisti : kisti; griauti : griūti negalima laikyti daryba dėl labai paprastos priežasties – šiandien mes nebedarome naujų žodžių pagal ši modelį, t.y. turime baigtinį jų sąrašą. Darybos tipo, kad ir koks neproduktyvus būtų, vis tiek esminis požymis – grupiškumas, todėl reiškinio paaiškinimas slypi istorinės gramatikos ūkuose: šios poros greičiausiai yra skirtingų balsių kaitos eilių veldiniai, siekiantys indoeuropiečių prokalbę. Pavyzdžiui, anglų strike ‘smogti’ ir stroke ‘smūgis’ kildinami iš tos pačios indoeuropiečių šaknies *streyg-, tik vienas anglų kalboje radosi per e laipsnio balsių kaitą, o kitas per o laipsnio. Arba vokiečių Berg ‘kalnas, kalva’ ir Burg ‘pilis’ abu yra kilę iš *bʰergʰ- ‘aukštas’, tik su skirtingais balsių kaitos laipsniais – e ir nuliniu.

daiktavardžių daryba | būdvardžių daryba | veiksmažodžių daryba | prieveiksmių daryba

turinys