giminė | skaičius | linksnis | apibrėžtumas | asmuo | laikas | nuosaka | evidencialumas | rūšis | sangrąža | veikslas | tranzityvumas

Laipsnis – morfosintaksinė būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių kategorija, reiškianti lyginamos ypatybės kiekio santykį. Lietuvių kalbos laipsnio kategorija turi tris gramemas: nelyginamąją, aukštesniąją ir aukščiausiąją. Nežymėtasis narys – nelyginamasis laipsnis. Šioje kategorijoje opozicijos organizuotos dviem lygiais: nelyginimas/lyginimas – privatyvinė opozicijaaukštesnysis/aukščiausiasis – gradualinė opozicija.

Morfosintaksinė būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių laipsnio kategorija neatsiejama nuo semantinės lyginimo kategorijos. Laipsnio gramemų turinys – lyginamų reiškinių ypatybės kiekio santykis – išryškėja tik lyginamuosiuose junginiuose, kai gretinami keli tą pačią ypatybę turintys reiškiniai (pušis aukštesnė už beržą) arba tas pats reiškinys skirtingomis aplinkybėmis (šįmet buvome greitesni negu pernai). Paprastai šie skirtumai suprantami kaip ypatybės kiekio skirtumai.

Skirtingą ypatybės kiekį galima reikšti morfologiškai ir sintaksiškai: morfologiškai reiškiame žodžio formomis, pasidarytomis su priesagomis (geresnis/geriausias), o sintaksiškai – žodžių junginiais su atitinkamo laipsnio prieveiksmiais (labiau, mažiau apstulbęs/labiausiai, mažiausiai apstulbęs); pirmosios formos – sintetinės, antrosios – analitinės. Sunku pasakyti, kur laipsnio kategorijoje eina riba tarp kaitybos ir darybos (nepamirškime, kad prieveiksmiai laipsniais nekaitomi). Atrodo, logiška skirties liniją nustatyti per kategorijos centro/periferijos ribą: sintetines laipsnio formas priskyrę kategorijos centrui, galime jas laikyti kaitybinėmis, o analitines formas priskyrę kategorijos periferijai, matytume darybines laipsnio formų opozicijas. Dėl to kartais analitinės formos nė nelaikomos laipsnio kategorijos nariais. 

Laipsniavimo ribojimai

Paprastai laipsniuojami kintamą ypatybės kiekį turintys kokybiniai būdvardžiai (baltas, baltesnis, balčiausias), kai kurie skaitvardžiai (pirmas, pirmesnis, pirmiausias), dalyviai (mylimas, mylimesnis, mylimiausias). Ne visi būdvardžiai laipsniuojami. Laipsnio formų neturinekintamą ypatybę reiškiantys būdvardžiai aklas, basas, išvirkščias, atbulas, nėščias, medinis, statybinis, lietuviškas – kaip matome, dažniausiai tai santykiniai būdvardžiai, bet vienas kitas pasitaiko ir kokybinis. Ypatybės kiekį nusakantys priesagos –okas ir priešdėlių apy-, po– būdvardžiai (kvailokas, apykvailis, pokvailis) taip pat neturi laipsnio formų. 

Veikiamosios rūšies dalyviai paprastai turi analitines laipsnio formas (labiau patyręs, labiausiai išplitęs). Neveikiamosios rūšies dalyviai laipsniuojami sintetinėmis formomis, bet gali sudaryti ir analitines (gerbiamesnis/gerbiamiausias, labiau gerbiamas/labiausiai gerbiamas).

Laipsnio formų sistema

Pirmojo lygmens laipsnio kategorijos opozicija yra privatyvinė, todėl visai racionalu skirti tik dvi laipsnio gramemas: aukštesnioji ir aukščiausioji. Nepaisant to, kategorija yra trinarė. Lygiai kaip ir apibrėžtumo kategorijos juk irgi niekas nelaiko vienanare, nepaisant to, kad tik vienas narys rodo apibrėžtumą. Privatyvinių opozicijų esmė ir yra: vieno opozicijos nario buvimas, kito – nebuvimas. Taigi, nelyginamasis laipsnis yra ne ypatybės kiekio reiškimo gramema, o pamatinė gramema, pagrindas kitoms gramemos rastis, tuo jis ir yra opozicijų narys. Antrajame opozicijų priešinimo lygmenyje aukščiausiasis laipsnis priešinamas aukštesniajam pagal ypatybės kiekio skirtumų dydį. Šioje opozicijoje būtent aukštesnysis laipsnis yra nežymėtas narys. Iš viso to derėtų daryti išvadą, kad laipsnio kategorija yra trinarė su dviejų lygių opozicijomis.

Laipsnio formų sistemoje atskirą problemą sudaro aukštėlesnysis ir visų aukščiausiasis laipsniai. Gramatinių formų prasme gal ir galima būtų šias dvi formas laikyti laipsnio kategorijos daugiau ar mažiau savarankiškais nariais, bet šių gramemų savarankiškumas kelia labai didelių abejonių – jos neturi savarankiškos reikšmės. Geriausiu atveju jas galima laikyti periferiniais ir labai retai vartojamais kategorijos nariais arba aukštesniojo ir aukščiausiojo modifikacija. Ir apskritai aukščiausiojo laipsnio formų valdomas įvardžio visaskilmininkas (visų aukščiausias ir pan.) sudaro ne analitines laipsnio formas, juo labiau, ne atskirą laipsnį, o lyginamuosius žodžių junginius. Žodžiu, šiuo metu populiariausia gramatinė mintis lietuvių kalbos laipsnio kategoriją laikyti trinare.

Aukštesniojo laipsnio funkcijos

Lyginti du skirtingus daiktus tos pačios ypatybės kiekio atžvilgiu: Vargas sunkesnis už akmenėlį, žodis aštresnis už dagilėlį. Likimas visados galingesnis negu žmogus.Lyginti du vienarūšius daiktus tos pačios ypatybės kiekio atžvilgiu: Atnešk man sausesnių malkų. Tokioje konstrukcijoje antrasis daiktas numanomas. Šios reikšmės aukštesniojo laipsnio forma neigiamame kontekste gauna aukščiausiojo laipsnio reikšmę: Geresnės marčios net pati nebūtų Jonukui parinkusi. Ir žmogui nėra didesnės laimės kaip būti sveikam ir dirbti mėgstamą darbą.Lyginti vieno daikto tos pačios ypatybės kiekį skirtingomis aplinkybėmis: Jis šiandien sveikesnis negu vakar. Mergaitė graži ir žada būti dar gražesnė.

Aukščiausiojo laipsnio funkcijos
  • Skirti daiktą iš visumos pagal didžiausią ypatybės kiekį: Eglė laimingiausia iš visų marčių. Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, bet tarpu jų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis.
  • Rodyti numanomą visumą, iš kurios skiriamas daiktas: Jeigu mane kas paklaustų, kuriame žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias žiemos sniegas, – aš atsakyčiau – tėviškėje.
  • Rodyti labai didelį ypatybės kiekį, kurio neįmanoma viršyti: Kai įėjo į pilį, rado didžiausią tylą – visi miegojo. Bėkit bėkit, mūsų upės, į marias giliausias ir skambėkit mūsų dainos po šalis plačiausias.
Absoliutinė laipsnio formų vartosena

Nepaisant to, kad pagrindinė laipsnio formų reikšmė išryškėja lyginamuosiuose junginiuose, laipsnio formos gali būti vartojamos vienos, be lyginamųjų junginių (gal turi kokios geresnės muzikos; priešais pasirodė didžiausias kalnas). Tai greičiausiai irgi periferinis laipsnio kategorijos reiškinys. Pasigilinus į tokios vartosenos turinį, paaiškėja, kad tai ne lyginimas, o ekspresyvus ypatybės įvardijimas (t.y. lyg ir nelyginamojo laipsnio forma, bet jai suteikiama ekspresyvumo kitomis laipsnio formomis). Absoliutiniams laipsniams sinonimiški priesagos -okas ir priešdėlių apy-, po- vediniai. Taip pat nedera pamiršti, kad lyginimas, kaip ir nemažai kitų sakinio elementų (pvz., veiksnys) gali būti nutylimi, neišreiškiami formaliai, bet egzistuoti semantiniu lygmeniu, todėl absoliutinę laipsnio vartoseną reikėtų skirti nuo lyginamųjų laipsnio formų su neišreikštu, numanomu lyginamuoju junginiu: Užsuk, kai būsi laisvesnis – a) „apskritai“, b) „laisvesnis nei dabar“. Taigi, kalbamas posakis gali būti vertinamas arba kaip absoliutinės laipsnio formos vartosenos pavyzdys, arba kaip nepilnas, numanomas lyginamasis junginys – į tai gali atsakyti arba kontekstas, arba frazės autorius.

Prieveiksmių (ne)laipsniavimo problema

Problema kyla iš to, kad prieveiksmis yra nekaitoma kalbos dalis, tačiau nesunkiai randame žodžio formas gerai/geriau/geriausiai. Todėl vienų autorių tai laikoma kaityba, o kitų – daryba iš atitinkamų būdvardžio laipsnio formų. Jei pripažintume tai kaityba, tektų keisti ir prieveiksmio apibrėžtį. Vis dėlto problema, rodos, šiandien neturi sprendimo, nes nėra sutarimo tarp lingvistų šiuo klausimu. Ir vienų, ir kitų argumentais galima abejoti, bet šiame kurse vis dėlto reikėtų laikytis nuostatos, kad prieveiksmis nekaitomas, taigi ir nelaipsniuojamas. Dažniausiai prieveiksmiu kaip nekaitoma kalbos dalimi abejojama todėl, kad ne visos prieveiksmio laipsnio formos turi pamatinius būdvardžius (daug/daugiau/daugiausiai, labai/labiau/labiausiai, arti/arčiau/arčiausiai). Bet taip yra dėl prieveiksmio darybos netinkamo vertinimo: pamirštama, kad šiuolaikinė daryba ar jos reliktai yra ilgos istorinės raidos rezultatas ir kai kas dingę istorijos ūkuose. Tai nereiškia, kad to nebuvo, ir tai nereiškia, kad aiškinant šiuos dalykus negalima pasitelkti pavyzdžių iš tarmių ir senųjų raštų. Kita vertus, nedera pamiršti ir analoginės prieveiksmių darybos, kuriai pamatinis žodis absoliučiai nebūtinas. Čia svarbiausia, ar prieveiksmis reiškia kintamą veiksmo ar būsenos ypatybę. Paprastai tokie prieveiksmiai ir jų laipsnių formos būna padaryti iš kintamos ypatybės kokybinių būdvardžių. Jei tokių sąsajų nematome, greičiausiai turime pamirštą darybos žingsnį arba analoginių darinių apraiškas (apačiau, įpiečiau, pakraščiau, pamažiausiai).

Lyginamieji junginiai

Santykinė lyginamų dalykų ypatybės kiekio reikšmė išryškėja lyginamuosiuose junginiuose, kuriuos sudaro kintamą ypatybę reiškiantys žodžiai. Pamatinio laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai sudaro junginius su jungtukais kaip, tarsi, lyg siejamais daiktavardžiais (ar jų junginiais), įvardžiais, būdvardžiais, dalyviais ar prieveiksmiais, kurie gali būti laikomi sutrauktais šalutiniais sakiniais, arba ištisu šalutiniu sakiniu. Šie junginiai ir šalutiniai sakiniai su kintamą ypatybę reiškiančiu žodžiu nėra semantiškai nei sintaksiškai būtini. 

Kaip jau sakyta, lyginamų reiškinių ypatybės kiekio santykis išryškėja tik lyginamuosiuose junginiuose, kurių centre atsiduria aukštesniojo arba aukščiausiojo laipsnio būdvardis. Tokiuose junginiuose aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai reikalauja papildymo – jie valdo lyginamuosius junginius. Aukštesniojo laipsnio formos valdo prielinksnį  su galininku, lyginamąjį kilmininką arba sutrauktus šalutinius sakinius su jungtukais negu, nei, kaip. Aukščiausiojo laipsnio formos sudaro lyginamuosius junginius su valdomomis prielinksnių iš, už (kartais per) ir įvardžio visas konstrukcijomis, lyginamuoju kilmininku (visų greičiausia), sutrauktais šalutiniais sakiniai su jungtukais negu, nei, kaip.