vardai | ikonos | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai
Kalbos dalis ir gramatinė kategorija
lot. pars orationis, angl. part of speech, rus. часть речи, vok. Wortart
Štai kaip kalbos dalys apibrėžiamos keliuose atsitiktinai parinktuose, bet autoritetinguose šaltiniuose:
Kalbos dalys – pačios didžiausios žodžių klasės, vienijamos bendros gramatinės reikšmes, tą reikšmę atspindinčių formų ir reikšmę atitinkančių funkcijų sakinyje. [Paulauskienė 1994, p. 56]
Pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą žodžiai skirstomi į gramatines klases, vadinamas kalbos dalimis. [Ambrazas 2006, p. 56]
Kalbos dalys – žodžių klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą. [Adelė Valeckienė, Lietuvių kalbos enciklopedija]
Kalbos dalys – bendriausios gramatinės kategorijos, pagal kurias žodžiai skiriami į tipus remiantis jų morfologinėmis, sintaksinėmis ir semantinėmis savybėmis. [Axel Holvoet, Visuotinė lietuvių enciklopedija]
A word class is a group of words which, from a grammatical point of view, behave in the same way. In theory, this means two things: the words are the same morphologically <…>; the words are the same syntactically <…>. [David Crystal The Cambridge Encyclopedia of the English Language]
Part of speech – a traditional class of words (such as adjectives, adverbs, nouns, and verbs) distinguished according to the kind of idea denoted and the function performed in a sentence. [Merriam-Webster, Incorporated, 2024]
Part of speech – lexical category to which a word is assigned based on its function in a sentence. [Laura Pyne, Britannica]
Части речи – классы, на которые делится вся лексика языка по наиболее общим морфологическим, синтаксическим и семантическим критериям. (В ряде трактовок выделяются и слова, стоящие вне частей речи). [Русская корпусная грамматика]
Kaip žodžių klasių vienijamasis ir skiriamasis veiksniai iškeliami morfologinių, sintaksinių ir semantinių savybių deriniai arba abstrakti gramatinė reikšmė, susieta su žodžių formomis ir funkcijomis, ir neapsisprendžiama, tai daugiau leksikos ar gramatikos dalykas. O pagal kai kurias klasifikacijas esama žodžių, kurie apskritai nepriklauso kalbos dalims.
Morfologiniai požymiai (tokie kaip giminė, skaičius, linksnis, asmuo…) – tik pagalbinė priemonė kalbos dalims nustatyti, mat lietuvių kalboje daugmaž nuosekli ir būdinga visai kaitomų žodžių klasei gramatinių kategorijų sistema yra tik daiktavardžio. O iš vienuolikos kalbos dalių net šešios yra nekaitomos (t.y., neturi žodžio dalimis išreikštų gramatinių kategorijų).
Dažname šaltinyje nurodomas sintaksinių funkcijų bendrumas visai žodžių klasei irgi labai abejotinas – tai irgi tik antrinis žodžių klasių skyrimo kriterijus, o bet kuri gramatinė kategorija lengvai įgyja nebūdingų arba šalutinių sintaksinių funkcijų (kategorijos centro ir periferijos reiškiniai). Pvz.: ‘Alus gerti sveika.’ – vardininkas reiškia objektą, papildinys, ‘Petro nėra namie.’ – kilmininkas reiškia subjektą, veiksnys.
Semantiniai skyrimo principai bene rimčiausi, bet kuo jie skiriasi nuo grynai leksinės klasifikacijos? Todėl greičiausiai juos reikėtų laikyti leksiniais-semantiniais. Bet juk leksinės kategorijos – ne gramatikos objektas.
Dėl viso to galutinai lieka neaišku: kalbos dalis yra gramatinė ar leksinė kategorija? Laura Pyne iš enciklopedijos „Britannica“ mano, kad leksinė, o Axelis Holvoetas iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ – kad gramatinė. O jei žodžių klasė yra gramatinis reiškinys, kokie iš tiesų yra šios gramatinės kategorijos skyrimo principai?
Bendrieji kalbos dalių skyrimo principai
Vienas iš pagrindinių morfologijos tyrimo objektų yra kalbos dalys – tai sakoma daugelyje morfologijos apibrėžimų, tačiau toliau į jų gramatiškumą labai nesigilinama. Siekiant pagrįsti gramatinę kalbos dalies prigimtį, reikia atskleisti gramatinei kategorijai būdingą struktūrą – bendrą klasifikacijos pagrindą ir priešinamų kategorijos narių (gramemų) turinį, t.y., atskleisti žodžio gramatinę reikšmę, būdingą visai žodžių klasei (kategorinę reikšmę).
Žodžių klasės kaip gramatinės kategorijos skyrimo pagrindo paiešką dera pradėti nuo visų kalbos žodžių bendro vardiklio. Tai nėra sudėtinga, nes sprendimas pasiūlytas jau daugiau kaip prieš šimtą metų semiotikos pirmeivių – žodis yra kalbos ženklas. Tęsdami [Saussure’o 1916, p. 97– 103] ir [Peirce’o 1932, p. 219–308] kalbos ženklo tyrimus, [Ogdenas ir Richardsas 1923, p. 1–23] išplėtojo semiotinio trikampio idėją, atskleidžiančią kalbos ženklo prasminę struktūrą: žodis kaip forma (simbolis, signifikantas, žymiklis) ir konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus tikrovės objektas ar objektų klasė (referentas, denotatas, designatas, žyminys) yra susieti ne tiesiogiai, o per sąvoką (signifikatą, konceptą). Daiktai mąstomi sąvokomis ir pavadinami žodžiais.
Toks žodžio kaip kalbos ženklo supratimas rodo tris dalykus: a) žodis tiesiogiai su daiktu ar daiktų klase nesiejamas; b) tarp žodžio ir daikto įsiterpia mintinė abstrakcija – sąvoka, kuri yra skirtingo tikrovės apibendrinimo laipsnio ir skirtingo adekvatumo (tikslumo); c) dėl to kalbančiojo ir suvokiančiojo sąmonėje turi nuolat vykti vienokie ar kitokie daikto ir žodžio siejimo procesai. Santykio tarp simbolio ir referento nustatymas vadinamas referencija. O žodžiai, turintys referentą, yra referentiški.
Dėl terminų. Lotyniškos kilmės anglų kalbos žodis reference < refer (lot. referre ‘pranešti’) šiuolaikinėse kalbose pasirodė labai patogus ir parankus – vartoja, kas nori, kas netingi ir kaip nori. Šiandien jis jau susietas su pačiomis įvairiausiomis sąvokomis ir terminologizuotas įvairiausiose veiklos srityse, tokiose kaip teisė, medicina, politika, finansai… Šiaip to pačio žodžio vartojimas skirtingų ir tolimų veiklos sričių sąvokoms įvardyti yra įprastas ir neturėtų nieko stebinti (pvz.: ‘morfologija’ yra biologijos ir kalbotyros terminai, ‘valentingumas’ yra chemijos ir kalbotyros terminai). Deja, greta semiotikos ‘referencija’ pradėta vartoti ir palyginti artimose srityse, tokiose kaip semantika, lingvodidaktika, retorika, teksto lingvistika, sintaksė…, ir vis kitoms sąvokoms įvardyti. Tai pradeda kelti painiavą ir galėtų būti pagrindas šio žodžio bent jau šiame darbe atsisakyti. Tačiau pagarba [Ogdenui ir Richardsui 1923], kaip sąvokų ‘reference’ ir ‘referent’ vartojimo pradininkams semiotikoje, neleidžia to daryti. Todėl čia tik perspėjimas: su terminu ‘referencija’ elgtis atsargiai ir turėti omenyje ypač išplitusią jo vartoseną bei žymimų sąvokų įvairovę. Juoba reikia turėti omenyje, kad daugiareikšmis angliškas žodis ‘reference’ kartais verčiamas į lietuvių kalbą nekūrybiškai arba net klaidingai, nepaisant jo tarptautiškumo ribų ir reikšmių lauko bei sinonimijos nesutapimo skirtingose kalbose.
Ogdeno ir Richardso semiotinis trikampis iliustruoja tuos kalbos ženklus, kurie turi konkretų, abstraktų, menamą ar virtualų referentą (tikrovės objektą ar objektų klasę) ir juos mintija per sąvoką (netiesiogiai). Lietuvių kalboje būtent toks žodžio suvokimo modelis tinka tradiciškai skiriamoms penkioms kalbos dalims, reiškiančioms daiktų ir jų požymių pavadinimus. Remiantis tokia netiesiogiai pavadinamų nekalbinės tikrovės daiktų ir jų požymių samprata (t.y., remiantis netiesiogine referencija) bei suprantant, kad dar esama ir kitokios prigimties žodžių (ne visi žodžiai pavadina daiktus ar jų požymius), pirmiausia galima išskirti didelę netiesioginės referencijos žodžių klasių grupę – vardus (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis). Vardų skyrimo pagrindas – netiesioginė referencija.
Dėl terminų. Tradicinėje lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis (kartais ir įvardis) apibendrinami kaip ‘vardažodžiai’. ‘Vardažodžiai’ sudaro priešpriešą veiksmažodžiui kaip asmenuojamajai kalbos daliai ir nekaitomoms kalbos dalims. Toks veiksmažodžio ir prieveiksmio atskyrimas grynai pagal gramatinius požymius (vienas asmenuojamas, kitas nekaitomas) iškreipia kalbos dalių hierarchiją, juoba kad ir asmenavimas būdingas ne visai veiksmažodžių klasei. Neneigiant veiksmažodžio kaip predikacijos centrinės figūros (nors ir veiksnys/daiktavardis/įvardis yra predikatinio centro lygiavertė dalis), elementari logika rodo, kad tai irgi vienas iš daikto požymių:
vienas gražus namas stovi –
gražus namas, vienas namas, stovintis namas,
namas yra vienas, namas yra gražus, namas stovi.
‘Gražus, vienas, stovi’ yra skirtingų tipų ‘namo’ ypatybės, skirtingose kalbėjimo situacijose atsiduriančios tai atributo, tai predikato pozicijose. Beje, prieveiksmis irgi to paties galo:
labai gražus, gerai stovi, tvirtai stovintis
Tai irgi požymio vardas. Todėl suprantama, kad kalbos dalių hierarchijoje veiksmažodis tėra dinaminis daikto požymis, greta kitų daikto požymių. Siekiant išvengti painiavos, toliau daiktus ir daiktų požymius įvardijantys netiesioginės referencijos žodžiai vadinami tiesiog ‘vardais’, o ‘vardažodis’ paliekamas tradicinei gramatikai. Semiotinio trikampio kontekste ‘vardas’ atitinka semiotinį ženklų tipą ‘simbolį’.
Taigi, pagrindinis kalbos dalių klasifikavimo kriterijus – santykis su referentu, o Ogdeno ir Richardso semiotinis trikampis pagal šį kriterijų neapima visų kalbos žodžių (visų žodžių klasių). Todėl toliau siūloma ‘pagerinta’ semiotinio trikampio versija – ja siekiama atspindėti visus kalbos ženklų tipus ir padėti suvokti kalbos dalių klasifikavimo pagal referenciją principus:
Šiame trikampyje vaizduojamos raudonos linijos, raudonai užrašyti žodžiai ir ‘gėlės’ iliustracija su žodynine reikšme yra klasikinis semiotinis trikampis. Toliau plona mėlyna linija pažymima ypatinga kalbos ženklo savybė – egzistuoti tarp dviejų tikrovių: kalbinės ir nekalbinės. Žodis ir sąvoka yra kalbos (mintijimo) sferos dalykai, o referentas (nesvarbu – konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus) atsiduria už kalbinės tikrovės ribų. Kalbinė tikrovė egzistuoja mūsų galvose sąvokyno ir medijos pavidalais (sosiūriškoji langue ir parole skirtis) ir yra daugiau ar mažiau tikslus nekalbinės tikrovės (mus supančio pasaulio) atspindys. ‘Daugiau ar mažiau’ reiškia tai, kas lieka po nekalbinės tikrovės (pasaulio) reiškinių lyginimo, analizės, sintezės, abstrahavimo, koceptualizavimo, perleistų ne tik per mąstymo ar logikos universalijų prizmę, bet ir per kalbos nešėjų istorines, tautines, socialines ir kitokias patirtis. Kita vertus, kalbinė tikrovė irgi daro įtaką nekalbinės tikrovės suvokimui (žr. Sapiro-Whorfo hipotezė, Lera Boroditsky paskaita). Beje, visa tai leidžia ‘referencijos’ sąvoką pasukti kiek kitu kampu: tai santykio tarp kalbos ir tikrovės nustatymas.
Dėl terminų. Ogdenas ir Richardsas, aišku, suprato jų pateikto semiotinio trikampio neišbaigtumą, nes rėmėsi [Peirce’o 1932, p. 247–249] ženklų klasifikacija: ‘simboliai’, ‘ikonos’ ir ‘indeksai’. Joje tik simboliai yra siejami su tikrovės objektu netiesiogiai – per mintinį turinį, sąvoką. Ikonų ir indeksų santykis su tikrove yra kitoks. Todėl [Ogdenas ir Richardsas 1923, p. 12] tai pamini išnašoje greta trikampio aiškinimo, bet sistemingai su kalbiniais ženklais nesusieja ir trikampyje niekaip to nepažymi: jie kaip ženklus mini onomatopėjinius žodžius, vaizdus, piešinius, gestus, tiesiogiai išreiškiančius tikrovės objektus, ir tai įvertina kaip išimtinius simbolių vartojimo atvejus, labai supaprastinančius jų schemą – jiems pavaizduoti pakanka trikampio pagrindo (punktyrinės linijos). Truputį vėliau ikonas su kalbos ženklais susiejo [Morrisas 1938, p. 21–26.]. Pasidarė akivaizdu, kad kalbos ženklo sisteminės skirtybės kyla iš referencijos, kartodamos semiotiškąją ženklo tipų sampratą, todėl toms žodžių klasių skirtybėms įvardinti tinka ir Peirce’o terminija: simboliniai, ikoniškieji ir indeksiniai žodžiai arba trumpiau – ‘simboliai’ (t.y., ‘vardai’), ‘ikonos’ ir ‘indeksai’.
Kadangi klasikinis semiotinis trikampis nėra išbaigtas ir pateikia tik žodžio kaip ženklo netiesioginį santykį su jo žymima nekalbine tikrove, toliau reikia ieškoti žodžių su kitokio tipo referencija, bet paremta tiek kalbinės/nekalbinės tikrovės, tiek žodžio/sąvokos/referento santykių skirtumais. Štai keletas pavyzdžių, rodančių kitokį nei netiesioginio įvardijimo santykį:
(a) Beldžiu į duris – tuk-tuk-tuk.
(b) Šuo uodegą vizgu-vizgu. Šuo uodegą vikst.
(c) Ajajajai!
(d) Kaip skauda, negaliu! Padėkit!
Sakinyje (a) žodžiais (ar žodžiu?) ‘tuk-tuk-tuk’ daugiau ar mažiau panašiai mėgdžiojamas beldimo metu pasigirstantis garsas. Ir jis nieko nei abstraktaus, nei apibendrinto nereiškia, nes tai tiesiog garso mėgdžiojimas – onomatopėja. Net nepavadina garso – pavadinimas būtų ‘beldimas’, ‘tuksenimas’, ‘beldžia’, ‘tuksena’. Garsas tikrovėje ir garsas ištartas yra apytiksliai vienodi, kiek tai leidžia kalbos padargai, tradicija ir siekis kuo tiksliau mėgdžioti. Taigi, matome tiesioginį ryšį tarp tikrovės objekto (beldimo garso) ir ištarto žodžio – tikrovės garso mėgdžiojimo, imitacijos. Vietos tarpininkui tarp jų – sąvokai – nelieka. Semiotiniame trikampyje (pav. 2) tokį ryšį rodo vientisa žalia linija tarp žodžio ir referento bei žaliai parašyti žodžiai. Tai reiškia kitokį referencijos procesą – žodis su nekalbinės tikrovės reiškiniu susiejamas tiesiogiai. Gal ir pats kalbinis ženklas jau nebe dvipusis? Lygiai tas pat pasakytina ir apie pavyzdžius (b) – nors jie atrodo panašūs į (a) atvejį, iš tiesų ir ‘vizgu-vizgu’, ir ‘vikst’ net nežymi jokio tikrovės garso, nes jo nėra – jis kuriamas vaizduotėje arba tiesiog vaizdas įsivaizduojamai įgarsinamas. Čia reikia priminti, kad santykis tarp žodžio/sąvokos/objekto nepriklauso nuo to, ar tikrovės objektas yra tikras ar menamas: jei sakau ‘undinėlė’, tai nereiškia, kad ji iš tikro turi kur nors egzistuoti, o menamų objektų vardų semantika kitokia nei tikrovės daiktų.
Prasme niekuo nesiskiria (c) ir (d) – tik raiškos priemonėmis. Jais perteikiama ta pati tikrovė (pvz, piršto prisivėrimas) ir dvejopa garsinė reakcija į tai. Žmogus jaučia skausmą ir tai išreiškia dviem būdais: išreiškia tiesiogiai (c) ir įvardija netiesiogiai, t.y., apibūdina situaciją vardais bei jų deriniais (d). Būtent šis palyginimas (c ir d) leidžia suprasti skirtumą tarp tikrovės objekto išreiškimo ir įvardijimo. Todėl žodžiai (garsai), išsiveržiantys iš žmogaus burnos sukilus kokioms nors emocijoms (c), pajutus ką nors liūdno, skausmingo ar džiaugsmingo, irgi tiesiogiai išreiškia emociją, bet jos nepavadina, t.y., vėl reiškiamas tiesioginis santykis tarp žodžio ir referento, be jokio tarpininko (sąvokos). Vadinasi, galima kalbėti apie skirtingus referencijos tipus – nekalbinės tikrovės reiškinio ‘netiesioginis įvardijimas’ vs ‘tiesioginis išreiškimas’. Būtent ši opozicija leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę – ikonas (gr. εiκών ‘atvaizdas’). Dažnai ikonos būna nevalingos ir emocionalios. Emocionalumas, impuslyvumas, stabilaus ryšio tarp žodžio ir sąvokos nebuvimas, momentinė kalbos ženklo interpretacija lemia didelę ikonų įvairovę – žodžių gerokai daugiau nei kokių jausmų ar tikrovės mėgdžiojamų garsų. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikta apie 6000 interjekcijų (jaustukų ir ištiktukų) ir tai greičiausiai ne baigtinis jų skaičius.
Dar viena grupė pavyzdžių:
(e) Stovi ant stalo – stovi po stalu;
(f) Vaikas ateis – vaikas gal ateis – gal vaikas ateis;
(g) Marytė myli Joną ir Petrą – Marytė myli Joną, bet ne Petrą – Marytė myli Petrą, todėl nemyli Jono.
(h) Neva apsiėmė, bet nepadarė.
Nesunku pastebėti, kad žodžių ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘ir’, ‘bet’, ‘neva’ tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su referentu apskritai neina: jie nieko konkretaus ar menamo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepavadina, neišreiškia ir nenurodo. Pavyzdyje (g) dviejų pasaulio objektų vardai iš pradžių yra logiškai sugretinami (‘ir’), paskui supriešinami (‘bet ne’), o paskui parodomas priežasties pasekmės santykis tarp veiksmų (‘todėl’). Čia esminis klausimas, kas iš tiesų yra gretinama/priešinama – vardai ar objektai bei veiksmai? Tikrieji Jonas ir Petras gali gyventi skirtinguose žemynuose, apie vienas kitą nei apie Marytę nieko nežinoti, ir apskritai, gal tai išgalvoti ar seniai gyvenę personažai. Vadinasi, iš tiesų gretinami/priešinami yra vardai, o ne jais pavadinti objektai. Tai leidžia pastebėti vieną esminę kalbamų žodžių savybę – jie nerodo jokio santykio su nekalbinės tikrovės daiktais ar jų požymiais. Iš tiesų tai ir yra dar vienas žodžių klasių tipo požymis – kalbinio ženklo sąsajos su nekalbine tikrove buvimas/nebuvimas. Vardai ir ikonos, būdami kalbinės tikrovės elementai, yra nekalbinės tikrovės tiesioginiai ar netiesioginiai rodikliai (turi nekalbinės tikrovės referentą, yra referentiški), o čia aptariami tokio tipo žodžiai kaip ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘turbūt’, ‘o’, ‘bet’, ‘todėl’, ‘neva’ yra tik kalbinėje tikrovėje egzistuojančių kalbinių ženklų santykių ar kalbančiojo požiūrio į juos reiškimo rodikliai (neturi nekalbinės tikrovės referento, yra nereferentiški). Nereferentiškų žodžių funkcijų įvairovė leidžia skirti dar kelias žodžių klasių grupes. Vieni jų yra santykių tarp žodžių ar žodžių junginių rodikliai (savotiškos sakinio ar žodžių junginio morfemos) – tai tarnybiniai žodžiai. Kiti išreiškia kalbėtojo požiūrį į kalbamus dalykus ar jų santykį su tikrove – modaliniai žodžiai. Skyrimo principas iš esmės funkcinis.
Atskira kalba apie tradiciniuose kalbos dalių aprašuose visada skiriamus įvardžius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai apskritai nereferentiška žodžių klasė, todėl nesunkiai susiejama su tarnybiniais žodžiais – pats neturėdamas konkretaus referento (taip rašoma žodynuose) pavaduoja arba nurodo kitą žodį (t.y., atlieka funkciją). Ir iš tiesų esama klasifikacijų, kur šie žodžiai priskiriami ir prie tarnybinių žodžių, ir prie vardų, ir apskritai išsklaidomi po pavaduojamas kalbos dalis. Deja, viskas daug sudėtingiau, todėl jei ir priskirtume įvardį prie nereferentiškų žodžių, jis būtų kebliausia nereferentiškų žodžių klasė.
Dažname kalbos dalių apraše įvardis užima specifinę tarpinę vietą – pirmiausia jis išsiskiria iš tarnybinių žodžių tuo, kad yra kaitomas: būdvardiškas įvardis – derinamas, daiktavardiškas – turi visas savarankiškas daiktavardžio linksnių funkcijas. Žodžiu, labai jau panašus į daiktavardį, būdvardį ar skaitvardį. Būtent šios savybės leidžia įvairiai vertinti įvardį (o dažnai net klaidina vertintoją), todėl čia siūloma sisteminė prieiga leidžia sustatyti viską į savo vietas keliant paprastą klausimą: koks įvardžio santykis su referencija?
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pragmatinę šio reikalo pusę. Iš tiesų žodynuose teikiami įvardžių aprašai atskleidžia jų funkcijas be konkretaus reikšminio turinio (be referento ir sąvokos): „aš – vartojamas kalbančiojo žymėti pačiam save.“ (LKŽ) „jis – vartojama vienam vyriškosios lyties trečiajam asmeniui nurodyti arba vyriškosios giminės daiktavardžiui pakeisti.“ (BLKŽ) Vargu ar kas rimtai imtų įrodinėti, kad įvardžiai turi referentus kaip kokie daiktavardžiai ar būdvardžiai. Konkrečią reikšmę įvardis įgyja konkrečioje kalbinėje situacijoje (šnekos akte). Žodyninis aprašas per negyvas ir pernelyg formalizuotas palyginti su gyvuoju šnekos aktu. Tikroje pragmatinėje situacijoje įvardis vis dėlto įgyja konkretų referentą, todėl jo referencija yra pragmatinė (kontekstinė), priklausanti nuo konkrečios ir gerai numanomos kalbėjimo situacijos arba nuo ankstesniame tekste nurodomų referentų. Todėl įvardžio kaip žodžių klasės esminė savybė yra ką nors pavaduoti ar nurodyti deiktiškai – t.y., atlikti funkciją, bet ta funkcija yra truputį kitokia nei tarnybinių žodžių. Svarbiausia aptariamų žodžių funkcija – nurodyti referentą deiktiškai. Vadinasi, konkrečioje kalbinėje situacijoje tai referentiški žodžiai, tačiau jų referencija priklauso nuo kalbėjimo situacijos arba ankstesnio teksto – tai leidžia nustatyti dar vieną referencijos tipą – tarpinį – ir pagal tai skirti dar vieną žodžių klasių grupę – indeksus (lot. index ‘rodiklis’).
Taigi, žvelgiant per referencijos prizmę, lietuvių kalboje nustatomi penki žodžių klasių tipai: netiesioginės referencijos žodžiai – ‘vardai’, tiesioginės referencijos žodžiai – ‘ikonos’, tarpinės referencijos žodžiai – ‘indeksai’ ir nereferentiški žodžiai – ‘modaliniai žodžiai’, ‘tarnybiniai žodžiai’. Tai ir yra žodžių klasės kaip gramatinės kategorijos suvokimo branduolys. Ir tai pirminiai žodžių klasių požymiai. Suprantama, kad išskirtos žodžių grupės (netiesioginiai, tiesioginiai, tarpiniai referentų rodikliai ir apskritai žodžiai be referentų) viduje nėra vienalytės ir nesunkiai suklasifikuojamos smulkiau pagal vidinę žodžių klasių logiką – vienos turi skirtingus referentus (semantinė klasifikacija), o kitos atlieka skirtingas funkcijas (funkcinė klasifikacija). Tai antriniai kategorinės reikšmės požymiai. Šių požymių visuma ir yra kategorinė žodžių klasės reikšmė (lentelėje apibrėžta raudonomis linijomis):
Taigi, kalbos dalis yra gramatinė superkategorija, skiriama referencijos ir funkcijų pagrindu. Superkategorija todėl, kad ji apima visą kalbos žodyną, kitaip nei visos kitos gramatinės kategorijos, kurios būdingos tik tam tikroms žodžių grupėms. Pvz.: visiems daiktavardžiams būdinga giminės kategorija, bet tik daliai veiksmažodžių būdinga asmens kategorija, ir pan. Visa kalbos dalių hierarchinė sistema vaizduojama šioje schemoje:
Žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą
Kategorinės reikšmės nederėtų tapatinti su leksine reikšme – konkrečios leksemos gali turėti (ir dažniausiai turi) po kelias reikšmes, kategorinė reikšmė – tik viena, ji priešinama kitam kategorijos nariui, ji būdinga visiems žodžių klasės žodžiams (o ne vienai leksemai). Tokios kategorinės reikšmės savybės leidžia tvirtinti, kad žodžių klasės yra labiau gramatinės kategorijos, o ne leksinės. O kadangi žodžių klasės savo viduje dar gali apimti kitas kategorijas (pvz.: daiktavardis – linksnį, skaičių, veiksmažodis – asmenį, laiką…), žodžių klasė laikytina gramatine superkategorija. Paprastai lietuvių kalboje skiriame 11 žodžių klasių, todėl pati kategorija yra vienuolikos narių. Kiekvienas kalbos žodis gali priklausyti vienai kuriai nors klasei, todėl žodžių klasių gramatinė kategorija yra klasifikacinė, o ne kaitybinė.
Visa tai nereiškia, kad žodis (jo šaknis ar kamienas) yra visiškai uždarytas vienos (prigimtos) klasės ribose. Ne, žodžiai gali pereiti iš vienos klasės į kitą arba tam pačiam žodžiui galima priskirti kitą kategorinę reikšmę:
(o) be (praep.) – be (conj.) – be (prt.) – be (inter.); dar (prt.) – dar (adv.) – dar (interj.);
(p) Kareiviai žygiavo lygia greta (sub.) > kareiviai žygiavo greta (adv.) / kareiviai žygiavo greta manęs (pron.); turi būti (verb.) > tur būt / turbūt (prt.);
(r) stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.); miškinis (adj.) > miškinis (sub.); vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.);
(s) geras (adj.) > gerumas (sub.); ėjo (verb.) > ėjimas (sub.)
(t) šaunus (adj.) > šaunuolis (sub.); pirmas (num.) > pirmininkas (sub.); nukvakti (verb.) > nuokvaka (sub.); triokšt (ideo.) > triokštelėti (verb.), tu (pron.) > tujinti (verb.);
Iš pateiktų pavyzdžių aiškiai matyti, kad žodžių perėjimas iš vienos klasės į kitą yra sudėtingas reiškinys. (o ir p) atvejai labai panašūs į anglų kalbos gramatikoje minimus pavyzdžius: a book (sub.) – to book (verb.) – toks žodžio funkcijos pokytis, nekeičiant žodžio formos, laikomas atskiru žodžių darybos būdu ir vadinamas konversija – naujų žodžių darymas nekeičiant žodžio formos (Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Third edition“, 2019, p. 129). Dėl kažkokio nesusipratimo lietuvių kalbos gramatikos aprašuose koversija tapatinama su funkcine žodžių daryba (substantyvizacija, adjektyvizacija…). Lietuvių kalbai konversija iš tiesų yra būdinga, tik smarkiai apribota, mat skirtingos žodžių klasės turi skirtingas gramatines kategorijas ir, kas svarbiausia, iš to kylančią skirtingą morfeminę struktūrą: juk savaime aišku, kad konversija yra neįmanoma tarp galūnėmis kaitomų daiktavardžio ar būdvardžio ir begalūnių pagrindinių veiksmažodžio formų (jau nekalbant apie apskritai nekaitomą bendratį). Todėl panaši į anglišką konversija lietuvių kalboje įmanoma tik tarp nekaitomų žodžių klasių arba iš kaitomų žodžių klasių į nekaitomas. Kitaip sakant, lietuvių kalboje konversija yra įprasta tarp tarnybinių žodžių (atvejis (o)), arba kaitomųjų kalbos dalių atskiros žodžių formos gali sustabarėti ir virsti nekaitomais prieveiksmiais arba tarnybiniais žodžiais (atvejis (p)) (keičiama sintaksinė ar pragmatinė pozicija).
Nepaisant tokių apribojimų, žodžių šaknų perkėlimas tarp skirtingų kalbos dalių irgi yra įprastas, tik tam naudojamos morfologinės priemonės – pasitelkiama sufiksacija ir paradigmacija (s ir t). Kaip matyti, prie visų žodžių klasių galima pridėti priesagą, priesagą su galūne (sufiksacija) arba tik galūnę (paradigmacija) ir tuo perkelti žodį iš vienos klasės į kitą. Čia būtina labai svarbi pastaba: priešdėlis jokiomis aplinkybėmis neperkelia žodžio iš vienos klasės į kitą, t.y., prefiksacijai būdingas tik modifikacinis, bet ne transpozicinis derivacijos tipas – tai dėl nesuprantamų priežasčių lietuvių kalbos morfologijos ir žodžių darybos aprašuose irgi dažnai ignoruojama.
Tarp atvejų (s ir t) yra aiški skirtis – tai referento kaita: (s) atveju žodis perkeliamas iš vienos klasės į kitą nekeičiant referento. Žodžių poros skiriasi tik žodžių klasės kategorine reikšme – tiek gerumas, tiek geras abu yra tos pačios ypatybės pavadinimai, bet vienas suvokiamas kaip abstraktus daiktas, o kitas kaip įprasta daikto ypatybė (žiūrint į semantinį trikampį, sąvokoje slypinti skirtis įforminama skirtingais žodžiais). Atveju (t) vyksta įprastinis darybinis pokytis, pirmiau susijęs su leksinės reikšmės kaita, kuri ir nulemia kategorinės reikšmės pokytį. Daiktavardžių (s) priesagos -umas ir -imas labai reguliarios, tuo labai panašios į gramatines priesagas. Būtent šis panašumas kartais lemia apskritai žodžių klasių abibrėžimo paradoksus: pvz., V. Ambrazas „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ daiktavardį iš dalies apibrėžia kaip veiksmo ar ypatybės pavadinimą. Ar kartais čia nepainiojama leksinė žodžio reikšmė su sąvokos turiniu?
Atskiro aptarimo reikalauja (r) atvejis. Kartais žodžiai gali keliauti tarp struktūriškai panašių kaitomų žodžių klasių ar jų skyrių, t.y., tarp daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, dalyvio. Daiktavardžio linksnio kategorija yra savarankiška, o būdvardžio, dalyvio ir dalies skaitvardžių – derinamoji, t.y., priklausoma (jie dar derinami gimine ir skaičiumi). Dėl šios priežasties kaitybos paradigmos yra labai supanašėjusios: vienas stovintis geras namas, vieno stovinčio gero namo, vienam stovinčiam geram namui… ir t.t. Svarbu pabrėžti – supanašėjusios, bet ne tapačios. Būtent tas supanašėjimas (dalinis linksniavimo paradigmų sutapimas) kiša koją adekvačiam procesų supratimui: mokyklinis konversijos pavyzdys, aišku, stiklinė (adj.) > stiklinė (sub.) (tradiciškai – funkcinė daryba, substantyvizacija). Ir iš tiesų šio būdvardžio/daiktavardžio moteriškosios giminės linksniavimo paradigmos yra tapačios, todėl tai ir sukuria absoliučios konversijos įspūdį. Bet tai nepilnas vaizdas. Štai vyriškosios giminės būdvardžio/daiktavardžio paradigmos: miškinis (adj. Nom.) > miškinis (sub. Nom.). Kol vardininkas, viskas atrodo taip pat, kaip ir su stikline. Tačiau ne veltui lietuviškas terminas ‘galūninė daryba’ yra klaidinantis (ir dėl to nevartotinas). Čia pamirštama, kad pridedama (ar pakeičiama) ne viena galūnė, o visa paradigma (todėl ir darybos būdas – paradigmacija): miškiniam (adj. Dat.) > miškiniui (sub. Dat.) – naudininko galūnės akivaizdžiai iš skirtingų paradigmų. Akivaizdu, kad stiklinės ir miškinio laikyti skirtingos darybos atvejais neišeina. Taigi, (r) atvejis yra akivaizdi paradigmacija, perkelianti žodžius iš vienos kalbos dalies į kitą (bet ne konversija ar kokia funkcinė daryba). Nes daiktavardžio ir būdvardžio paradigmos skiriasi.
Visa, kas pasakyta apie paradigmacijos ir konversijos santykį, tinka ir paskutiniam atvejo (r) pavyzdžiui: vienas. Tik čia problemiškas dalykas, kad skaitvardis su būdvardžiu yra požymių pavadinimai, o įvardis turi būdvardžio paradigmą – taigi, paradigmos visiškai sutampa. Todėl čia sunku pasakyti, ar vienas (num.) > vienas (adj.) / vienas (pron.) reikėtų skirti prie paradigmacijos, ar vis dėlto jau laikyti konversijos atveju. Aišku, galima tvirtinti, kad skaitvardis vienas turi skaitvardžio paradigmą, o būdvardis ar įvardis vienas turi būdvardžio ar įvardžio paradigmą.
Ir bene sunkiausiai paaiškinamą žodžių perėjimo į kitas klases problemą pamini [Paulauskienė 1994, p. 40]: Aklas aklą netoli tenuves – tai būdvardžiai, vartojami daiktavardiškai. Ką tai reiškia? Žodžio kategorinė reikšmė yra ‘būdvardis’, o vartojamas reikšme ‘daiktavardis’ – tai kodėl ta kategorinė reikšmė nepasikeičia? Ir ar tai neprieštarauja gramatinės kategorijos prigimčiai?
Na ir pabaigoje galvosūkis:
vėlus vakaras
vėlaus vakaro
vėlų vakarą
vėlai vakare
Ar vietininkas tebėra daiktavardis? Jei taip, tai kodėl greta jo prieveiksmis, o ne būdvardis?
vardai | ikonos | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai