Linksnis – Smetona.lt

turinys

Linksnio samprata

Linksnis – vardažodžių morfosintaksinė kategorija, skiriama pagal priešinamų žodžių santykių raišką pačių žodžių kaitomomis formomis. Kai kurios šiuolaikinės kalbotyros kryptys terminu linksnis vadina žodžių santykių tipus (semantines funkcijas arba vaidmenis), neatsižvelgdamos į jų formalią raišką. Esama ir kitokių linksnio apibūdinimų:

Linksnis – tai žodžio forma, rodanti jo vaidmenį žodžių junginyje ir sakinyje.
Linksnis – tai morfologinė daiktavardžio kaip savarankiškos kalbos dalies, žyminčios tikrovės daiktus ir reiškinius, sintaksinių funkcijų išraiška.

Linksnis yra daugianarė gramatinė kategorija. Standartinės lietuvių kalbos linksnio kategorijos narių skaičius svarstytinas: mokyklinėje gramatikoje tai septynianarė kategorija, kai kuriuose linksnių semantikos darbuose tai šešianarė kategorija, nes abejojama šauksmininko priklausymu kategorijai; tarmėse, tautosakoje ir literatūroje tai gali būti net dešimtnarė kategorija. Nepaisant įvairių teorinių požiūrių į kategorijos narių skaičiaus problemą ir normatyvines standartinės kalbos praktikos nuostatas, aptariamos linksnio kategorijos gramemos tokios: nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas, instrumentalis, inesyvas, iliatyvas, adesyvas, aliatyvas, vokatyvas. Kai kuriuose darbuose dar minimas lokatyvas, bet kadangi tai daugiareikšmis terminas, geriau jo visai čia neminėti: lokatyvu pavadinamas inesyvas arba kartu keturi linksniai – inesyvas, iliatyvas, adesyvas ir aliatyvas.

Linksnis yra morfosintaksinė kategorija todėl, kad jos sintaksinis turinys (skirtingi žodžių santykiai) žymimas morfologinėmis formomis (galūnėmis). Linksniu reiškiamas priklausomasis žodžių tarpusavio ryšys, kai vienas žodis (sintaksiškai, paprastai ir semantiškai) priklauso nuo kito ir tai yra bendroji kategorinė linksnio reikšmė. Lietuvių kalboje linksniai žymimi priklausomojo žodžio linksnių galūnėmis. Linksnį reikėtų skirti nuo linksnio žymėjimo: tas pats linksnis gali būti skirtingai žymimas, t. y. gali turėti įvairių galūnių (vienaskaitos galininkas: sod-ą, žuv-į, kat-ę, al-ų.

Žodžiai sudaro žodžių junginius ir sakinius. Paprastai sakiniuose žodžiai atlieka skirtingas funkcijas. Kad jas suprastume (o kartu ir tikrąją pasakymo prasmę), pasitelkiamos skirtingos vardažodžio formos – linksniai. Pavyzdžiui: Petriukas skaito knygą. veiksnio pozicijoje yra vardininkas, o papildinio galininkas ir jie abu yra susiję su veiksmažodžiu (tariniu). Kad suprastume linksnio prasmę sakinyje, pamėginkime sukeisti jį vietomis, nekeisdami žodžių tvarkos: *Petriuką skaito knyga. Nors sakinys išėjo nesąmoningas, bet aišku, kad dabar veiksnys yra vardininkas knyga, o papildinys – galininkas Petriuką. Nuo veiksmažodžio priklausantys žodžiai savo ruožtu irgi gali turėti priklausomų žodžių: Išdykėlis Petriukas skaito įdomią draugo knygą. Tai rodo, kad žodžių junginių gali būti įvairių lygmenų, o esant gana laisvai žodžių tvarkai, būtent linksniai padeda atsekti visus tuos ryšius ir lygmenis. Atkreiptinas dėmesys, kad draugo knygą kilmininkas rodo priklausymą, o įdomią knygą yra derinamasis atributas, kuris visada toks ir lieka, nepaisant pažymimojo žodžio linksnio. Tai rodo, kad vienų žodžių linksniai yra semantiškai savarankiški (skirtingi linksniai – skirtingos funkcijos), o kitų tik derinamieji (skirtingi linksniai – ta pati funkcija). Ta skirtis (kaip ir giminės bei skaičiaus atveju) yra tarp daiktavardžio ir daiktavardiškai vartojamų žodžių bei būdvardžio ir būdvardiškai vartojamų žodžių linksnių.

Skirtingų lygmenų sintaksiniai ryšiai yra hierarchiniai:

Sintaksinių ryšių hierarchijos viršuje – veiksmažodinis junginys (veiksmažodžio ir jo valdomų daiktavardžių ar daiktavardiškai vartojamų žodžių ryšiai): Vaikas pirštu krapšto nosį kambaryje: a) krapšto vaikas, b) krapšto pirštu, c) krapšto nosį, d) krapšto kambaryje.
Kitas lygmuo – nuo veiksmažodžio priklausomų žodžių ryšiai, paprastai tai daiktavardiniai junginiai: mano vaikas, linksmas vaikas, purvinu pirštu, kreivu pirštu, ilgą nosį, paraudusią nosį, tamsiame kambaryje, galiniame kambaryje.

Kalbant apie linksnius dar reikia atkreipti dėmesį, kad iš esmės tie patys ryšiai tarp žodžių reiškiami pielinksninėmis konstrukcijomis: Jonas važiuoja dviračiu/Jonas važiuoja su dviračiu; atvažiuosiu ryte/atvažiuosiu iš ryto. Taigi galima tvirtinti, kad linksniai ir prielinksniai yra funkciniai sinonimai, todėl nenuostabu, kad kai kurie autoriai prielinksnių sistemą gali aprašyti kartu su linksnių sistema, ypač funkciniu aspektu.

Linksnių derinimas ir valdymas

Daiktavardinio junginio būdvardis arba būdvardiškai vartojamas žodis:
- derinamas su daiktavardžiu;
- pakartoja (dar kartą išreiškia) sintaksinį pagrindinio junginio žodžio ryšį su jį prisijungiančiu žodžiu;
- neturi savarankiškos linksnio reikšmės (visų linksnių viena reikšmė – derinamasis pažyminys).
Nekaitomųjų daiktavardžių linksnis:
- formaliai neturi linksnių galūnių, bet semantiškai užima linksnių pozicijas;
- linksnio rodiklis – priklausomi derinamieji žodžiai, turintys galūnes.
Daiktavardžio linksnis yra valdomas:
- veiksmažodiniame junginyje;
- daiktavardiniame junginyje nederinamojo pažyminio atveju.

Dvejybinis linksnis

Su derinimu artimai susijęs ir dvejybinių linksnių reiškinys. Dvejybinis linksnis – dviejų vienodų linksnių konstrukcija, kurioje linksniai turi skirtingas funkcijas (casus duplex), bet antrasis linksnis dažniausiai derinamas su pirmuoju ir eina jo tarininiu pažyminiu ar priedėliu. Dvejybinis linksnis yra senovinė indoeuropiečių kalbų sintaksinės raiškos priemonė, daugeliu atvejų atstojusi vėliau įsigalėjusius šalutinius sakinius. Lietuvių kalboje vartoti šie dvejybiniai linksniai: dvejybinis galininkas – sakė mane šiokį, sakė mane tokį, dvejybinis kilmininkas – neveizdėkit manęs taip juodos, dvejybinis naudininkas – jai vos gyvai pavyko pro karvę prasprukti. Iš dvejybinių linksnių, kurių antrasis buvo dalyvis, išriedėjo galininko su dalyviu ir savaiminio (absoliutinio) naudininko konstrukcijos. Dabartinėje kalboje dvejybiniai linksniai irgi yra dažnai vartojami (kaip ir dažnai juos vartojant klystama): vardininkas – sąraše jis buvo pirmasis, todėl atrodė toks patenkintas; kas nenori tapti turtingesnis? kilmininkas – vien pinigai nepadaro žmogaus laimingo; naudininkas – lengva žmogui būti geram, sunkiau teisingam; tai padėtų jam tapti profesionalesniam; galininkas – sunkumai privertė ją būti taupesnę ir išradingesnę; kas jį tokį padarė?

Linksnių atrakcija

Toliau pateikiamose lyginamosiose konstrukcijose galima įžvelgti redukuotą sakinį:

1) Veidelis šviečia kaip šviečia saulutė.
Veidelis šviečia kaip saulutė.
2) Vaikas matematikos uždavinius gliaudo taip, kaip gliaudo riešutus.
Vaikas matematikos uždavinius gliaudo kaip riešutus.
3) Jam užimdavo žadą ir tekdavo gaudyti orą kaip gaudo žuvytė.
Jam užimdavo žadą ir tekdavo gaudyti orą kaip žuvytei.

Pirmame ir antrame pavyzdyje lyginamojoje konstrukcijoje daiktavardis išlaiko sakinyje turėta linksnį ir semantinę reikšmę. O va štai trečiajame skainyje nutinka keistas ir nesuprantamas dalykas – lyginimo daiktavardis žuvytei suderinamas su viso sakinio loginiu subjektu jam. Kadangi sintaksinio ryšio tarp šių žodžių nėra – tai nelogiška. Todėl šiuo atveju susiduriame su linksnių atrakcija (case attraction). Atrakcija – –tai dviejų, tarpusavyje nesusietų tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, žodžių formų suderinimas. Kodėl taip nutinka, sunku pasakyti.

Linksnių sistema

Standartinėje kalboje yra septyni linksniai:
- nominatyvas (vardininkas) (miškas, laukas);
- genityvas (kilmininkas) (miško, lauko);
- datyvas (naudininkas) (miškui, laukui);
- akuzatyvas (galininkas) (mišką, lauką);
- instrumentalis (įnagininkas) (mišku, lauku);
- inesyvas (vidaus esamasis vietininkas) (miške, lauke);
- vokatyvas (šauksmininkas) (mìške, laũke).
Istoriškai ir tarmėse greta inesyvo yra dar trys vietininkai:
- iliatyvas (vidaus einamasis vietininkas)) (miškan, laukan);
- adesyvas (pašalio esamasis vietininkas) (miškiep, laukiep);
- aliatyvas (pašalio einamasis vietininkas) (miškop, laukop).
Neaišku, ar vokatyvas apskritai yra linksnis:
- nerodo santykio su kitais žodžiais, nesamas kitose kalbos dalyse;
- arba tai ne linksnis apskritai, arba vardininko variantas?

Daiktavardžio linksnių funkcijos

Tai ir yra daiktavardžio gramatinės funkcijos sakinyje.

Nominatyvas (vardininkas)

Genityvas (kilmininkas)

Datyvas (naudininkas)

Akuzatyvas (galininkas)

Instrumentalis (įnagininkas)

Inesyvas (esamasis vidaus vietininkas)

Iliatyvas (einamasis vidaus vietininkas)

Adesyvas (esamasis pašalio vietininkas)

Aliatyvas (einamasis pašalio vietininkas)

Vokatyvas (šauksmininkas)

Suvestinė linksnio funkcijų lentelė

Linksnių klasifikacija

Mokykloje be reikalo linksnio semantinės funkcijos (subjektas, objektas) sutapatinamos su gramatinėmis funkcijomis (veiksnys, papildinys). Tuo pačiu linksniu gali būti reiškiamos skirtingos sakinio dalys ir tos pačios sakinio dalys gali būti išreikštos skirtingais linksniais:

subjektas/veiksnys/vardininkas – vaikas žaidžia
objektas/veiksnys?papildinys/vardininkas – alus gerti sveika
subjektas/papildinys?veiksnys/kilmininkas – vaiko nėra namie

Gramatiniai linksniai (vardininkas, galininkas; veiksnys, tiesioginis papildinys; žymimi abstraktūs sintaksiniai ryšiai, o ne jų semantiniai santykiai) – semantiniai linksniai (kilmininkas, naudininkas, įnagininkas, vietininkas; netiesioginis papildinys, aplinkybės; būdingesnės konkrečios aplinkybinės reikšmės).

Subjektiniai linksniai (vardininkas, šauksmininkas) – objektiniai linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas) – aplinkybiniai linksniai (vietininkai).

Tiesioginis linksnis (vardininkas, pagrindinė vardažodžio forma, nežymėtasis kategorijos narys) – netiesioginiai linksniai (visi kiti linksniai).

Visos klasifikacijos sąlygiškos, nes visi lietuvių kalbos linksniai atlieka pačias įvairiausias gramatines funkcijas – klasifikuodami kalbame tik apie kurias nors pasirinktas esmines funkcijas. Ryškaus skirtumo tarp semantinių ir gramatinių linksnių lietuvių kalboje nėra.

Tipologine prasme lietuvių kalbos linksnių sistema yra akuzatyvinio tipo: trinariuose (S-V-O) sakiniuose veiksnys paprastai reiškiamas vardininku, o tiesioginis papildinys galininku (vaikas skaito knygą); kaip ir dvinarių (S-V) sakinių subjektas irgi žymimas vardininku (vaikas miega). Kitokio tipo kalbos vadinamos ergatyvinėmis.

Linksniavimas

Linksniavimu vadinamas vardažodžių ir vardažodiškai vartojamų žodžių kaitymas linksniais, skaičiais (ir giminėmis). Paprastai šių kategorijų opozicijos reiškiamos skirtingomis žodžio formomis, t.y. galūnėmis. Lietuvių kalbos galūnės yra kumuliatyvios, t.y viena reiškiamos net trys gramatinės kategorijos. Daiktavardžio linksniavimas apima kaitymą tik linksniais ir skaičiais, o giminę galūnė tik rodo, nes daiktavardžio giminė yra kategorinė. kai kurių linksnių raiška (forma) gali sutapti – tai vadinama linksnių sinkretizmu. Galima linksnių painiava kompensuojama kontekstu ir vartojimo aplinka. Kai kurios įvardžių formos linksniuojamos supletyviškai.

Linksnių prieveiksmėjimas

Dažniausiai prieveiksmėja semantiniai linksniai – greta, šalia, ilgam, truputį, viršun, laukan, vakarop.

Aplinkybiniai linksniai lietuvių kalboje turi polinkį ir galimybę prieveiksmėti. Suprieveiksmėję linksniai iškrenta iš linksniavimo paradigmos ir nelaikomi kaitomais žodžiais, t.y. galūnės praranda savo statusą, o pats žodis funkcionuoja visiškai kaip prieveiksmis. Dažniausiai prieveiksmėja semantiniai linksniai (gana, nevalia; tolydžio; ilgam; truputį; tyčia, šalia; arti, namie; laukan, viršun; vakarop, galop, velniop).

turinys