daiktavardis | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas
Kalbos dalis ir gramatinė kategorija
lot. pars orationis, angl. part of speech, rus. часть речи, vok. Wortart
Štai kaip kalbos dalys apibrėžiamos keliuose atsitiktinai pasirinktuose šaltiniuose:
Kalbos dalys – pačios didžiausios žodžių klasės, vienijamos bendros gramatinės reikšmes, tą reikšmę atspindinčię formų ir reikšmę atitinkančių funkcijų sakinyje. (Aldona Paulauskienė, Lietuvių kalbos morfologija)
Kalbos dalys – bendriausios gramatinės kategorijos, pagal kurias žodžiai skiriami į tipus remiantis jų morfologinėmis, sintaksinėmis ir semantinėmis savybėmis. (Axel Holvoet, Visuotinė lietuvių enciklopedija)
Part of speech – lexical category to which a word is assigned based on its function in a sentence. (Laura Pyne, Britannica)
Части речи – классы, на которые делится вся лексика языка по наиболее общим морфологическим, синтаксическим и семантическим критериям. (В ряде трактовок выделяются и слова, стоящие вне частей речи). (Русская корпусная грамматика)
Morfologiniai požymiai (tokie kaip giminė, skaičius, linksnis, asmuo…) – tik pagalbinė priemonė kalbos dalims nustatyti, juoba kad lietuvių kalboje daugmaž nuosekli ir būdinga visai kaitomų žodžių klasei gramatinių kategorijų sistema yra tik daiktavardžio. Ir apskritai, iš vienuolikos kalbos dalių net šešios yra nekaitomos (t.y. neturi žodžio dalimis išreikštų gramatinių kategorijų).
Dažname šaltinyje nurodomas sintaksinių funkcijų bendrumas visai žodžių klasei irgi labai abejotinas – kaip matysime, tai tik antrinis žodžių klasių nustatymo kriterijus, o bet kuri kategorija lengvai įgyja nebūdingų arba šalutinių sintaksinių funkcijų (kategorijos centro ir periferijos reiškiniai). Pvz.: ‘Alus gerti sveika.’ – vardininkas reiškia objektą, ‘Petro nėra namie.’ – kilmininkas reiškia subjektą.
Semantiniai skyrimo principai bene rimčiausi, bet kuo jie skiriasi nuo grynai leksinės klasifikacijos? Todėl greičiausiai juos reikėtų laikyti leksiniais-semantiniais. Tačiau leksinės kategorijos – ne gramatikos objektas.
Iš viso to galutinai lieka neaišku: kalbos dalis yra gramatinė ar leksinė kategorija? Laura Pyne iš enciklopedijos „Britannica“ mano, kad leksinė, o Axelis Holvoetas iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ – kad gramatinė.
Daugelis morfologijos apibrėžimų teigia, kad vienas iš pagrindinių tyrimo objektų yra kalbos dalys, tačiau toliau į jų gramatiškumą labai nesigilinama. Siekiant pagrįsti gramatinę kalbos dalies prigimtį, reikia atskleisti gramatinei kategorijai būdingą struktūrą – bendrą klasifikacijos pagrindą ir priešinamų kategorijos narių turinį, t.y. atskleisti žodžio gramatinę reikšmę, būdingą visai klasei (kategorinę reikšmę).
Bendrieji kalbos dalių skyrimo principai
Mėginant logiškai (ir moksliškai, ir, kas be ko – gramatiškai) suklasifikuoti visus kalbos žodžius, reikia pradėti nuo trivialios šimtametės tiesos – žodis yra kalbos ženklas. Tęsdami F. de Saussure’o ir Ch. S. Peirce’o kalbos ženklo tyrimus, C. K. Ogdenas ir I. A. Richardsas (1923) išplėtojo semiotinio trikampio idėją, atskleidžiančią kalbos ženklo prasminę struktūrą: žodis (kaip forma, signifikantas, žymiklis) ir referentas (konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus tikrovės objektas ar objektų klasė, denotatas) yra susieti ne tiesiogiai, o per sąvoką (signifikatas, konceptas, žyminys). Daiktus mąstome sąvokomis ir pavadiname žodžiais.
Toks žodžio kaip kalbos ženklo supratimas rodo tris dalykus: a) žodis tiesiogiai su daiktu ar daiktų klase nesiejamas; b) tarp žodžio ir daikto įsiterpia mintinė abstrakcija – sąvoka, kuri faktiškai gali būti skirtingo apibendrinimo laipsnio ir skirtingo adekvatumo (tikslumo); c) dėl to kalbančiojo ir suvokiančiojo sąmonėje turi nuolat vykti vienokie ar kitokie daikto ir žodžio siejimo procesai. Santykio tarp žodžio ir referento nustatymas vadinamas referencija. Žodžiai, turintys tokią prasminę sandarą, t.y. turintys referentą ir jo interpretaciją – sąvoką, yra referentiški.
Dėl terminų. Lotyniškos kilmės anglų kalbos žodis ‘reference’ < ‘refer’ (lot. referre ‘pranešti’) šiuolaikinėse kalbose pasirodė labai patogus ir parankus – vartoja, kas nori, kas netingi ir kaip nori. Šiandien jis jau susietas su pačiomis įvairiausiomis sąvokomis (terminologizuotas) įvairiausiose veiklos srityse, tokiose kaip teisė, medicina, politika, finansai… Šiaip to pačio žodžio vartojimas skirtingų ir tolimų veiklos sričių sąvokoms įvardyti yra įprasta ir nieko nestebinanti praktika (pvz.: ‘morfologija’ yra biologijos ir kalbotyros terminai, ‘valentingumas’ yra chemijos ir kalbotyros terminai). Deja, ‘referencija’ pradėta vartoti ir palyginti artimose srityse, tokiose kaip semiotika, lingvodidaktika, retorika, teksto lingvistika, sintaksė…, ir vis kitoms sąvokoms įvardyti. Tai pradeda kelti painiavą ir galėtų būti pagrindas šio žodžio bent jau šiame darbe atsisakyti. Tačiau dar 1923 metais Ogdeno ir Richardso semiotiniame trikampyje pateikti ‘reference’ ir ‘referent’ to neleidžia padaryti. Todėl čia tik perspėjimas: su terminu ‘referencija’ elgtis atsargiai ir turėti omenyje ypač išplitusią jo vartoseną bei žymimų sąvokų įvairovę. Juoba reikia turėti omenyje, kad daugiareikšmis angliškas žodis ‘reference’ kartais verčiamas į lietuvių kalbą nekūrybiškai arba klaidingai, nepaisant jo tarptautiškumo ribų ir sinonimijos.
Deja, nesunku pastebėti, kad toks kalbos ženklo prasmės modelis netinka visiems kalbos ženklams (žodžiams). Klasikinis semiotinis trikampis iliustruoja tuos kalbos ženklus, kurie turi konkretų, abstraktų, menamą ar virtualų referentą (tikrovės objektą ar objektų klasę) ir juos mintija per sąvoką (netiesiogiai). Pasirausus tradicinėse kalbos dalių „lentynėlėse“, nesunku nustatyti, kad toks žodžio suvokimo modelis tinka net penkioms kalbos dalims, reiškiančioms daiktų ir jų požymių pavadinimus. Remdamiesi tokia netiesiogiai pavadinamų nekalbinės tikrovės daiktų ir jų požymių samprata bei suprasdami, kad dar esama ir kitokios prigimties žodžių (ne visi žodžiai pavadina daiktus ar jų požymius), iš karto galime skirti didelę žodžių klasių grupę – vardus (tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis ir prieveiksmis).
Dėl terminų. Tradicinėje gramatikoje šios kalbos dalys, išskyrus veiksmažodį, apibendrinamos kaip ‘vardažodžiai’. Toks veiksmažodžio išskyrimas truputį keistas: viena vertus, kažkodėl prie vardažodžio priskiriamas prieveiksmis, nors iš tiesų jis dažniausiai yra veiksmažodžio palydovas; antra vertus, nevisai tiksliai suvokiamas daiktavardžio ir veiksmažodžio santykis kalbos dalių hierarchijoje (greičiausiai dėl jo vaidmens predikacijoje). Neneigiant veiksmažodžio kaip predikacijos centrinės figūros (nors ir veiksnys/daiktavardis/įvardis yra predikatinio centro lygiavertė dalis), elementari logika rodo, kad yra daiktas ir jo ypatybės:
vienas gražus namas stovi –
namas gražus, namas vienas, namas stovintis,
namas yra vienas, namas yra gražus, namas stovi.
Visa tai yra skirtingų tipų ‘namo’ ypatybės, skirtingose kalbėjimo situacijose atsiduriančios tai atributo, tai predikato pozicijose. Todėl suprantama, kad kalbos dalių hierarchijoje veiksmažodis yra dinaminė daikto ypatybė, greta kitų daikto ypatybių. Siekiant išvengti painiavos, toliau daiktus ir daiktų ypatybes pavadinančius žodžius vadinsime tiesiog ‘vardais’, o ‘vardažodį’ paliksime tradicinei gramatikai.
Taigi, klasikinis semiotinis trikampis yra nepakankamas aiškinti visiems kalbos žodžiams (visoms kalbos dalims). Čia siūloma pagerinta jo versija. Raudonos linijos, raudonai užrašyti žodžiai ir ‘gėlės’ iliustracija su žodynine reikšme yra klasikinis semiotinis trikampis:
Jei visos žodžių klasės būtų tokios, kaip vardai, tolimesnių klasifikacijos galimybių semantinio trikampio pagrindu nebebūtų. Pirmiausia reikia pažymėti ypatingą kalbos ženklo savybę – egzistuoti tarp dviejų tikrovių: kalbinės ir nekalbinės. Žodis ir sąvoka yra kalbos (mintijimo) sferos dalykai, o referentas (nesvarbu – konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus) atsiduria už kalbinės tikrovės ribų. Kalbinė tikrovė egzistuoja mūsų galvose sąvokyno ir medijos pavidalais (sosiūriškoji langue ir parole skirtis) ir yra daugiau ar mažiau tikslus nekalbinės tikrovės (mus supančio pasaulio) atspindys. ‘Daugiau ar mažiau’ reiškia tai, kas lieka po nekalbinės tikrovės (pasaulio) reiškinių lyginimo, analizės, sintezės, abstrahavimo, koceptualizavimo, perleistų ne tik per mąstymo ar logikos universalijų prizmę, bet ir per kalbos nešėjų istorines, tautines, socialines ir kitokias patirtis. Kita vertus, kalbinė tikrovė irgi daro įtaką nekalbinės tikrovės suvokimui (žr. Sapiro-Whorfo hipotezė, Lera Boroditsky paskaita). Visa tai leidžia ir ‘referencijos’ sąvoką pasukti kiek kitu kampu: santykio tarp kalbos ir tikrovės nustatymas.
Klasikinis semiotinis trikampis iliustruoja tik vieną kalbos ženklo referencijos tipą: žodžio (kaip ženklo) netiesioginį santykį su jo žymima nekalbine tikrove. Iš tiesų esama ir kitokio tipo referencinių santykių. Todėl būtent skirtingi referencijos tipai, paremti tiek kalbinės/nekalbinės tikrovės, tiek žodžio/sąvokos/referento skirtimis, gali tapti esminiais tolimesnio žodžių klasifikavimo kriterijais.
Štai keletas pavyzdžių, rodančių kitokį nei netiesioginis įvardijimo santykis su referentu:
(a) Beldžiu į duris – tuk-tuk-tuk.
(b) Šuo uodegą vizgu-vizgu. Šuo uodegą vikst.
Ta pati situacija (pirštą prisivėrus) ir dvejopa garsinė reakcija:
(c) Ajajajai!
(d) Kaip skauda, negaliu! Padėkit!
Sakinyje (a) žodžiais (ar žodžiu?) ‘tuk-tuk-tuk’ daugiau ar mažiau panašiai mėgdžiojamas beldimo metu pasigirstantis garsas. Ir jis nieko nei abstraktaus, nei apibendrinto nereiškia, nes tai tiesiog garso mėgdžiojimas. Net jo nepavadina – pavadinimas būtų ‘beldimas’, ‘tuksenimas’, ‘belsti’, ‘tuksenti’. Garsas tikrovėje ir garsas ištartas yra apytiksliai vienodi, kiek tai leidžia kalbos padargai, tradicija ir noras kuo tiksliau mėgdžioti. Taigi, matome tiesioginį ryšį tarp tikrovės objekto (beldimo garso) ir ištarto žodžio, mėgdžiojančio tą garsą. Vietos tarpininkui tarp jų – sąvokai – nelieka. Semiotiniame trikampyje (pav. 2) tokį ryšį rodo vientisa žalia linija tarp žodžio ir referento bei žaliai parašyti žodžiai. Tai reiškia kitokį referencijos procesą – žodis su nekalbinės tikrovės reiškiniu susiejamas tiesiogiai. Gal ir pats kalbinis ženklas jau nebe dvipusis? Lygiai tas pat pasakytina ir apie pavyzdžius (b) – nors jie atrodo panašūs į (a) atvejį, iš tiesų ir ‘vizgu-vizgu’, ir ‘vikst’ net nežymi jokio tikrovės garso, nes jo nėra – jis kuriamas vaizduotėje arba tiesiog vaizdas įgarsinamas. Čia reikia priminti, kad santykis tarp žodžio/sąvokos/objekto nepriklauso nuo to, ar tikrovės objektas yra tikras ar menamas: jei sakau ‘undinėlė’, tai nereiškia, kad ji turi iš tikro kur nors egzistuoti, o menamų objektų vardų semantika kitokia nei tikrovės daiktų.
Prasme niekuo nesiskiria pavyzdžiai (c) ir (d) – tik raiškos priemonėmis. Žmogus jaučia skausmą ir išreiškia dviem būdais: tiesiogiai jį nurodo (c) ir įvardija, t.y. apibūdina situaciją vardais bei jų deriniais (d). Būtent šis palyginimas (c ir d) leidžia suprasti skirtumą tarp nurodymo ir įvardijimo. Todėl žodžiai (garsai), išsiveržiantys iš žmogaus burnos sukilus kokioms nors emocijoms (c), pajutus ką nors liūdno, skausmingo ar džiaugsmingo, irgi tiesiogiai nurodo emociją, bet jos nepavadina, t.y. vėl reiškiamas tiesioginis santykis tarp žodžio ir referento, be jokio tarpininko (sąvokos). Vadinasi, galima kalbėti apie skirtingus referencijos tipus – nekalbinės tikrovės reiškinio ‘netiesioginis įvardijimas’ vs ‘tiesioginis nurodymas’. Būtent ši opozicija leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę – ikonas (gr. εiκών ‘atvaizdas’). Dažnai ikonos būna nevalingos ir emocionalios. Emocionalumas, impuslyvumas, stabilaus ryšio tarp žodžio ir sąvokos nebuvimas, momentinė kalbos ženklo interpretacija lemia didelę ikonų įvairovę – žodžių gerokai daugiau nei kokių jausmų ar tikrovės mėgdžiojamų garsų. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikta apie 6000 interjekcijų (jaustukų ir ištiktukų) ir tai greičiausiai ne baigtinis jų skaičius.
O dabar dar viena grupė pavyzdžių:
(e) Stovi ant stalo – stovi po stalu;
(f) Vaikas ateis – vaikas gal ateis – gal vaikas ateis;
(g) Marytė myli Joną ir Petrą – Marytė myli Joną, bet ne Petrą – Marytė myli Petrą, todėl nemyli Jono.
(h) Neva apsiėmė, bet nepadarė.
Nesunku pastebėti, kad žodžių ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘ir’, ‘bet’, ‘neva’ tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su referentu neina: jie nieko konkretaus ar menamo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepavadina ir nenurodo. Pavyzdyje (g) dviejų pasaulio objektų vardai iš pradžių yra logiškai sugretinami (‘ir’), paskui supriešinami (‘bet ne’), o paskui parodomas priežasties pasekmės santykis tarp veiksmų (‘todėl’). Čia esminis klausimas, kas iš tiesų yra gretinama/priešinama – vardai ar objektai bei veiksmai? Tikrieji Jonas ir Petras gali gali gyventi skirtinguose žemynuose, apie vienas kitą nei apie Marytę nieko nežinoti, ir apskritai, gal tai išgalvoti ar seniai gyvenę personažai. Vadinasi, iš tiesų gretinami/priešinami yra vardai, o ne jais pavadinti objektai. Tai leidžia pastebėti vieną esminę kalbamų žodžių savybę – jie nerodo jokio santykio su nekalbinės tikrovės daiktais ar jų požymiais. Iš tiesų tai ir yra dar vienas žodžių tipo požymis – kalbinio ženklo sąsajos su nekalbine tikrove buvimas/nebuvimas. Vardai ir nuorodos į objektus, kaip kalbos ženklai būdami kalbinės tikrovės elementai, yra nekalbinės tikrovės tiesioginiai ar netiesioginiai rodikliai (turi nekalbinės tikrovės referentą, yra referentiški), o tokio tipo žodžiai kaip ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘turbūt’, ‘o’, ‘bet’, ‘todėl’, ‘neva’ yra tik kalbinėje tikrovėje egzistuojančių kalbinių ženklų santykių ar kalbančiojo požiūrio į juos reiškimo rodikliai (neturi nekalbinės tikrovės referento, yra nereferentiški). Būtent nereferentiškumo požymis leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę – tarnybinius žodžius.
Atskira kalba apie tradiciniuose kalbos dalių aprašuose stabiliai skiriamus įvardžius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai apskritai nereferentiška žodžių klasė, todėl nesunkiai susiejama su tarnybiniais žodžiais – pats neturėdamas konkretaus referento (taip rašoma žodynuose) pavaduoja kitą žodį (t.y., atlieka funkciją). Ir iš tiesų esama klasifikacijų, kur šie žodžiai priskiriami ir prie tarnybinių žodžių, ir prie vardų, ir apskritai išsklaidomi po pavaduojamas kalbos dalis. Deja, viskas daug sudėtingiau, todėl jei ir priskirtume įvardį prie nereferentiškų žodžių, jis būtų kebliausia nereferentiškų žodžių klasė.
Dažname kalbos dalių apraše įvardis užima specifinę tarpinę vietą – pirmiausia jis išsiskiria iš tarnybinių žodžių tuo, kad yra kaitomas, būdvardiškas įvardis – derinamas, daiktavardiškas – turi visas savarankiškas daiktavardžio linksnių funkcijas, žodžiu, labai jau panašus į daiktavardį, būdvardį ar skaitvardį. Būtent šios savybės leidžia įvairiai interpretuoti įvardį (o dažnai net klaidina interpretuotoją), tačiau čia siūloma sisteminė prieiga leidžia sustatyti viską į savo vietas keliant paprastą klausimą: įvardis yra referentiškas ar nereferentiškas žodis?
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pragmatinę šio reikalo pusę. Iš tiesų žodynuose teikiami įvardžių aprašai atskleidžia jų funkcijas be konkretaus reikšminio turinio (be referento ir sąvokos): „aš – vartojamas kalbančiojo žymėti pačiam save.“ (LKŽ) „jis – vartojama vienam vyriškosios lyties trečiajam asmeniui nurodyti arba vyriškosios giminės daiktavardžiui pakeisti.“ (BLKŽ) Vargu ar kas rimtai imtų įrodinėti, kad įvardžiai turi referentus kaip kokie daiktavardžiai ar būdvardžiai. Konkrečią reikšmę įvardis įgyja konkrečioje kalbinėje situacijoje (šnekos akte). Žodyninis aprašas per negyvas ir pernelyg formalizuotas palyginti su gyvuoju šnekos aktu. Tikroje pragmatinėje situacijoje įvardis vis dėlto įgyja konkretų referentą, todėl jo referencija yra pragmatinė (kontekstinė), priklausanti nuo konkrečios ir gerai numanomos kalbėjimo situacijos arba nuo ankstesniame tekste nurodomų referentų. Todėl įvardžio kaip žodžių klasės esminė savybė yra ką nors pakeisti, pavaduoti ar nurodyti tiek deiktiškai, tiek anaforiškai – t.y., atlikti funkciją, bet ta funkcija yra truputį kitokia nei tarnybinių žodžių. Svarbiausia aptariamų žodžių funkcija – įgyti referentą. Vadinasi, konkrečioje kalbinėje situacijoje tai referentiški žodžiai, tačiau jų referencija priklauso nuo kalbėjimo situacijos arba ankstesnio teksto (reiškiama deiktiškai arba anaforiškai) – tai leidžia nustatyti dar vieną referencijos tipą – pragmatinį – ir pagal tai skirti dar vieną žodžių klasių grupę – substitutus (lot. substitutio ‘pakeitimas’).
Taigi, žvelgiant per referencijos prizmę, lietuvių kalboje nustatomi keturi žodžių klasių tipai: netiesioginės referencijos žodžiai – ‘vardai’, tiesioginės referencijos žodžiai – ‘ikonos’, pragmatinės referencijos žodžiai – ‘substitutai’ ir nereferentiški žodžiai – ‘tarnybiniai žodžiai’. Tai ir yra žodžių klasės kaip gramatinės kategorijos suvokimo branduolys. Ir tai pirminiai žodžių klasės požymiai. Suprantama, kad išskirtos žodžių grupės (netiesioginiai, tiesioginiai, pragmatiniai referentų rodikliai ir apskritai žodžiai be referentų) viduje nėra vienalytės ir nesunkiai suklasifikuojamos smulkiau pagal vidinę žodžių klasių logiką – vienos turi skirtingus referentus (semantinė klasifikacija), o kitos atlieka skirtingas funkcijas (funkcinė klasifikacija). Tai antriniai kategorinės reikšmės požymiai. Šių požymių visuma ir yra kategorinė žodžių klasės reikšmė (lentelėje apibrėžta raudonomis linijomis):
Taigi, kalbos dalis yra gramatinė superkategorija, skiriama referencijos ir funkcijų pagrindu. Superkategorija todėl, kad ji apima visą kalbos žodyną, kitaip nei visos kitos gramatinės kategorijos, kurios būdingos tik tam tikroms žodžių grupėms. Pvz.: visiems daiktavardžiams būdinga giminės kategorija, bet tik daliai veiksmažodžių būdinga asmens kategorija, ir pan.
Vardai
Vardai – netiesioginės referencijos daiktų ar jų požymių pavadinimai.
Tai reiškia, kad pavadinimas (ženklas) greičiau įvardija ne patį daiktą ar jo požymį, o abstrahuotą nuo daiktų ar jų požymių visumos sąvoką. Galima net taip formuluoti: pavadinimas (žodis) = sąvoka, bet pavadinimas ≠ referentas (daiktas ar jo požymis), t.y. referentas su žodžiu susiejamas per sąvoką. Šis susiejimo (abstrahavimo) procesas vadinamas referencija. Aišku, kad nei sąvokomis, nei apibendrintomis daiktų visumomis efektyviai kalbėti (ir mąstyti) nepavyktų. Todėl kalbėjimo procese nuolat veikia priešingas procesas: apibrėžtumas – kalbinis arba nekalbinis kalbamų daiktų konkretinimas, nurodymas vieno kalbamo daikto iš visumos, kurią apima sąvoka ir apie kurį konkrečiai kalbama. Apibrėžtumas laikomas referencijos srities reiškiniu. Kitaip sakant, referencijos procesas yra dvipusis ir vienalaikis: abstrahuoti ir apibrėžti. Taigi, vardas yra netiesioginės referencijos žodis (t.y. daiktas ir jo požymis įvardijami per sąvoką) – tai pirmasis vardų skyrimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Kita vertus, nesunku pastebėti, kad nuolat kalbama apie du pavadinamus objektus: daiktus ir jų požymius. Šių objektų skyrimas, jų specifinės savybės yra nulemti nekalbinės tikrovės (kaip sakyta, pavadinimas ir sąvoka yra kalbinės/mintinės tikrovės reiškiniai, o jais pavadinti ir suvokti referentai (daiktai, jų požymiai) yra nekalbinės tikrovės reiškiniai – tiesiog mūsų suvokiamas pasaulis):
(h) namas stovi, namas yra didelis, namas yra vienas;
(i) stovintis namas, didelis namas, vienas namas;
(j) tvirtai stovi namas, labai didelis namas, ø vienas namas.
‘Gyvenamasis statinys‘ kaip daiktas (referentas) yra pavadintas žodžiu namas ir turi tris požymius (irgi referentus) – ‘veiksmas stovėjimas’, ‘savybė didumas‘ ir ‘skaičius 1‘, – kurie savo ruožtu pavadinti žodžiais stovėti, stovi, stovėjo, didelis, -ė ir vienas, -a. Pavadinimo būdas, t.y. sintaksinė raiška skiriasi: (h) atveju požymių vardai yra predikatai, o (i) atveju požymių vardai yra atributai; (j) atvejis rodo, kad požymis apskritai gali būti ne tik daikto, bet ir kito požymio vardas, t.y. būti antrinis požymis. Nepaisant to, nesunkiai pastebima minimų atributų ar predikatų tarpusavio semantinė skirtis, lemiama referentų (t.y. nekalbinės tikrovės) klasifikacijos: vienas vardas rodo ‘tikslų skaičių’, kitas šiaip laike nekintamą, t.y. ‘statinį daikto požymį’, o trečias – daikto veiksmą, kuris iš esmės yra kintamas laike, t.y. ‘dinaminis daikto požymis’. Tokia netiesiogiai įvardijamų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti vardus į atskiras žodžių klases – tai antrasis vardų klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų vardų yra penkios klasės:
daiktavardis – tiesiog daikto vardas (‘namas’);
būdvardis – statinio daikto požymio vardas (‘didelis’);
skaitvardis – tikslaus daiktų skaičiaus vardas (‘vienas’);
veiksmažodis – dinaminio daikto požymio vardas (‘stovi’, ‘stovintis’);
prieveiksmis – antrinio požymio vardas (‘labai’, ‘tvirtai’).
Vardo kategorinė reikšmė apima du nevienodo universalumo kriterijus: žodžio kaip ženklo referenciją ir referentų klasifikaciją. Nesigilinant į kalbinės referencijos universalumą, referentų klasifikacija, be abejo, yra susijusi su kalbų nešėjų (tautų) skirtinga pasaulio savivoka ir skirtingu jo kategorizavimu. Būtent tuo remiantis galima teigti, kad čia aptarta vardų klasifikacija yra būdinga lietuvių kalbai (galbūt genetiškai artimoms kalboms), ir paaiškinti, kodėl vardų klasifikacija skirtingose kalbose varijuoja. Štai anglų kalbos dalies adjective (naiviai verčiamos būdvardžiu) pavyzdys iš Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Second edition“ (1997, p. 91): „adjectives happy, three, both“ – laimingas, trys, abu. Todėl jie skiria tik aštuonias žodžių klases, o adjectives iš tiesų yra tik apibendrintas požymio vardas, nesigilinant į požymių skirtybes. O jei atkreipsime dėmesį į kokias agliutinacines arba polisintetines kalbas, tai ten ne tik žodžių klasės, bet ir apskritai žodžio ir sakinio samprata yra visiškai kitokia. Pora sakinių iš to paties šaltinio (p. 295): „he who gets water for me“ suachili kalba bus „anayenipatia maji“ arba sakinys „I kept on eating“ viena Australijos aborigenų kalbų (Tiwi) bus „ngirruunthingapukani“.
Ikonos
Ikonos – tiesioginės referencijos žodžiai, nurodantys jausmus, valios aktus, paskatas arba imituojantys garsus, vaizdinius, potyrius.
Ikonų klasės skiriamos remiantis tais pačiais kriterijais: žodžio kaip ženklo referencija ir semantine referentų klasifikacija. Pirmiausia nuo vardų ikonos skiriasi ypatinga referencija: (a), (b) ir (c) sakiniuose pavartojamos garsinės išraiškos (ypatingi nekaitomi žodžiai), kuriomis mėgdžiojamas nekalbinės tikrovės garsas (beldimas), sukuriamas nekalbinės tikrovės garsinis vaizdinys (uodegos vizginimas), nurodomas tam tikrą akimirką netikėtai pajuntamas jausmas (skausmas). Tai reiškia, kad nustatomas vienoks ar kitoks ryšys tarp žodžio ir nekalbinės tikrovės objekto (referento) – o tai ir yra referencija. Bet čia aptariama referencija yra visiškai kitokia, nei ankstesniame skyrelyje aptartų vardų: vardas pavadina tikrovės objektą (referentą) per tarpininką – sąvoką (raudonos semiotinio trikampio linijos), o ikonos tiesiogiai nurodo nekalbinės tikrovės objektą (žalios semiotinio trikampio linijos). Tokia referencijos pobūdžio skirtis yra vardų ir ikonų esminis skiriamasis požymis (klasifikavimo kriterijus): ‘netiesioginis įvardijimas‘ vs ‘tiesioginis nurodymas‘. Taigi, ikona yra tiesioginės referencijos žodis, t.y. nurodantis referentą tiesiogiai – tai pirmasis ikonų klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Dėl terminų. XX-ojo amžiaus antrosios pusės tyrimai leido išskirti dvi žodžių klases – „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ aptariami ir ‘jaustukai’, ir ‘ištiktukai’ kaip ‘raiškiųjų žodžių’ klasės. Užsienio kalbotyroje tik XXI-ame amžiuje randasi poreikis skirti dvi ikonų klases, todėl tuose šaltiniuose, kur jos neskiriamos, visos ikonos vadinamos arba ‘interjekcijomis’, ’emociniais-ekspresiniais žodžiais’ arba ‘raiškiaisiais žodžiais’. O ten, kur skiriamos ikonų rūšys, jaustukams paliekamas ‘interjekcijos’ pavadinimas, o ištiktukai virsta ‘ideofonais’. Beje, „Lietuvių kalbos žodyne“ irgi tik vienas terminas – ‘interjekcija’. Naujausiame J. Zabarskaitės darbe „Kaip kalba gamina prasmę“ (2023, p. 69-70) ištiktukai suskaidomi į ‘onomatopėjas’, ‘mimelogizmus’ ir ‘ideofonus’. Dar galima prisiminti lietuvių kalbotyroje vartojamus terminus ‘jausmažodis’ ir ‘garsažodis’! Deja, tokia terminologinė įvairovė neprideda nei teksto aiškumo, nei padeda suvokti dalyko esmę. Šiame darbe, vadovaujantis tiek kalbos dalių klasifikacijos logika, tiek pagarba tradicijai, tiesioginės referencijos žodžiams vadinti pasirenkamas terminas ‘ikona’ (gr. εiκών ‘atvaizdas’), o jų rūšims – ‘interjekcija’ (lot. inter ‘tarp’, jectio ‘nevalingas įsiterpimas’) ir ‘ideofonas’ (gr. ἰδέα ‘idėja’, φωνή ‘garsas’).
Peržvelgus ikonų semantiką (tuk-tuk-tuk, ku-kū, mū-ū-ū, vizgu-vizgu, vikst, aj-aj-ai, o-o-o, ciu-ciu-ciu, še), nesunku įsitikinti, kad referentai yra susiję su tokiomis nekalbinės tikrovės sritimis: tikrovės garsų mėgdžiojimas, tikrovės vaizdinių įgarsinimas, nejučia garsu nurodomos emocijos ar tiesiogiai garsais išreiškiami valios aktai ir paskatos. Tai leidžia visus ikonas priskirti vienai iš nurodomos tikrovės pusių: ‘jausmų, valios aktų, paskatų raiška’ vs ‘garsų, vaizdinių, potyrių imitavimas ar perteikimas’. Tokia tiesiogiai nurodomų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti ikonas į atskiras žodžių klases – tai antrasis ikonų skyrimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų ikonų yra dvi klasės:
jaustukas (interjekcija) – jausmo, valios akto, paskatos nurodymo ikona (ai ‘skauda’, še ‘imk pieštuką’, ciu-ciu-ciu ‘prieik, šuneli’);
ištiktukas (ideofonas) – garso, vaizdinio, potyrio imitavimo ar perteikimo ikona (triokšt ‘šaka lūžta’, vizgu-vizgu ‘uodegą vizgina’, tuk-tuk, tuk-tuk ‘jaučiu, kaip širdis plaka’).
🍀 🍀 🍀 🍀 🍀
Iš pirmo žvilgsnio, ikonų vartojimo sfera gerokai siauresnė už vardų ir tarnybinių žodžių. A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologijoje. Paskaitos lituanistams“ (1994, p. 58) juos net laiko komunikacijai nebūtinais žodžiais ir mano, kad jų nėra ir neturėtų būti nei mokslinio, nei administracinio stiliaus tekstuose – šią savybę net iškelia į žodžių klasių skyrimo kriterijus: ‘komunikacijai būtina’ vs ‘komunikacijai nebūtina’.
Tačiau XX-ajame amžiuje išplitusios garso ir vaizdo išsaugojimo ir perdavimo technologijos, informacinių technologijų plėtra iš esmės sugriovė per amžius nusistovėjusią sakytinio/rašytinio teksto dichotomiją. Klasikinė sakytinio/rašytinio teksto skirtis, be to, kad vienas reiškiamas garsu, kitas – grafiniais ženklais, paremta atstumu laike ir erdvėje tarp adresato ir adresanto – sakytinis tekstas randasi ir suvokiamas čia ir dabar, rašytinis tekstas adresatą pasiekia visada gerokai vėliau ir gerokai kitur, nei buvo kuriamas. Šią skirtį pradėjo ardyti garso ir vaizdo įrašymo ir atgaminimo priemonės, kurios leido ir sakytinį tekstą kilnoti per laiką ir erdvę, o informacinių technologijų išplėtoti tekstiniai čatai sukūrė susirašymą čia ir dabar, t.y. pagimdė iš esmės naują reiškinį – kalbėjimą raštu. Todėl kalbos atmainos dabar jau gali būti trys: sakytinė kalba, rašytinė kalba ir sakytinė raštu kalba (arba sakytinė-rašytinė kalba).
Toks kalbėjimo raštu atsiradimas ir paplitimas privertė spręsti sakytinio teksto ypatybių perteikimo grafinėmis priemonėmis problemą. Sakytinė kalba turi visą spektrą ypatumų, be kurių rašytinėje kalboje paprastai arba apsieiname, arba randame ilgesnių aprašomojo pobūdžio raiškos galimybių. Tai mimika, gestai, intonacija, tiesioginės kalbančiojo emocijos ir pan. Dabar prireikė pavaizduoti grafiškai visus tiesioginio kalbėjimo (čia ir dabar) niuansus. Tradiciniai ir rašte pripažinti, bet be galo riboti klausiamosios ar šaukiamosios intonacijos bei nutylėjimų rodikliai (klaustukas/šauktukas/daugtaškis) staiga buvo išplėtoti į begalę jausmaženklių, šypsniukų, patiktukų, ikonyčių ir pan. Ir nepaisant to, kad jausmaženklis ar garsaženklis yra šiaip ženklas, o ne jaustukas ar ištiktukas – žodis, kalbos ženklas, – skirtis tarp jų nyksta beregint:
(k) O 🤬, ir vėl pamečiau raktus!
(l) Jau tokie įkyrūs uodai šią vasarą, apie ausis tik💤!
(m) Einu miegoti 😴
(n)
Beje, VLKK aprobuotame V. Dagienės, G. Grigo ir T. Jevsikovos „Enciklopediniame kompiuterijos žodyne“ (2008) teigiama, kad lietuviškas angliško emoticon atitikmuo yra jaustukas – simbolis, reiškiantis tam tikrą emociją ir vaizduojamas rašmenų seka arba paveikslėliu. Bet juk rašmenų seka, vaizduojanti emociją, ir yra parašytas žodis… kuris priklauso žodžių klasei, vadinamai jaustukais!
Aptariant ikonas, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų – komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia senovės Egipto laikus (o gal net ir pirmykščių žmonių priešinius ant olų sienų). Komiksuose esantys teksto balionėliai išsiskiria ekspresyvumu ir tiesiogiai perteikia sakytine-rašytine kalba visokias emocijas ir garsus.
Substitutai
Substitutai – pragmatinės referencijos žodžiai, deiktiškai arba anaforiškai nurodantys kitus referentiškus žodžius (vardus ir ikonas).
Substitutas konkrečioje pragmatinėje situacijoje yra deiktiškai/anaforiškai referentiška žodžių klasė. Jo funkcija – įgyti referentą. Tradiciškai substitutų klasei pirmiausia priskiriamas įvardis:
‘Jonas valgo obuolius. Jie skanūs. Tokie obuoliai ir man patinka. Aš irgi mėgstu obuolius.’ (anafora, anafora, deiksė)
Visa tai reiškia, kad substitutų santykis su referencija stoja į vieną gretą su vardais ir ikonomis kaip savarankiško tipo referencija: ‘netiesioginė referencija‘ vs ‘tiesioginė referencija‘ vs ‘pragmatinė refrencija‘ – taigi, pragmatinė referencija yra pirmasis substitutų klasifikavimo kriterijus.
Tokiomis aplinkybėmis įvardį kaip žodžių klasę griežtai logiškai galima vertinti dvejopai:
(1) dėl pragmatinės referencijos įvardį priskirti nurodomajai kalbos daliai, o pačias nurodomas kalbos dalis dar suskaidyti į du poklasius, pvz.:
namas (dkt.) / jis (nurodomasis/pakaitinis dkt.);
geras (bdv.) / toks (nurodomasis/pakaitinis bdv.) ir t.t. (šiuo atveju įvardis kaip atskira kalbos dalis panaikinamas);
(2) laikytis tradicinės įvardžio klasifikacijos, bet suprasti, kad ją lemia deiktinė/anaforinė įvardžio prigimtis, kuri tam tikrais atvejais leidžia jį sieti su tarnybiniais žodžiais. Šiame darbe laikomasi požiūrio (2) – įvardis yra deiktinės/anaforinės (pragmatinės) prigimties referentiškų žodžių klasė.
Tokia funkcijų skirtis (deiksė/anafora ir skirtingo tipo rodomi referentai) galėtų būti pagrindas skaidyti įvardžius į atskirus poklasius:
pagal nurodymo ar keitimo tipą:
anaforiški – anaforiškai (iš ankstesnio teksto) nurodo daiktus ar jų požymius;
deiktiški – deiktiškai (iš bendros kalbinės situacijos) nurodo daiktus ar jų požymius;
pagal nurodomo referento tipą:
daiktavardiški – deiktiškai/anaforiškai nurodo daiktus;
būdvardiški – deiktiškai/anaforiškai nurodo daiktų požymius.
Tiesa, tokia klasifikacija kebloka, mat deiksė/anafora yra pragmatinės kategorijos ir labai priklauso nuo konteksto. Todėl dažnai tas pats įvardis gali būti ir anaforiškas, ir deiktiškas, kartais net sunku atskirti. Be to, įvardžių priskyrimas daiktavardiškiems ar būdvardiškiems irgi nėra absoliutus.
Ir dar, negalima palikti be dėmesio vienos deiktinio centro savybės: ‘aš, čia, dabar’ – akivaizdu, kad kalbinę deiksę formuoja vienas įvardis ir du prieveiksmiai. Tai reiškia, kad žodžiai ‘čia’ ir ‘dabar’ per referencijos prizmę yra visiškai tokie patys kaip ir įvardžiai: konkretaus turinio (referento ir sąvokos) neturi, bet geba jį įgyti konkrečioje kalbinėje situacijoje. Tai reiškia, kad dalies prieveiksmių (‘ten’, ‘tada’, ‘čia’, ‘dabar’…) referentinė prigimtis yra tokia pati kaip įvardžių ir tie prieveiksmiai iš tiesų priklauso substitutų klasei. Vadinasi, klaidinga manyti, kad substitutai kaip žodžių klasė tradiciškai reprezentuojami viena kalbos dalimi – įvardžiais. Pvz.:
‘Jonas vaikšto miške/po mišką. Ten/Čia jis renka grybus.’
‘Jonas mokėsi universitete. Tada jis gyveno Vilniuje.’
Tarnybiniai žodžiai
Tarnybiniai žodžiai – nereferentiški žodžiai, rodantys gramatinius arba loginius santykius tarp referentiškų žodžių arba keičiantys jų reikšmes per kalbėtojo prizmę.
Santykių pavyzdžiai – (e, f, g, h) arba reikšmių modifikavimo pavyzdžiai – (f, h). Tai reiškia, kad tarnybiniai žodžiai (1) neturi referento ir (2) bent jau formaliai egzistuoja tik semantinio trikampio kalbinės tikrovės pusėje (t.y. tarp žodžių ir sąvokų). Būtent tai juos atskiria nuo referentiškų žodžių klasių – vardų ir ikonų (pav. 2 vaizduojami žaliai). Akivaizdu, kad funkcijų (santykių rodymo ir reikšmės keitimo) įvairovė ir gausa gerokai menkesnės už nekalbinės tikrovės objektų (referentų), todėl tarnybinių žodžių klasės yra uždaros, palyginti negausios ir nekaitomos. Taigi, tarnybinis žodis yra nereferentiškas žodis (t.y. pats neturintis referento, tačiau atliekantis kokią nors funkciją) – tai pirmasis tarnybinių žodžių skyrimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Vardus ir ikonas kaip referentiškas žodžių klases smulkiau klasifikuoti leidžia referentų skirtybės. Tarnybiniai žodžiai referentų neturi, todėl šio klasifikavimo pagrindo irgi nelieka. Kita vertus, santykių rodymas irgi yra įvairus. Antai, pavyzdį (e) galima pratęsti: ‘stovi ant stalo’, ‘stovi po stalu’, ‘stovi su stalu’, ‘stovi stale’, ‘stovi stalas’, ‘laiko stalą’, ‘eina stalu’… – nesunku suvaikyti, kad nereferentiški žodžiai ‘ant’, ‘po’, ‘su’ rodo lygiai tuos pačius santykius kaip ir linksniai, t.y. gramatinius santykius. Pavyzdžiuose (g, h) esantys nereferentiški žodžiai ‘ir’, ‘bet’, ‘todėl’ rodo vis kitokio tipo santykius – gretinimo, priešinimo, priežasties/pasekmės ir pan., t.y. loginius santykius. Pavyzdžiuose (f, h) esantys nereferentiški žodžiai ‘gal’, ‘neva’ keičia referentiškų žodžių arba žodžių junginių reikšmes arba atskleidžia kalbėtojo požiūrį į juos. Skirtingų santykių rodymas ir žodžių bei žodžių junginių reikšmės keitimas yra tarnybinių žodžių skirtingos funkcijos.
Tokia funkcijų skirtis (santykių tarp referentiškų žodžių rodymas ir jų reikšmės modifikacimas) ir yra pagrindas skaidyti tarnybinius žodžius į atskiras žodžių klases – tai antrasis tarnybinių žodžių klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų tarnybinių žodžių yra trys klasės:
dalelytė – keičia žodžių ar žodžių junginių reikšmę arba rodo kalbėtojo požiūrį į juos;
jungtukas – rodo loginius ryšius tarp žodžių ar žodžių junginių;
prielinksnis – rodo gramatinius ryšius tarp žodžių.
Modaliniai žodžiai ir idiomos
Elektroninis „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia apie 100 antraštinių žodžių, pažymėtų modal. (‘modalinis’). Pirmiausia į akis krenta tai, kad didžioji jų dalis neturi jokios kitos žodžių klasės nuorodos. Tai, galbūt ir teisinga, bet esant iki galo nuosekliems, neišvengiamai kyla gana netikėtas apibendrinimas: vadinasi, lietuvių kalboje esama dar vienos žodžių klasės, apie kurią visos gramatikos kažkodėl nutyli! Tai modalinių žodžių klasė:
atseit modal. ‘vadinasi, būtent, tai yra’.
gal modal. ‘ar, rasi, galimas daiktas’.
galbūt modal. ‘galimas daiktas, turbūt, rasi, gal’.
palyginti modal. ‘atsižvelgiant į kitus reiškinius, į aplinkybes, į sąlygas, į esamą būklę’.
vadinasi modal. ‘tad, taigi, taip sakant’.
tikriausiai modal. ‘turbūt, matyt’.
atrodyti 3. modal. praes., praet. 3 prs. ‘matyt, turbūt’.
pažiūrėti 9. inf. modal. ‘iš pažiūros, pažvelgus’.
Jei modaliniai žodžiai yra atskira žodžių klasė, privalu surasti jų vietą nuoseklioje žodžių klasių sistemoje. Pradėti reikėtų nuo referentiškumo nustatymo. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nemažai modalinių žodžių yra susiję su kalbos dalimis (bent jau darybiškai – bendros šaknys, tos pačios morfemos)…………
Lietuvių kalbos dalių sistema
Žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą
Kategorinės reikšmės nederėtų tapatinti su leksine reikšme – konkrečios leksemos gali turėti (ir dažniausiai turi) po kelias reikšmes, kategorinė reikšmė – tik viena, ji priešinama kitam kategorijos nariui, ji būdinga visiems žodžių klasės žodžiams (o ne vienai leksemai). Tokios kategorinės reikšmės savybės leidžia tvirtinti, kad žodžių klasės yra labiau gramatinės kategorijos, o ne leksinės. O kadangi žodžių klasės savo viduje dar gali apimti kitas kategorijas (pvz.: daiktavardis – linksnį, skaičių, veiksmažodis – asmenį, laiką…), žodžių klasė laikytina gramatine superkategorija. Paprastai lietuvių kalboje skiriame 11 žodžių klasių, todėl pati kategorija yra vienuolikos narių. Kiekvienas kalbos žodis gali priklausyti vienai kuriai nors klasei, todėl žodžių klasių gramatinė kategorija yra klasifikacinė, o ne kaitybinė.
Visa tai nereiškia, kad žodis (jo šaknis ar kamienas) yra visiškai uždarytas vienos (prigimtos) klasės ribose. Ne, žodžiai gali pereiti iš vienos klasės į kitą arba tam pačiam žodžiui galima priskirti kitą kategorinę reikšmę:
(o) be (praep.) – be (conj.) – be (prt.) – be (inter.); dar (prt.) – dar (adv.) – dar (interj.);
(p) Kareiviai žygiavo lygia greta (sub.) > kareiviai žygiavo greta (adv.) / kareiviai žygiavo greta manęs (pron.); turi būti (verb.) > tur būt / turbūt (prt.);
(r) stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.); miškinis (adj.) > miškinis (sub.); vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.);
(s) geras (adj.) > gerumas (sub.); ėjo (verb.) > ėjimas (sub.)
(t) šaunus (adj.) > šaunuolis (sub.); pirmas (num.) > pirmininkas (sub.); nukvakti (verb.) > nuokvaka (sub.); triokšt (ideo.) > triokštelėti (verb.), tu (pron.) > tujinti (verb.);
Iš pateiktų pavyzdžių aiškiai matyti, kad žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą yra sudėtingas reiškinys. (o ir p) atvejai labai panašūs į anglų kalbos gramatikoje minimus pavyzdžius: a book (sub.) – to book (verb.) – toks žodžio funkcijos pokytis, nekeičiant žodžio formos, laikomas atskiru žodžių darybos būdu ir vadinamas konversija – naujų žodžių darymas nekeičiant žodžio formos (Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Third edition“, 2019, p. 129). Dėl kažkokio nesusipratimo lietuvių kalbos gramatikos aprašuose koversija tapatinama su funkcine žodžių daryba (substantyvizacija, adjektyvizacija…). Lietuvių kalbai konversija iš tiesų yra būdinga, tik smarkiai apribota, mat skirtingos žodžių klasės turi skirtingas gramatines kategorijas ir, kas svarbiausia, iš to kylančią skirtingą morfeminę struktūrą: juk savaime aišku, kad konversija yra neįmanoma tarp galūnėmis kaitomų daiktavardžio ar būdvardžio ir begalūnių pagrindinių veiksmažodžio formų (jau nekalbant apie apskritai nekaitomą bendratį). Todėl panaši į anglišką konversija lietuvių kalboje įmanoma tik tarp nekaitomų žodžių klasių arba iš kaitomų žodžių klasių į nekaitomas. Kitaip sakant, lietuvių kalboje konversija yra įprasta tarp tarnybinių žodžių (atvejis (o)), arba kaitomųjų kalbos dalių atskiros žodžių formos gali sustabarėti ir virsti nekaitomais prieveiksmiais arba tarnybiniais žodžiais (atvejis (p)) (keičiama sintaksinė ar pragmatinė pozicija).
Nepaisant tokių apribojimų, žodžių šaknų perkėlimas tarp skirtingų kalbos dalių irgi yra įprastas, tik tam naudojamos morfologinės priemonės – pasitelkiama sufiksacija ir paradigmacija (s ir t). Kaip matyti, prie visų žodžių klasių galima pridėti priesagą, priesagą su galūne (sufiksacija) arba tik galūnę (paradigmacija) ir tuo perkelti žodį iš vienos klasės į kitą. Čia būtina labai svarbi pastaba: priešdėlis jokiomis aplinkybėmis neperkelia žodžio iš vienos klasės į kitą, t.y. prefiksacijai būdingas tik modifikacinis, bet ne transpozicinis derivacijos tipas – tai dėl nesuprantamų priežasčių lietuvių kalbos morfologijos ir žodžių darybos aprašuose irgi dažnai ignoruojama.
Tarp atvejų (s ir t) yra aiški skirtis – tai referento kaita: (s) atveju žodis perkeliamas iš vienos klasės į kitą nekeičiant referento. Žodžių poros skiriasi tik žodžių klasės kategorine reikšme – tiek gerumas, tiek geras abu yra tos pačios ypatybės pavadinimai, bet vienas suvokiamas kaip abstraktus daiktas, o kitas kaip įprasta daikto ypatybė (žiūrint į semantinį trikampį, sąvokoje slypinti skirtis įforminama skirtingais žodžiais). Atveju (t) vyksta įprastinis darybinis pokytis, pirmiau susijęs su leksinės reikšmės kaita, kuri ir nulemia kategorinės reikšmės pokytį. Daiktavardžių (s) priesagos -umas ir -imas labai reguliarios, tuo labai panašios į gramatines priesagas. Būtent šis panašumas kartais lemia apskritai žodžių klasių abibrėžimo paradoksus: pvz., V. Ambrazas „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ daiktavardį iš dalies apibrėžia kaip veiksmo ar ypatybės pavadinimą. Ar kartais čia nepainiojama leksinė žodžio reikšmė su sąvokos turiniu?
Atskiro aptarimo reikalauja (r) atvejis. Kartais žodžiai gali keliauti tarp struktūriškai panašių kaitomų žodžių klasių ar jų skyrių, t.y. tarp daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, dalyvio. Daikatvardžio linksnio kategorija yra savarankiška, o būdvardžio, dalyvio ir dalies skaitvardžių – derinamoji, t.y. priklausoma (jie dar derinami gimine ir skaičiumi). Dėl šios priežasties kaitybos paradigmos yra labai supanašėjusios: vienas stovintis geras namas, vieno stovinčio gero namo, vienam stovinčiam geram namui… ir t.t. Svarbu pabrėžti – supanašėjusios, bet ne tapačios. Būtent tas supanašėjimas (dalinis linksniavimo paradigmų sutapimas) kiša koją adekvačiam procesų supratimui: mokyklinis konversijos pavyzdys, aišku, stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.) (tradiciškai – funkcinė daryba, substantyvizacija). Ir iš tiesų šio būdvardžio/daiktavardžio moteriškosios giminės linksniavimo paradigmos yra tapačios, todėl tai ir sukuria absoliučios konversijos įspūdį. Bet tai nepilnas vaizdas. Štai vyriškosios giminės būdvardžio/daiktavardžio paradigmos: miškinis (adj. Nom.) > miškinis (sub. Nom.). Kol vardininkas, viskas atrodo taip pat, kaip ir su stikline. Tačiau ne veltui lietuviškas terminas ‘galūninė daryba’ yra klaidinantis (ir dėl to nevartotinas). Čia pamirštama, kad pridedama (ar pakeičiama) ne viena galūnė, o visa paradigma (todėl ir darybos būdas – paradigmacija): miškiniam (adj. Dat.) > miškiniui (sub. Dat.) – naudininko galūnės akivaizdžiai iš skirtingų paradigmų. Akivaizdu, kad stiklinės ir miškinio laikyti skirtingos darybos atvejais neišeina. Taigi, (r) atvejis yra akivaizdi paradigmacija, perkelianti žodžius iš vienos kalbos dalies į kitą (bet ne konversija ar kokia funkcinė daryba). Nes daiktavardžio ir būdvardžio paradigmos skiriasi.
Visa, kas pasakyta apie paradigmacijos ir konversijos santykį, tinka ir paskutiniam atvejo (r) pavyzdžiui: vienas. Tik čia problemiškas dalykas, kad skaitvardis su būdvardžiu yra požymių pavadinimai, o įvardis turi būdvardžio paradigmą – taigi, paradigmos visiškai sutampa. Todėl čia sunku pasakyti, ar vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.) reikėtų skirti prie paradigmacijos, ar vis dėlto jau laikyti konversijos atveju. Aišku, galima tvirtinti, kad skaitvardis vienas turi skaitvardžio paradigmą, o būdvardis ar įvardis vienas turi būdvardžio ar įvardžio paradigmą.
Ir bene sunkiausiai paaiškinamą žodžių perėjimo į kitas klases problemą pamini A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos morfologijoje. Paskaitos lituanistams“ (1994, p. 40): Aklas aklą netoli tenuves – tai būdvardžiai, vartojami daiktavardiškai. Ką tai reiškia? Žodžio kategorinė reikšmė yra ‘būdvardis’, o vartojamas reikšme ‘daiktavardis’ – tai kodėl ta reikšmė nepasikeičia? Ir ar tai neprieštarauja gramatinės kategorijos prigimčiai?
Na ir pabaigoje galvosūkis:
vėlus vakaras
vėlaus vakaro
vėlų vakarą
vėlai vakare
Ar vietininkas tebėra daiktavardis? Jei taip, tai kodėl greta jo prieveiksmis, o ne būdvardis?
daiktavardis | būdvardis | skaitvardis | veiksmažodis | prieveiksmis | įvardis | dalelytė | prielinksnis | jungtukas | jaustukas | ištiktukas