kalbos dalys
ikonos | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai
Vardai – netiesioginės referencijos daiktų ar jų požymių pavadinimai.
Tai reiškia, kad pavadinimas (ženklas) greičiau įvardija ne patį daiktą ar jo požymį, o abstrahuotą nuo daiktų ar jų požymių visumos sąvoką. Galima net taip formuluoti: pavadinimas (žodis) = sąvoka, bet pavadinimas ≠ referentas (daiktas ar jo požymis), t.y., referentas su žodžiu susiejamas per sąvoką. Šis susiejimo (abstrahavimo) procesas vadinamas referencija. Aišku, kad nei sąvokomis, nei apibendrintomis daiktų visumomis efektyviai kalbėti (ir mąstyti) nepavyktų. Todėl kalbėjimo procese nuolat veikia priešingas procesas: apibrėžtumas – kalbinis arba nekalbinis kalbamų daiktų konkretinimas, nurodymas vieno kalbamo daikto iš visumos, kurią apima sąvoka ir apie kurį konkrečiai kalbama. Apibrėžtumas laikomas referencijos srities reiškiniu. Kitaip sakant, referencijos procesas yra dvipusis ir vienalaikis: abstrahuoti ir apibrėžti. Taigi, vardas yra netiesioginės referencijos žodis (t.y., daiktas ir jo požymis įvardijami per sąvoką) – tai pirmasis vardų skyrimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Kita vertus, nesunku pastebėti, kad nuolat kalbama apie du pavadinamus objektus: daiktus ir jų požymius. Šių objektų skyrimas, jų specifinės savybės yra nulemti nekalbinės tikrovės (kaip sakyta, pavadinimas ir sąvoka yra kalbinės/mintinės tikrovės reiškiniai, o jais pavadinti ir suvokti referentai (daiktai, jų požymiai) yra nekalbinės tikrovės reiškiniai – tiesiog mūsų suvokiamas pasaulis):
(h) namas stovi, namas yra didelis, namas yra vienas;
(i) stovintis namas, didelis namas, vienas namas;
(j) tvirtai stovi namas, labai didelis namas, ø vienas namas.
‘Gyvenamasis statinys‘ kaip daiktas (referentas) yra pavadintas žodžiu namas ir turi tris požymius (irgi referentus) – ‘veiksmas stovėjimas’, ‘savybė didumas‘ ir ‘skaičius 1‘, – kurie savo ruožtu pavadinti žodžiais stovėti, stovi, stovėjo, didelis, -ė ir vienas, -a. Pavadinimo būdas, t.y., sintaksinė raiška skiriasi: (h) atveju požymių vardai yra predikatai, o (i) atveju požymių vardai yra atributai; (j) atvejis rodo, kad požymis apskritai gali būti ne tik daikto, bet ir kito požymio vardas, t.y., būti antrinis požymis. Nepaisant to, nesunkiai pastebima minimų atributų ar predikatų tarpusavio semantinė skirtis, lemiama referentų (t.y., nekalbinės tikrovės) klasifikacijos: vienas vardas rodo ‘tikslų skaičių’, kitas šiaip laike nekintamą, t.y., ‘statinį daikto požymį’, o trečias – daikto veiksmą, kuris iš esmės yra kintamas laike, t.y., ‘dinaminis daikto požymis’. Tokia netiesiogiai įvardijamų nekalbinės tikrovės objektų (referentų) skirtis ir yra pagrindas skaidyti vardus į atskiras žodžių klases – tai antrasis vardų klasifikavimo kriterijus (kategorinės reikšmės elementas).
Taigi, pagal antrąjį klasifikavimo kriterijų vardų yra penkios klasės:
daiktavardis – tiesiog daikto vardas (‘namas’);
būdvardis – statinio daikto požymio vardas (‘didelis’);
skaitvardis – tikslaus daiktų skaičiaus vardas (‘vienas’);
veiksmažodis – dinaminio daikto požymio vardas (‘stovi’, ‘stovintis’);
prieveiksmis – antrinio požymio vardas (‘labai’, ‘tvirtai’).
Vardo kategorinė reikšmė apima du nevienodo universalumo kriterijus: žodžio kaip ženklo referenciją ir referentų klasifikaciją. Nesigilinant į kalbinės referencijos universalumą, referentų klasifikacija, be abejo, yra susijusi su kalbų nešėjų (tautų) skirtinga pasaulio savivoka ir skirtingu jo kategorizavimu. Būtent tuo remiantis galima teigti, kad čia aptarta vardų klasifikacija yra būdinga lietuvių kalbai (galbūt genetiškai artimoms kalboms), ir paaiškinti, kodėl vardų klasifikacija skirtingose kalbose varijuoja. Štai anglų kalbos dalies adjective (naiviai verčiamos būdvardžiu) pavyzdys iš Crystal D. „The Cambridge Encyclopedia of Language. Second edition“ (1997, p. 91): „adjectives happy, three, both“ – laimingas, trys, abu. Todėl jie skiria tik aštuonias žodžių klases, o adjectives iš tiesų yra tik apibendrintas požymio vardas, nesigilinant į požymių skirtybes. O jei atkreipsime dėmesį į kokias agliutinacines arba polisintetines kalbas, tai ten ne tik žodžių klasės, bet ir apskritai žodžio ir sakinio samprata yra visiškai kitokia. Pora sakinių iš to paties šaltinio (p. 295): „he who gets water for me“ suachili kalba bus „anayenipatia maji“ arba sakinys „I kept on eating“ viena Australijos aborigenų kalbų (Tiwi) bus „ngirruunthingapukani“.
kalbos dalys
ikonos | indeksai | modaliniai žodžiai | tarnybiniai žodžiai