kalbos dalys
vardai | ikonos | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai
Indeksai – tarpinės referencijos žodžiai, deiktiškai nurodantys kitus referentiškus žodžius (vardus ir ikonas).
Indeksas konkrečioje pragmatinėje situacijoje yra deiktiškai referentiška žodžių klasė. Jo funkcija – įgyti referentą. Tradiciškai indeksų klasei pirmiausia skiriamas įvardis:
‘Jonas valgo obuolius. Jie skanūs. Tokie obuoliai ir man patinka. Aš irgi mėgstu obuolius.’ (anafora, anafora, deiksė)
Visa tai reiškia, kad indeksų santykis su referencija stoja į vieną gretą su vardais ir ikonomis kaip savarankiško tipo referencija: ‘netiesioginė referencija‘ vs ‘tiesioginė referencija‘ vs ‘tarpinė refrencija‘ – taigi, tarpinė referencija yra pirmasis indeksų klasifikavimo kriterijus.
Tokiomis aplinkybėmis įvardį kaip žodžių klasę griežtai logiškai galima vertinti dvejopai:
(1) dėl tarpinės referencijos įvardį priskirti nurodomajai kalbos daliai, o pačias nurodomas kalbos dalis dar suskaidyti į du poklasius, pvz.:
namas (dkt.) / jis (nurodomasis/pakaitinis dkt.);
geras (bdv.) / toks (nurodomasis/pakaitinis bdv.) ir t.t. (šiuo atveju įvardis kaip atskira kalbos dalis panaikinamas);
(2) laikytis tradicinės įvardžio klasifikacijos, bet suprasti, kad ją lemia deiktinė įvardžio prigimtis, kuri tam tikrais atvejais leidžia jį sieti su tarnybiniais žodžiais. Šiame darbe laikomasi požiūrio (2) – įvardis yra deiktinės prigimties referentiškų žodžių klasė.
Tokia funkcijų skirtis (deiksė ir skirtingų tipų referentai) galėtų būti pagrindas skaidyti įvardžius į atskirus poklasius:
pagal nurodymo ar keitimo tipą:
anaforiški – anaforiškai (iš ankstesnio teksto) nurodo daiktus ar jų požymius;
deiktiški – deiktiškai (iš bendros kalbinės situacijos) nurodo daiktus ar jų požymius;
pagal nurodomo referento tipą:
daiktavardiški – deiktiškai nurodo daiktus;
būdvardiški – deiktiškai nurodo daiktų požymius.
Tiesa, tokia klasifikacija kebloka, mat deiksė yra pragmatinė kategorija ir labai priklauso nuo konteksto. Todėl dažnai tas pats įvardis gali būti ir anaforiškas, ir deiktiškas, kartais net sunku atskirti. Be to, įvardžių priskyrimas daiktavardiškiems ar būdvardiškiems irgi nėra absoliutus.
Ir dar, negalima palikti be dėmesio vienos deiktinio centro savybės: ‘aš, čia, dabar’ – akivaizdu, kad kalbinę deiksę formuoja vienas įvardis ir du prieveiksmiai. Tai reiškia, kad žodžiai ‘čia’ ir ‘dabar’ per referencijos prizmę yra visiškai tokie patys kaip ir įvardžiai: konkretaus turinio (referento ir sąvokos) neturi, bet geba jį įgyti konkrečiame šnekos akte. Tai reiškia, kad dalies prieveiksmių (‘ten’, ‘tada’, ‘čia’, ‘dabar’…) referentinė prigimtis yra tokia pati kaip įvardžių ir tie prieveiksmiai iš tiesų priklauso indeksų klasei. Vadinasi, klaidinga manyti, kad indeksai kaip žodžių klasė tradiciškai reprezentuojami viena kalbos dalimi – įvardžiais. Pvz.:
‘Jonas vaikšto miške/po mišką. Ten/Čia jis renka grybus.’
‘Jonas mokėsi universitete. Tada jis gyveno Vilniuje.’
kalbos dalys
vardai | ikonos | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai