kalbos dalys
vardai | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai
Ikonos – tiesioginės referencijos žodžiai, išreiškiantys jausmus, valios aktus, paskatas arba imituojantys garsus, vaizdinius, potyrius.
Ikonų klasės skiriamos remiantis tais pačiais kriterijais: žodžio kaip ženklo referencija ir semantine referentų klasifikacija. Pirmiausia nuo vardų ikonos skiriasi ypatinga referencija: (a), (b) ir (c) sakiniuose pavartojamos garsinės išraiškos (ypatingi nekaitomi žodžiai), kuriomis mėgdžiojamas nekalbinės tikrovės garsas (beldimas), sukuriamas nekalbinės tikrovės garsinis vaizdinys (uodegos vizginimas), išreiškiamas tam tikrą akimirką netikėtai pajuntamas jausmas (skausmas). Tai reiškia, kad nustatomas vienoks ar kitoks ryšys tarp žodžio ir nekalbinės tikrovės objekto (referento) – o tai ir yra referencija. Bet čia aptariama referencija yra visiškai kitokia, nei ankstesniame skyrelyje aptartų vardų: vardas pavadina tikrovės objektą (referentą) per tarpininką – sąvoką (raudonos semiotinio trikampio linijos), o ikonos tiesiogiai išreiškia nekalbinės tikrovės objektą (žalios semiotinio trikampio linijos). Tokia referencijos pobūdžio skirtis yra vardų ir ikonų esminis skiriamasis požymis (klasifikavimo kriterijus): ‘netiesioginis įvardijimas‘ vs ‘tiesioginis išreiškimas‘. Taigi, ikona yra tiesioginės referencijos žodis, t.y., išreiškiantis referentą tiesiogiai – tai pirmasis ikonų klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Dėl terminų. XX-ojo amžiaus antrosios pusės tyrimai leido išskirti dvi žodžių klases – „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ aptariami ir ‘jaustukai’, ir ‘ištiktukai’ kaip ‘raiškiųjų žodžių’ klasės. Užsienio kalbotyroje tik XXI-ame amžiuje randasi poreikis skirti dvi ikonų klases, todėl tuose šaltiniuose, kur jos neskiriamos, visos ikonos vadinamos arba ‘interjekcijomis’, ’emociniais-ekspresiniais žodžiais’ arba ‘raiškiaisiais žodžiais’. O ten, kur skiriamos ikonų rūšys, jaustukams paliekamas ‘interjekcijos’ pavadinimas, o ištiktukai virsta ‘ideofonais’. Beje, „Lietuvių kalbos žodyne“ irgi tik vienas terminas – ‘interjekcija’. Naujausiame J. Zabarskaitės darbe „Kaip kalba gamina prasmę“ (2023, p. 69-70) ištiktukai suskaidomi į ‘onomatopėjas’, ‘mimelogizmus’ ir ‘ideofonus’. Dar galima prisiminti lietuvių kalbotyroje vartojamus terminus ‘jausmažodis’ ir ‘garsažodis’! Deja, tokia terminologinė įvairovė neprideda nei teksto aiškumo, nei padeda suvokti dalyko esmę. Šiame darbe, vadovaujantis tiek kalbos dalių klasifikacijos logika, tiek pagarba tradicijai, tiesioginės referencijos žodžiams vadinti pasirenkamas terminas ‘ikona’ (gr. εiκών ‘atvaizdas’), o jų rūšims – ‘interjekcija’ (lot. inter ‘tarp’, jectio ‘nevalingas įsiterpimas’) ir ‘ideofonas’ (gr. ἰδέα ‘idėja’, φωνή ‘garsas’).
Peržvelgus ikonų semantiką (tuk-tuk-tuk, ku-kū, mū-ū-ū, vizgu-vizgu, vikst, aj-aj-ai, o-o-o, ciu-ciu-ciu, še), nesunku įsitikinti, kad referentai yra susiję su tokiomis nekalbinės tikrovės sritimis: tikrovės garsų mėgdžiojimas, tikrovės vaizdinių įgarsinimas, nejučia garsu išreiškiamos emocijos ar tiesiogiai garsais išreiškiami valios aktai ir paskatos. Tai leidžia visus ikonas priskirti vienai iš išreiškiamos tikrovės pusių: ‘jausmų, valios aktų, paskatų raiška’ vs ‘garsų, vaizdinių, potyrių imitavimas ar raiška’. Tokia tiesiogiai išreiškiamų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti ikonas į atskiras žodžių klases – tai antrasis ikonų skyrimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų ikonų yra dvi klasės:
jaustukas (interjekcija) – jausmo, valios akto, paskatos reiškimo ikona (ai ‘skauda’, še ‘imk pieštuką’, ciu-ciu-ciu ‘prieik, šuneli’);
ištiktukas (ideofonas) – garso, vaizdinio, potyrio imitavimo ar reiškimo ikona (triokšt ‘šaka lūžta’, vizgu-vizgu ‘uodegą vizgina’, tuk-tuk, tuk-tuk ‘jaučiu, kaip širdis plaka’).
🍀 🍀 🍀 🍀 🍀
Iš pirmo žvilgsnio, ikonų vartojimo sfera gerokai siauresnė už vardų ir tarnybinių žodžių. A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologijoje. Paskaitos lituanistams“ (1994, p. 58) juos net laiko komunikacijai nebūtinais žodžiais ir mano, kad jų nėra ir neturėtų būti nei mokslinio, nei administracinio stiliaus tekstuose – šią savybę net iškelia į žodžių klasių skyrimo kriterijus: ‘komunikacijai būtina’ vs ‘komunikacijai nebūtina’.
Tačiau XX-ajame amžiuje išplitusios garso ir vaizdo išsaugojimo ir perdavimo technologijos, informacinių technologijų plėtra iš esmės sugriovė per amžius nusistovėjusią sakytinio/rašytinio teksto dichotomiją. Klasikinė sakytinio/rašytinio teksto skirtis, be to, kad vienas reiškiamas garsu, kitas – grafiniais ženklais, paremta atstumu laike ir erdvėje tarp adresato ir adresanto – sakytinis tekstas randasi ir suvokiamas čia ir dabar, rašytinis tekstas adresatą pasiekia visada gerokai vėliau ir gerokai kitur, nei buvo kuriamas. Šią skirtį pradėjo ardyti garso ir vaizdo įrašymo ir atgaminimo priemonės, kurios leido ir sakytinį tekstą kilnoti per laiką ir erdvę, o informacinių technologijų išplėtoti tekstiniai čatai sukūrė susirašymą čia ir dabar, t.y., pagimdė iš esmės naują reiškinį – kalbėjimą raštu. Todėl kalbos atmainos dabar jau gali būti trys: sakytinė kalba, rašytinė kalba ir sakytinė raštu kalba (arba sakytinė-rašytinė kalba).
Toks kalbėjimo raštu atsiradimas ir paplitimas privertė spręsti sakytinio teksto ypatybių perteikimo grafinėmis priemonėmis problemą. Sakytinė kalba turi visą spektrą ypatumų, be kurių rašytinėje kalboje paprastai arba apsieiname, arba randame ilgesnių aprašomojo pobūdžio raiškos galimybių. Tai mimika, gestai, intonacija, tiesioginės kalbančiojo emocijos ir pan. Dabar prireikė pavaizduoti grafiškai visus tiesioginio kalbėjimo (čia ir dabar) niuansus. Tradiciniai ir rašte pripažinti, bet be galo riboti klausiamosios ar šaukiamosios intonacijos bei nutylėjimų rodikliai (klaustukas/šauktukas/daugtaškis) staiga buvo išplėtoti į begalę jausmaženklių, šypsniukų, patiktukų, ikonyčių ir pan. Ir nepaisant to, kad jausmaženklis ar garsaženklis yra šiaip ženklas, o ne jaustukas ar ištiktukas – žodis, kalbos ženklas, – skirtis tarp jų nyksta beregint:
(k) O 🤬, ir vėl pamečiau raktus!
(l) Jau tokie įkyrūs uodai šią vasarą, apie ausis tik💤!
(m) Einu miegoti 😴
(n)
Beje, VLKK aprobuotame V. Dagienės, G. Grigo ir T. Jevsikovos „Enciklopediniame kompiuterijos žodyne“ (2008) teigiama, kad lietuviškas angliško emoticon atitikmuo yra jaustukas – simbolis, reiškiantis tam tikrą emociją ir vaizduojamas rašmenų seka arba paveikslėliu. Bet juk rašmenų seka, vaizduojanti emociją, ir yra parašytas žodis… kuris priklauso žodžių klasei, vadinamai jaustukais!
Aptariant ikonas, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų – komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia senovės Egipto laikus (o gal net ir pirmykščių žmonių priešinius ant olų sienų). Komiksuose esantys teksto balionėliai išsiskiria ekspresyvumu ir tiesiogiai perteikia sakytine-rašytine kalba visokias emocijas ir garsus.
kalbos dalys
vardai | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai